Vytautas Diržininkas: žiurkių fokusai

Šie protingi gyvūnėliai prisitaiko prie visko; kad ir kiek sugalvotum spąstų ir būdų joms galabyti, vis tiek jos savo genais perduoda naujai generacijai informaciją, kaip reikia apsisaugoti...

Gal šunelis, katė ir yra gražesni (dėl to galima ginčytis), aš patarčiau vaikui dovanoti žiurkutį. Jis atsiliepia, pašauktas vardu, prisiriša, draugauja, žaidžia ir nesipeša su kitais namų gyvūnais. Pakasai - ir griūva aukštielninka iš malonumo.

Savo namuose tikriausiai sukūrėte žiurkėms rojų?

Suteikdamas joms žmoniškas sąlygas, atimčiau prigimtinius gebėjimus ir įgūdžius. Ir šerti reikia ne per daug. Aš neperku joms ėdalo specializuotose gyvūnų parduotuvėse, o maitinu saulėgrąžom, žemės riešutais, vaisiais bei daržovėmis ir grūdais iš kaimo. Kartais palepinu dešrele ar sūriu; saldainis ir cirko meškai skanu, bet skrandžiui - peilis. Ir pasirodymų metu nepapirkinėju skanėstais.

Šmaukšite botagu, idant žiurkės darytų triukus?

Žiurkės - artistės iš prigimties. Iš pradžių masindavau maistu, kad nusileistų nuo kartelės, bet pastebėjau, kad jos sukinėjasi ant aikštelės, tarsi laukdamos aplodismentų, tad, išlaukęs momento, prašau vaikų ploti.

Dabar žmogus jau suprato, kad ir laukiniai plėšrūnai jam ne priešai, ir atsirado visokių būdų, kaip prusinti gyvūną. Niekas kaip anksčiau nebelupa dantų cirko tigrui, ir aš parenku žiurkei numerį pagal sugebėjimus. Gali padarėlį užmušt - bet nepriversi daryti to, kas nepatinka. Todėl mano žiurkės nevažinėja dviračiais kaip cirko lokiai, bet sliuogia kopėčiom bei įgyja kitų artisto instinktų.

Kokie tie instinktai?

Pastebėjau, kad žiurkės patelės - ne tik dailesnės pažiūrėti, bet protingesnės, gabesnės. Ypač kol dar "mergelės", nevedusios žiurkučių, lieknutės padūkėlės. Patinai ir tingesni, ir esminis instinktas juos nugali, o ne scenos trauka... - juokiasi dresuotojas.

- Žiurkės pajunta, kad laukia gastrolės, ir priėjus prie narvelio, veržiasi į kelionių dėžę. Paslėptos ankštame butelyje, nesidrasko kaip laukinės, o kantriai laukia savo triumfo akimirkos. Tik kartais būna, kad po vieno pasirodymo seka kitas, ir jos nesupranta: "Juk aš savo jau padariau". Ir kai cirko veteranės pasensta, pradeda slinkti plaukai, tampa nejudrios, svirduliuoja, vis tiek veržiasi "vaidint", iškart atbėga, ir žiūri tokiom gailiom akim, tarsi klaustų: "O kaipgi aš?" Imdavau, kol galėdavau, o paskui atsiprašydavau jų: "Nepyk, karjera baigta, ilsėkis dabar." Ir leidžiu aš joms ramiai baigti savo gyvenimą, o mano kaime yra gyvulėlių kapinės. Atsisveikinu kaip dera, karstelių nedarau ir kryžių nestatau.

Vadovavote "Pamario" cirkui. Nuo ko prasidėjo jūsų paties karjera?

Buvau žongliruotojas ir oro akrobatas. Tie triukai, kurie anksčiau kvapą gniaužė, dabar atrodo paprastesni nei breiko šokėjų akrobatika. Vadovaudamas "Pamario" kolektyvui, ėjau kitu keliu: ne kad žiūrovai aikčiotų, o kad cirkas būtų gražus reginys, žėrintis pasaulis. Po to prasidėjo magija... Man nepatinka žodis "fokusininkas" anei "magas", nes asocijuojasi su afera ar apgaule. Man labiausiai patinka, kai vaikai mane vadina stebukladariu.

