Vygantas Vareikis: "Didžiuokimės tuo, kas esame"

GIMTADIENIŲ per daug nešvenčiu, bet šįkart pasveikino bendradarbiai. Jie man padovanojo amerikietišką šalmą. Tai susiję ir su tuo, kad pastaruoju metu mes - Klaipėdos universiteto istorikai, tampame tarsi pagrindiniu šalies karo istorijos tyrimo centru. Galiu pasigirti, kad mano doktorantas yra Lietuvos šaulių sąjungos vadas Liudas Gumbinas. Dovaną laikysiu namuose, nes dar turiu ir vokišką šalmą, kurį 1990-aisiais parsivežiau iš Kaliningrado, kai dar nebuvo pasienio kontrolės. Šis šalmas kažkaip keistai peršautas iš viršaus į apačią.

APIE DOVANAS. Vaikystėje įsiminė kelios gautos dovanos. Mama padovanojo Džanio Rodario pasakų knygą "Pasakos telefonu", kurią rekomenduočiau visiems pasiskaityti, netgi suaugusiems. Įsiminiau ir senelio, gyvenusio Anglijoje, atsiųstą dovaną - žaislinį metalinį pistoletą, koltą su šuns galva ant rankenos.

TREMTIS. Nors gimiau Gargžduose, bet iki pat darželio lankymo buvau išvežtas į Šiaurės Lietuvą, kaimą netoli Pašvitinio. Mums traukos centras buvo ne Vilnius, o Ryga, iki kurios tebuvo 90 kilometrų, o iki Bauskės - dar arčiau. Latvijoje tuo metu buvo galima įsigyti šprotų, tirpios kavos, saldainių "Karvutė".

APIE STUDIJAS. Baigęs vidurinę bandžiau stoti į Vilniaus universiteto istorijos specialybę. Tais laikais įstoti buvo gana sudėtinga. Vilniečiams, turintiems ryšių, įstoti tuo metu buvo šiek tiek lengviau negu kitų miestų moksleiviams. Ne veltui tuo metu buvo populiarūs anekdotai apie nelygybę stojant į aukštąsias. 1978 m. vasarą viename bendrabučio kambaryje gyvenau su Antanu Smetona, dabartiniu Filologijos fakulteto dekanu. Jis laikė istorijos egzaminą ir gavo trejetą. Atvirai sakant - stoti į istoriją su tokia pavarde? Saugumas negalėjo leisti. Jis buvo protingas žmogus, bet tą rudenį išėjo į kariuomenę.

APIE ŠALTKALVYSTĘ. Aš gavau trejetą iš lietuvių kalbos ir atsiėmiau dokumentus. Tada pradėjau dirbti Gargždų metalo apdirbimo gamykloje, įsigijau šaltkalvio štampuotojo kategoriją. Po to įstojau į parengiamuosius kursus. O nuo 1980-ųjų pradėjau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Istoriją pasirinkau, matyt, dėl to, kad skaičiau daug knygų, o matematika, fizika ir chemija nebuvo mano stipriosios pusės.

Į KLAIPĖDĄ. Kai 1985-aisiais baigiau universitetą, dalis mano kolegų pasirinko Vilnių bet kokia kaina. Nesvarbu, kur dirbti ir kuo, ir kiek dešimtmečių teks laukti buto. Aš nutariau paieškoti darbo Klaipėdoje.

APIE DARBĄ. 1992-1994 metais daugelis mano kolegų išgyveno sunkius laikus, kai kurie prekiavo turguje, kad išgyventų ir išmaitintų šeimas. Aš rašydavau straipsnius į "Mažają Lietuvą" ir "Vakarų ekspresą", versdavau iš įvairių kalbų ir gauti honorariniai kartais dvigubai viršydavo mano mėnesinį atlyginimą.

PATARIMAS. Nėra dėl ko nervintis! Nėra gyvenime dalykų, dėl kurių vertėtų nuolat stresuoti. Kad viskas praeina, suprato dar senovės graikai.

APIE TOBULĖJIMĄ. Lenkų kino režisierius Kšyštofas Zanusis man sakė: bendraukite tik su protingesniais už save žmonėmis ir skaitykite tik geras knygas. O kokios knygos yra geros, paklauskite protingų žmonių.

APIE KNYGAS. Jaunystėje labai patiko Aleksandro Diuma romanai apie muškietininkus, skaičiau Kuperio knygas apie indėnus.

APIE UŽSIDEGIMĄ. Aš greitai užsidegu idėjomis, o kai jas pradedu realizuoti, man jau pradeda nusibosti. Aš jau noriu naujo projekto ir naujų idėjų.

DIDŽIAUSIAS MANO NUOPELNAS greičiausiai yra istorinė 1923 metų Klaipėdos sukilimo analizė. Pats radau autentišką dokumentą ir galbūt pats pirmasis išvardinau dvylikos žuvusiųjų sukilėlių pavardes.

APIE KIETUS IR MINKŠTUS. Mano jaunystės laikais dominavo kieti vyrukai. Su džinsais ir džinsiniais švarkais. Ilgais plaukais. O aš, su akinukais, smulkaus sudėjimo, buvau toks moksliukas ir, jų akimis, - tikras "lūzeris". O kur yra dabar tie supermenai? Gaila, bet dalis jau po velėna. Dalis prasigėrė. Dalis žuvo autoavarijose. Kieti vyrukai smagiai gyveno su alkoholiu ir merginomis. Jie skubėjo gyventi ir anksti sudegė, o didžioji dalis moksliukų išliko.

