Vladimiras Romanovas papasakojo, koks kvailys yra V. Ivanauskas ir kaip gydė E. Jankausko prostatą

Esą, pirmajam jis diagnozavo prostatos problemas, o antrąjį išvadino visišku kvailiu.

72-ejų buvęs bankininkas tikino, kad jokiu verslu dabar neužsiimtų – jis suprato, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų.

– Volgogrado „Rotor“ klubo savininkas Goriunovas yra sakęs, kad futbole prarado 50 milijonų dolerių. „Rostov“ komndos šeimininkas Savidis paskaičiavo tiksliau – futbolui išleido 42 milijonus, – „Sport Express“ tęsė pokalbį su V.Romanovu.

– Aš Edinburge trečiaisiais metais viską susigrąžinau ir pradėjau uždirbti. Apie milijoną-pusantro gryno pelno. Dar man davė žemės sklypų – planavau pastatyti ištisą kvartalą su gyvenamaisiais namais ir didžiuliu prekybos centru.

Būčiau atidaręs banką, jau turėjau licenciją. Miesto centre! Škotijoje būčiau uždirbęs dar 150 milijonų svarų.

– O jūs tuo pat metu kariavote su visu futbolo pasauliu.

– Spauda viską sugadino!

– Kaip?

– Pradėjau su Murdochu (Rupertas Murdochas – vienas didžiausių pasaulio žiniasklaidos magnatų – Red.) kariauti…

– Mokate skoningai pasirinkti priešus.

– O istorija su beždžionėmis?

– Kokiomis dar beždžionėmis?

– Jūs nežinote?! Cirke paėmiau beždžionių, aprengiau marškinėliais su užrašu „Sun Sport“ ir įdėjau nuotrauką į internetą. Griūtis prasidėjo! Žmonės į tuos korespondentus bananus mėtė.

O vyresnysis Murdochas – tarsi Mauglis beždžionių karalystėje. Taip jį visi pradėjo beždžione vadinti.

– „Sun“ priklauso Murdochui, taip?

– Visa spauda po juo. Galiausiai Murdochas pasakė: „Viskas, daugiau nieko apie Romanovą nerašom. Taip tik reklamą jam darome“. O manęs nebuvo dėl ko pričiupti – ir rezultatai normalūs, ir jaunimas žaidžia.

Iki manęs „Hearts“ rungtynių lankomumas buvo 40 proc.. Tapo – 100! Maži klubai pamatė – pradėjo statytis stadionus. Visa tai vadino „Romanovo revoliucija“.

– Buvo dvi istorijos. Jūs asmeniškai niorėjote pasirodyti aikštėje „Kauno“ sudėtyje mače su „Sampdoria“, o paskui – „Hearts“ rungtynėse su „Barcelona“.

– Vha-cha... Ne su „Sampdoria“!

– Tai kas buvo?

– Žaidžiame su „Motherwell“ klubu – maniškiams parodo tris raudonas korteles. Atrodo, du ar trys 11 metrų baudiniai. Sakau: „Vaikinai, va čia tai lygis. Jei vieną parodytų, būčiau nutylėjęs. Bet dabar nepraeis!

Pats eisiu žaisti, tegul jiems būna gėda“. Įtraukiau save į „Kauno“ paraišką, federacijoje sakau – forminkite mano perėjimą į Škotiją.. Reikia juk oficialiai būti paraiškoje. Žinote, kokie teisėjai Škotijoje?

– Kokie?

– Tu netapsi teisėju, jei nesi „Celtic“ arba „Rangers“ fanas. Patys sako: „Mus užmuš. Mes vergai“. Bet dabar surengė revoliuciją, tapo kiek labiau nepriklausomi nuo federacijos.

– Vadinasi, prieš „Sampdoria“ žaisti nesirengėte?

– Prie ko čia „Samdoria“? (atsidūsta). „Hearts“ – taip, norėjau. Dar ir savo vaikus ketinau leisti į aikštę. Jie norėjo vietoj mačo surengti spektaklį – būčiau jiems padėjęs. Būčiau visus sugėdinęs.

– Nemėginote „rusiškai“ išsiaiškinti su tokiais teisėjais?

– Sykį mūsų rūbinė buvo greta teisėjų – o jie kažką pokštavo. Aš ūmus, kaip trenkiau į duris – o jos pasirodė kartoninės! Išvirto.

– O toliau?

– „Sveiki“ – sakau. Dabar, galvoju, duos man 100 tūkstančių svarų baudą. Teisėjai sėdi sustingę. Dreba. Taip tylėdami ir prasėdėjo visą pertrauką. O aš tarpduryje prastovėjau 15 minučių.