Pažiūrėkite, koks stebuklas, kai iš sėklytės auga gėlė, ir skleidžia savo žiedą! O tai, ką mes, magai, rodome - tik rankų miklumas...

Vis tiek rizikos pasirodymuose būta?

Vaikinas dantyse laikydavo kandiklį, ir prie kablio už diržo prikabintą oro akrobatę sukdavo tokiu greičiu, jog atrodė kaip vijurkas. Apsauga buvo neįmanoma, tai kad mergina ištrūktų, jie turėjo taip susilieti! Sykį repeticijos metu mergina per anksti, nesulaukusi komandos, susitraukė kaip spyruoklė, ir per smarkų sukinį, išsprūdo partneriui iš dantų... Bet krisdama sukosi spirale it plaštakė, ir pataikė nutūpt ant čiužinių. Žinia, be mėlynių ir traumų neapsiėjo nė vienas artistų. Vis iš naujo teko pratintis prie aukščio ir erdvės.

Iliuzionistui reikia juvelyriškai atidirbti kiekvieną triuko fragmentą; ne veltui sakoma, kad genijus slypi detalėse?

Tegu atvažiuoja Deividas Koperfildas į mūsų kaimo kultūros namus ir tepradangina karvę... Jis - artistas iš didžiosios raidės, nesilyginu, betgi specialiai neparuoštoje scenoje rodys tuos pačius triukus, kaip ir mes. Kartais, žiūrėdamas į pasaulio magus, pagaunu mintį: senas kaip pasaulis triukas gali sužibėt kaip rečiausias deimantas... Kai užsiimi iliuzijų menu ir turi vaizduotę, nelieka paslapčių.

Aš juk klounas, tad ir mano iliuzionisto triukai - su humoro gyslele. Nemėgstu kelti šiurpulio. Ir sakau žiūrovams: negraužkit nagų, stengdamiesi perprasti: tiesiog gėrėkitės reginiu.

O būna, kad perpranta?

Stengiuosi padaryti triuką iš dviejų dalių: paprastesnį paaiškinu, visi atsidūsta: "Ak, štai kaip viskas paprasta!", ir tuoj padarau sudėtingesnį. Kartais būna įkyrių žmonių, kurie nori patys pasirodyti, ir man nepabaigus triuko, vis nustelbia: "Aš žinau!" Sakau publikai: "Paplokit jam!", bet netrukus padarau tai, kas atkragina žandikaulius.

Ar sutiktumėte su pasakymu apie 5 procentus talento ir 95 darbo?

Tokiame darbe reikia Dievo duoto talento, pasiryžimo, ištvermės, valios ir žaibiškos reakcijos. Darbštumas padeda, jeigu užsispiri.

Jei tikėsime filmais ir didžiųjų komikų pasisakymais, liūdesio ir tragizmo aura gaubia pasišiaušusią klouno galvą?

Ta nuomonė gal atklydo iš senų laikų, kai cirko komediantai stengdavos patraukti dėmesį arba stebuklais, arba žiaurumu. Kai arčiausiai sosto esančiam karaliaus juokdariui kildavo dilema: išmintimi įtikti valdovui arba giljotinoj prarasti galvą... Bet mūsų prigimtis gaivališka kaip tų žiurkių, ir dar aš visada sakau: "Juokis, ir pasaulis tau nusišypsos." Jeigu žmogus niūrus, tai ir pasaulis jam toks atrodo. Aš nelaukiu nesėkmių, žinau, kad atėjau į šį pasaulį pramogauti, tad nelaukiu, kol kas kitas mane išjudins.

Iš tiesų juokas skiria žmogų nuo žvėries. Bet kaip jums pavyksta priversti žmones juoktis?

Juokas turi būti prasmingas, o ne vulgarus. Be sėdynių spardymo. Nors ir tai galima padaryt estetiškai ir efektingai.

Visada akimis susirandu niūriausią žmogų salėje ir stengiuos dėl jo. Jei toks bent jau nusišypsos, - vadinasi, esi šio to vertas.