APIE SKOLAS. Reikėtų parašyti išsamią monografiją apie Klaipėdos sukilimą, apie lietuvių ir vokiečių santykius iki sukilimo, I pasaulinio karo sukeltas pasekmes. 2023 metais minėsime sukilimo šimtmetį, tad visa tai reikėtų padaryti.

TIKRAS POLITIKAS man yra Vytautas Landsbergis, sugebėjęs išlaviruoti ypač sudėtingomis sąlygomis ir labai stipriai jaučiantis politinį pulsą.

APIE POILSĮ. Aš mėgstu persikelti į Smiltynę. Apsuku kelis ratus, nueinu prie jūros ir grįžtu labai pailsėjęs. Mes, klaipėdiečiai, čia pat turime grynąją gamtą, nepaveiktą urbanistikos ir pramonės.

VIRTUVĖJE esu labiau mėgstantis pavalgyti negu gaminti maistą. Nesu kulinaras. Esu tradicinės lietuviškos virtuvės mėgėjas. Kiauliena man geriau negu vištiena. Iš studentiškų metų liko malonūs prisiminimai apie kiaulės ausį su virtais žirniais Vilniuje "Žemaičiuose".

ŽMONĖSE vertinu atvirumą, optimizmą, o nepatinka agresija, kurios aplink pilna. Nepatinka buki žmonės.

TEKO PREKIAUTI gal kokiais 1973 metais. Kaime buvo geras obuolių derlius ir mes su seneliu vežėme juos nuomotu sunkvežimiu. Dalį obuolių pridavėme į Joniškio kooperatyvo parduotuvę, o dalį išvežėme į Šiaulių turgų. Bet prekyba man nelabai sekėsi. Nesu prekybininkas.

PINIGAI suteikia laisvę. Neturiu jų pakankamai, kad galėčiau nusipirkti namą. Man jo ir nereikia. Bet turiu tiek, kad galėčiau pakeliauti.

APIE KELIONES. Per vasarą paprastai porą savaičių pabūnam pas žmonos tėvus Nedzingės kaime Varėnos rajone. Tikrai puikios vietos. O rugpjūtį paprastai keliaujame į kokias tolimas šalis. Pastaruoju metu keliavome į Artimųjų Rytų ir Levanto šalis. Paskutinės aplankytos šalys buvo Jordanija, Marokas, Gruzija, Turkija. Gaila, neteko pabūti Sirijoje, kuri prieš penkerius metus buvo viena saugiausių šalių pasaulyje.

APIE IŠŠŪKIUS. Pamenu, studijų laikais labai silpnai mokėjau anglų kalbą. Artėjo egzaminas ir aš patyriau didžiulį stresą. Vis galvojau, ką aš dabar darysiu, jei mane išmes iš universiteto. Bet viskas išsisprendė ir vėliau gerai pramokau angliškai savarankiškai.

VYRAS turi padėti žmonai atlikti namų ruošos darbus. Namie stengiuosi, padedu. Nors daugiausia kambarius valo žmona. Manęs dažniausiai neprileidžia, matyt, netiki, kad moku. Kad moteris būtų laiminga, jai reikia saugumo jausmo. Ir meilės.

APIE AUGINTINIUS. Namuose turime vėžliuką, kurį parsivežė dukra. Bet jis toks nelabai socialus, paėda ir nueina gulti į šoną. Nors ir mėgstu gyvūnus, bet auginti kačiukus ar šuniukus neturiu galimybių, nes daug keliauju.

PARALELĖS. Viduramžiais iki krikšto, XIII amžiuje, kur tik Rytų Europoje lietuviai nepasirodydavo. Ir prie Rygos, ir prie Krokuvos, ir prie Gniezno ar Gdansko. Visur mūsų protėviai eidavo plėšikauti. Prisivogdavo ir grįždavo su grobiu atgal. Dabar, kai į Lietuvą iš Švedijos ar Prancūzijos atvažiuoja koks mikroautobusas, pilnas vogtų valčių variklių ar motorolerių, juokaudamas sakau, jog tai atrodo logiška - visa tai užkoduota lietuvio genuose.

APIE PASIDIDŽIAVIMĄ. Aš visada sakau - didžiuokimės tuo, kas esame. Būni Krokuvoje ir tu visur matai Vyčius ir dvigubą kryžių. Krokuvos katedros centre šalia altoriaus guli Jogaila, šalia jo sūnus - Vladislovas Varnietis. Abu jie lietuviai. Pažiūrėkime į Vivulskio paminklą Žalgirio mūšiui Krokuvoje - viršuje Jogaila ant arklio, apačioje Vytautas su kardu ir dar viena plokštė vaizduoja žemaičius. Trys lietuviški epizodai. Didžiuotis turime tuo.

APIE PASIRINKIMĄ. Jeigu žinočiau, kad gyventi liko tik viena diena, eičiau pasivaikščioti, arba tiksliau - išeičiau ir nebegrįžčiau. Paprastai taip daro gyvūnai. Šunys, jeigu jaučia mirtį, išeina.

JEIGU GALĖČIAU sustabdyti savo gyvenimo laikrodį, aš jį sustabdyčiau vaikystėje. Vaikystės prisiminimai, manau, visiems yra patys maloniausi. Prisiminimai, kaip sakė Nyčė, yra vienintelis rojus, iš kurio negali išvaryti žmogaus.