– Kam?

– Jei mano komanda būtų juos pamačiusi – tikrai būtų sumušusi. Jie nė žodžio apie mane neparašė! Viską sukramtė!

– Kaip sužaidėte prieš „Barcelona“?

– Tokios kautynės gavosi! Skambinu treneriui Korobočkai: „Tolia, kairysis gynėjas viskas, prisivalgė. Žiūrėk, kaip per jį eina. Tuoj arba išvarys iš aikštės, arba baudinį duos. Keisk!“

– Nepaklausė?

– Kas buvo „Barcelona“ saugas?

– Ronaldinho?

– Ronaldinho irgi buvo, bet ten kitas. Pats geriausias pasaulio futbolininkas, dešimtas numeris! Negi neprisimeni? Toks tu ir sporto korespondentas...

– Messi dar nebuvo.

– Eto'o arba Deco! Nors baudinį uždirbo Ronaldinho. Pats užšoko ant to gynėjo, o teisėjas – škotas. Aš jam priešas, okupantas. Tari tik ir laukė momento. Opa – baudinys! Pralaimėjome 1:3.

– Geriausias draugas, kurį jums dovanojo futbolas?

– Iš žaidėjų – Jankauskas.

– Puikus vaikinas?

– Jis geras. Kaip Dziuba, tik triskart gudresnis.

– Triskart?!

– Gerai, dukart. Jaučia, kada ant jo užšoks iš už nugaros – ranką ištiesia ir gynėjas atšoka. Galva žaidė kaip dievas. Bet atėjo pas mane surūgęs: „Viskas, negaliu treniruotis. Kažkas su sveikata, su žmona problemos“.

O aš su legendiniu chirurgu Brėdikiu valandų valandas kalbėdavausi apie mediciną. Išsiskirti negalėdavome! Unikalus senukas! Tad Jankauskui sakau – pažiūrime diagnostiką.

Garantuoju, po to žaisi dar geriau negu anksčiau.

– Ką taip?

– Aš jau suvokiau – reikalas prostatoje. Chirurgas pažiūrėjo – ir tikrai: „Vaikine, tau problemos su prostata“. O tai futbole 70 procentų! Duodu jam paprasčiausias tabletes: 'Edgarai, pagerk“. Jis netiki, nenoriai paėmė. Po savaitės skambina: „Pasiruošęs sudaryti kontraktą“ – „Bėgioji?“ – „Dar ir kaip!“

Žaidė pas mane 'Hearts“ trejus metus, paskui dar į „Cosmos“ Amerikoje perėjo. Štai ką reiškia diagnozė!

– Kiek naujienų. Futbolininkams tokia svarbi prostata?

– Tai toks dalykas, kuris į viską skleidžia nuodus. Ypač į pečių ir alkūnių sąnarius. Ten, kur limfa. Jei turi ten problemą – dėl nesveikos prostatos paaštrės, taps dešimt kartų didesne.

– Niekada nebūčiau pagalvojęs.

– Aš į žaidėją pažiūriu – kažką jaučiu. Sakiau – domiuosi medicina. Man užtenka žvilgtelėti į žmogų.

– Jūs lyg gydytojas.

– Labai domėjausi psichologija ir medicina. Į jus pažiūrėjęs galiu kai ką pasakyti apie fizinę būklę. Taip ir su futbolininkais. Iškart matau galimybes. Tarsi žirgą pirktum. Jauti, tavo žirgas, ar ne. Jei nesugebi rasi bendraminčio, tada futbole bėra ko gaudyti. Už nugaros visi taip prikalbės, kad klubas subyrės. O agentai išsitampys.

– Jūs „Hearts“ treneriu buvo paėmę ir Eduardą Malofejevą (iš Baltarusijos kilęs treneris – Red.).

– Malofejevas – garsi asmenybė... Vienas minusas – nekalba angliškai.

– Man atrodė, kad jis turi kitą minusą.

– Tik atėjo į „Hearts“ – iškart pradėjo eilėraščius deklamuoti. Visi stovi ir juokiasi. O jis emocijoms pasiduoda, naktimis nemiega! Bet ten Vania prigadino reikalų.

– Kas per Vania?

