Vlada ir Juozas Gimbutai: "Paskui tave ir į jūrą šokčiau..."

Žiedai iš gilzės

Laimė ir skausmas nuolat greta. Sūnus Antanas, kieme svilinęs šventei paskerstą kiaulę, apgailestavo, kad joje nebus jaunesniojo brolio Regimanto; po tarnystės tarybinėje armijoje Kazachstane, prie atominės elektrinės, grįžęs namo, būdamas vos 22-ejų, dėl radiacijos mirė nuo skrandžio vėžio.

"Surengsime didelę vakarienę spalio 2 dieną, ir tiek. Laukuvos bažnyčioje, kurioje prieš 50 metų susituokėme, vyks mišios, atnaujinsime Santuokos sakramentą", - sakė ponia Vlada.

1958 metais sugrįžusi iš Sibiro į gimtąjį Šilalės rajono Aukštagirės kaimą su seserimi Maryte nuėjo į atlaidus, o po to - ieškotis darbo dvarvietės plytinėje. Už mėnesį darbo plytinėje mergina gaudavo kilogramą dirsių; šių putra dažnai buvo vienintelis maistas. Po metų iš tremties grįžo ir Juozas, jiedu pradėjo kartu vaikščioti į šokius. Iš visų kaimų į juos plūdo skirtingas dainas traukiantys jaunuoliai. Mergina atsiklausė tėvų, ar gali į namus parsivesti palydovą. O šie pažinojo Juozo tėvus, gerus, padorius ūkininkus; manė, kad ir jų sūnus toks pat.

Netrukus Juozas pasipiršo Vladai, o kai nunešė pareiškimus, paaiškėjo, kad jaunikis nepriregistruotas. Gimbutų šeimos net į Lietuvą nenorėta įleisti; tevažiuoja atgal. Pagaliau reikalai susitvarkė. Žiedus pieninėje jiems padarė iš šovinio gilzės, kainavo po tris rublius.

"Susirašyti dvylika kilometrų dviračiais mudu išvažiavome į Varnius apsirėdę paprastais drabužiais. Įeinam į Civilinės metrikacijos biurą, mums sako: reikia santuokos liudytojų. Sumokėjome netoliese dirbusiems statybininkams vėl po tris rublius, ir jie, nulipę nuo pastolių, vilkėdami darbiniais kombinezonais, atėjo pasirašyti.

Suvalgėme po ąžuolu po obuolį, kurių tėvelis buvo į kišenę įdėjęs, namuose pasivaišinome arbata, mišrainėmis, o tėvelis ir sako: "Esi žentas, bet dar ne visai: šliūbo nepaėmei. Nakvoti negali likti, važiuok namo..." - sakė Vlada, neprisimenanti, keliais šykščiais bučiniais jiedu tąkart apsikeitė...

Liaudies priešai

"Kai klebonas atsakė sujungti, kol nebuvau prisiregistravęs, buvau pasirengęs ir jį, ir tikėjimą prakeikti. Juk prieš mus partinius sušliūbavojo, o manęs, Irkutsko tremtinio, baidėsi kaip raupsuotojo", - aštriai pasakė Juozas. Uošvis jam papriekaištavo, kad esąs ne koks žmogus, nuotaką metais pasendinsiąs.

"Kitos panos nuo manęs nusisuko kaip elektra trenktos. Ar aš kaltas, kad su šeima į Sibirą, už 12 000 kilometrų, gyvuliniais vagonais mane išvežė šešiolikos metų? Po šiai dienai nežinome, kodėl buvome liaudies priešai. Žemės tėvai teturėjo 26 hektarus. Liaudies gynėjas ir garnizono kareiviai atsivedė šunis - ir išvežė. Aštuonerius metus žiemą taigoje prie Jenisėjaus mišką kirtau, o vasaras Stalino vardo kolchoze dirbau. Lietuvoje kolchozas, palyginti su anuo, - kaip kurortas. Komendantūroje nukirto: "Čia jūsų vaikai ir anūkai turės numirti", - prisiminė ponas Juozas.