– Valdas Ivanauskas! Keistuolis. Kvailių kvailys! Visiškas! „Aiškinu jam: „Atėjo Malofejevas, jis profesionalas, padėk jam, tau gi pačiam paskui viskas pravers“. Aš pats būčiau užsirašinėjęs, ką Malofejevas sako. Nors jis senas, bet Ivanauską būtų visko išmokęs. Su tokiu bagažu būtų per pasaulį ėjęs.

– Ivanauskas pats treniravo „Hearts“?

– Jis kaip treneris – nulis. Aš ir sudėtį jam parinkdavau, ir keitimus dariau. Vos netapome čempionais. Tik teisėjau sutrukdė. Imu Malofejevą, Ivanauskui sakau: „Mokykis iš senio!“ O tas pradėjo jį pašiepinėti. Komanda tai pajuto – ir viskas!

– Kaip pašiepdavo?

– Smulkmenose. Na, išversk tą eilėraštį, velniai nematė. Du žodžiai – negi sunku? Malofejevas jau įsijautęs į vaidmenį, negali kitaip!

– Valdas turėjo jam versti?

– Taip. Žiūriu – verčia kažką juokeliais, ironizuoja apie senuką. O komanda iš paskos. Viskas, autoritetas žlugo. Nieko nebus! Kvaily tu, sakau. Vos muštynės nekilo. O Malofejevas užgėrė, nutrūko. Kaip man buvo gaila... O ką padarysi?

– Nebūtų Ivanausko – viskas būtų buvę kitaip?

– Šimtu procentu!

– Geriausias klubo valdytojas, kokį tik esate sutikęs?

– Aš.

– Stipresnių nebuvo?

– Aš kaip dailininkas – matau mozaiką. Eilėraštyje raidės nepakeisi, tiesa?

– Pats negarbingiausias žmogus, su kuriuo jus suvedė futbolas?

– Murdochas. Kol egzistuoja tokie Murdochai, nei Škotijoje, nei Anglijoje futbolo nebus. Dar verslą, savo korespondentus verčia visus dergti. O jie, nelaimingi žmonės, vykdo. Kontroliuoja vis sistemą ir visus pykdo.

– Iš kažkurių išvykos rungtynių jūs grįžote autobusu su sirgaliais.

– Taip būdavo dažnai.

– Štai tą aš suprantu.

– Ypač įdomu buvo, kai Škotijos rinktinė žaidė Lietuvoje. Berods, 2008-aisiais. Korespondentai skatina: „O tu eik prie fanų!“. Už „Hearts“ toje minioje – dešimtadalis. Likę – man kraujo priešai!

– Nejaugi ėjote?

– Tai klausyk. Jeigu mane bent pro langą pamatys – viską ištaškys. Glazgas padalintas į dvi dalis, tik pabandys iš vienos į kitą pereiti. O aš priešas ir tiems, ir tiems. O čia Kauno centrinėje gatvėje visi susirinko prie fontano. Škotijos gladiatoriai. O aš sakau: „Na, einam!“

– Kokia drąsa.

– Reporteriai man už nugaros – kas bus? Turbūt, sudraskys. Prieinu, fanai sustingo ir suūžė: „Ooo, Romanovas!“. Tik vienas aptaškė vandeniu iš fontano. Aš sveikinuosi. Galvoju – dabar mane užsipuls. Einu toliau, metras, dešimt, penkiasdešimt... Už manęs minia fanų. Tyla.

– O toliau?

– Stichija veikia taip: vienas padarė – kiti ima beždžioniauti. Vienas įkando – visi puola kandžioti. Vienas palaižė – visi laižo. Vienas šūkteli: „Romanovas!“ Viskas, galvoju. Prasidėjo. Reikia...

– Bėgti?

– Bėgti negalima. Korespondentai išsirikiavo, tik to ir laukia. Keli metrai iki mano pažįstamo laiptinės. Ten, galvoju, ir pasuksiu. Akies krašteliu matau – minia bėga prie manęs. Vieną pašoka, priklaupia ant kelio ir bučiuoja man batus: „Romanovai, ačiū, kad esi“.

– Nemalonumų su fanais turėjote?

– Turėjau nevykusį trenerį. Žaidžiam „Celtic“ arenoje, norėjome prieiti prie komandos – mane nuvedė ta puse, kur varžovų fanai. Į tą pusę net pažiūrėti negalima! Tik pasirodžiau iš už tvoros – minia suūžė. Metasi prie užtvaro, bando sulaužyti. Svaido į mane viską, kas po ranka. Sakau treneriui: „Koks tu kvailys“. Kai buvo kvailys – toks ir liko.

– Patarimas verslininkui, kuris trokšta nertį į futbolą?