Vėliau, kai paūgėjus sūnui Antanui, norėjo jį į kariuomenę Afganistane išsiųsti, atšaukė, sužinoję, kad tėvai - tremtiniai, o dėdė Pietų Amerikoje gyvena.

"Aš ir pats jaunas norėjau į armiją eiti - taip smarkiai, kaip ženytis. Nes tada gaudavai pasą, o jeigu į armiją neišėjai - liksi "navečno zakliučion v kolchoze". Kai vis dėlto sava valia sugrįžome, į mane žiūrėjo tik Vlada, tokia pati "sibiriakė", mačiusi Rusiją ir jos golgotas, o kitos mane vos ne teroristu laikė, kaip ir visus tremtinius", - pasakojo Juozas.

Ponios Vlados šeima irgi tos žemės turėjo katės ašaras, bet kažkam nepatiko, kad ji darbšti, išdidi, niekam nesilenkė. Kai ištrėmė, Vladai buvo aštuoneri. Laimė, ją rusų šeima priėmė aukle, prižiūrėjo dvi mergaittes - aštuonių mėnesių ir metų amžiaus. Rusiškai išmoko bemat, kad vaikai prisirištų.

"Valgį ruošdavau, trobą plaudavau. Ten nebuvo mados dažyti grindų: peiliu jas išskusdavau. Šeimininkė buvo pardavėja, parsinešdavo duonos ir silkės. Mane kartu prie stalo sodino. O kai namo pareidavau, - dovanodavo suknelę. Po dvejų metų išėjau ožkų ganyti. Už ožką duodavo 15 rublių. Po 60 ožkų ganydavau su sese. O vietiniai vaikai mus laidydavo akmenimis. Nuo keturiolikos metų išėjau į statybas dirbti, plytų neštuvais nešioti: šaltis - 40 laipsnių. O vakare reikėdavo tris kilometrus į mokyklą eiti, naktį bijodavom grįžti per mišką, kad vietiniai nenuskriaustų. Atsimenu, tremtiniams "fašistams" ir galvas nupjaudavo..." - prisimena Vlada.

"Meilė nebuvo akla"

Klausiu, ar vyras vedė Vladą tik dėl to, kad ši sutiko už jo eiti. "Aš ne aklas, gerai regėjau, kad tokią gražią moterį išsirinkau, - atšauna. Kai pagaliau bažnyčioje palaimino santuoką, iš tos laimės Vlada nematė nė degančių žvakių. Namuose bandonija dėdė pagrajino, jaunieji pašoko, o kai antrąją dieną į tėvoniją parsivežiau nuotaką, mano motina nualpo: "Ką aš tau blogo padariau, kad apsiženijai? Neturi kur gyventi ir dar bekraitę tremtinę paėmei, ne kokią direktoraitę!" Sakiau, toks likimas... - juokėsi Juozas.

- Nuėjau plytinės, kur molį kabinau, direktoriaus pasikviesti. Antis keturias papjovėm. Įkračiau direktoriui dviejų šimtų gramų stiklinėn samagono, tas išmaukė, žiūri - dovanų kas paklodikę, kas šaukštų įteikę, tai ir jis pasirausė kišenėje, ištraukia - Jėzus Marija, duoda man nuo kambario raktus! Butą padovanojo. Dar įpyliau anam 60 laipsnių samagono, atsipūtęs direktorius iš antros kišenės ištraukė popierių, kad man priklauso du maišai ruginių miltų. Puolėm rankas bučiuoti... - juokiasi pokalbininkas.

- Man ta meilė nelabai rūpėjo. Ničnieko neturėjom, apie tuos jausmus kalbos nebuvo. Meilė buvo nakties darbas. Pavasarį uošvė padovanojo telyčaitę, nusipirkom paršiuką, tas išsipūtė pienu penimas..." - sakė Juozas.