– Būk pasiruošęs tam, kad vadovauti klubui sunkiau negu valstybei.

– Pamenate, pas jus „Kauno“ klube buvo toks treneris Piskariovas?

– Turėjau tokį.

– Ne pačiais geriausiais žodžiais apie jus atsiliepė.

– Ką pasakojo?

– Sakė, neva Romanovas parenka sudėtį. O dar atlyginimo tris mėnesius nemokėjo.

– „Atlyginimas“! Ką, jis be atlyginimo dirbo? Vadinasi, ir nusisamdė dirbti nemokamai. Juokingas žmogus.

– Dar frazė iš jo interviu: „Romanovas buvo taksistas, o persitvarkymo metu tapo milijonieriumi“. Kas čia ne taip?

– Atitarnavau laivyne, grįžau ir dirbau taksistu. Gal ketverius metus.

– Kiekvienam taksistui nutinka pavojingų situacijų. Jums irgi?

– Labai daug. Turėjau ne mažiau dešimties avarijų. Visiškai suknežindavau mašinas! Kiekvieną kartą išlipdavau savo kojomis. Žmona sakydavo: „Kitą kart nevažiuok prie namo, palik automobilį už kvartalo. Kaimynai susirenka ir žiūri – jis išvis gyvas ar ne?“ Laukia, kol išlipsiu.

– Girdėjau, jūs ir plokštelėmis prekiavote?

– Buvo. mama mezgė megztinius, aš turguje pardavinėdavau. Pinigų turėjau. Vienas melomanas siūlo: „Skubiai reikia pinigų, paimk plokšteles po 25 rublius“. Žiūriu – o ten firminiai Presley, „bitlai“, Ella Fitzgerald... Kiekviena kainuoja 25!

– Kokia sėkmė!

– Taip tiesiog nebūna. Aš apstulbau. Paėmiau – tą patį vakarą viskas išsivaikščiojo.

– Didžiausia suma grynaisiais, kurie laikėte rankose?

– Norėjau nusipirkti 1100 hektarų Mytyščių rajone (Maskvoje – Red.). Bet mokėti reikėjo grynaisiais. Įsivaizduojate, kiek tai?

– Sunkvežimis pinigų.

– Kambarys. Aras kainavo 25 tūkstančius dolerių. Iki 30 tūkstančių.

– Juos visus reikėjo kažkaip atvežti.

– Važiuoju į banką tų grynųjų. Valdytojas sako: „Tu išprotėjai?. Tave pakeliui nušaus“ – „Jei jūs neišduosite – viskas bus gerai“. Pradėjome nešti pinigus maišais į mašiną, prigrūdome iki viršaus. Aš dar su šimtasiūle pasirodžiau. Tas valdytojas žiūri: „Tu taip atrodydamas pas mus neik pro centrines duris, mes solidus bankas“. Išvažiuoju, o jis vis kalba: „Išprotėjo, užmuš, užmuš...“

– Be jokios apsaugos?

– Jokios. Negalima buvo „apsišviesti“. Mytyščiuose pinigus priėmė.

– Kartą Šabtajus Kalmanovičius vedžiojo mane po savo biurą, kuris buvo panašus į muziejų. Parodė į mažą paveikslą: „Štai čia – pats brangiausias. Fiodoras Vasiljevas, rusų peizažo karalius. Mirė 23-ejų“. Jūs tokius dalykus rinkote?

– Ne. Tiek klastočių! Svarbiausia – įtraukti į katalogą. Mano tėvas kare šturmavo Berlyną, atvežė špagą ir kažkokią statulą. Stovėjo prieškambaryje, visiems trukdė. Šuo tai ją apdirba, tai į ją pasikaso.

Tėvas vis sakydavo: „Pasiimk tą cholerą!“ – „Kam man jos reikia? Kur pastatysiu?“ O po daugelio metų pas mane užsuko italai. Pamatė – išbalo. Išsitraukė kažkokį katalogą, pavartė: „Tokios buvo keturios. Trys stovi Dresdeno galerijoje, ketvirta dingo“. O aš jei kuo užsikrečiu – lendu su galva.

Taip kad man į meną geriau nenerti. esu abejingas daiktams. Iki tokio lygio, kad net namo nepirkau. Žmona viską už mane padarė.

– Jei dabar pradėtumėte verslą nuo nulio – kokiu užsiimtumėte?

– Jokiu! Kam to reikia? Tai savęs apvaginėjimas. Gyvenime yra kitos vertybės, aš tai supratau. Eičiau į boksą. Arba į futbolą.