Vlada prisipažino, kad vyrą mylėjo, myli ir dabar: "Per penkiasdešimt metų visko buvo. Svarbu žmogui turėti kantrybės. Juk vyrai ir pasigeria, ir kartais į šoną nueina, bet išgyvenome", - sakė Vlada.

Juozas antrino:

- Kur neišgyvensi, iš tokio pragaro Sibire sugrįžęs. Aš žmoną už tai mylėjau, kad ji tokius žodžius pasakė: "Jei reiks - aš atgal su tavim į Sibirą važiuosiu. Jei reiks - paskui tave į jūrą šoksiu." Patiko jos darbštumas, dešras dirba, nevalioju ėsti. Tik šnapso man neverda, va kas blogai. Dėl ko pykomės: "Tau neišėjo, tu to nepadarei, o tu - to." Bet viršus visada jos būdavo, jos... Aš jai pinigus atiduodavau, kad su draugais neiššvaistyčiau. O žmona - kaip titnagas. Kai pareidavau paryčiais, Vlada su samčiu man ausis apdaužydavo...

Mačiau, po šiurkštumo luoba Juozas slepia jautrią širdį. Jis prasitarė, kad gera, nebaisi smertis bus, jeigu jiedu vieną dieną mirtų.

Kai reikėjo iš ligoninės parsivežti pirmagimį, vyras paėmė kolūkio arklį, o pusiaukelyje tas ir nudvėsė... Žmona pėsčiomis su gyvu ryšulėliu parėjo. Kūdikis susirgo, kriokia, - nuvežė pas daktarą, o šis pasakė: "Kai susilauksi penktojo, tada ateik. O dabar pati tvarkykis." Tuomet Juozas vaikelį išgydė nuo pilvo pūtimo įšvirkštęs jam į vieną vietą muilo.

"Mudu išlaikė kantrybė"

"Bijodavau, kad tik vyras nenumirtų, nes vienai moteriai sunku kaime gyventi. Dabar visos skundžiasi, kad pašalpų už vaikus negauna. Kolūkyje niekas niekada nepasidomėjo, ar turiu kuo du vaikus maitinti. O vaikus reikia auklėti nuo pat gimimo, ir aš su jais nesiskyriau. Eidavom kartu į tvartą, o kai į miestą išvažiuodavom, Antanukas, būdavo, cepelinų išvirs ar pyragą keps. Ir kiekvieną naktį vaikai prie manęs buvo, o dabar kaimynės nežino, kur išeina jų vaikai. Nereikėdavo man vaikų nė pirštu paliesti, ir nereikia vaikų mušti nei ant jų šūkauti, reikia jiems papasakoti, kas yra gyvenimas. O kai kantrybės pritrūkdavau, sakydavau: "Vaikai, neklausysit, - aš numirsiu, tėvas parves pamotę", - šypsojosi moteris. Juozas pritarė: jokiuose universitetuose vaikai neišmoks tiek, kiek iš savo tėvų išmoksta. Šventvagiška mintis apie skyrybas Vladai net nekilo: "Vis galvodavau, vyras jaunas - dar ateis į protą. Ir dabar laukiu: kada tu susiprotėsi? Nereikia kovoti, kariauti tarpusavy: jau kokį gavai, nepakeisti jo prigimties, charakterio. Ar galiu sakyti, kad man gyvenimas buvo sunkus? Seniau moterys augino aštuoniolika vaikų ir nesiskundė..." "Aš tai ją visiškai pakeičiau, - išdrožė Juozas, - buvo miesčioniška, o aš mėgau daug ėsti, daug išgerti, draugų parsivesti. Atpratinau žmoną ėsti vaistus, tuos narkotikus, geriau jau lašinius - kad būtum stiprus. Aš tau pasakysiu, užrašyk: meilės faktiškai nėra. Laimės irgi nėra. Iš kur vaikai? Vaikai kaimyno, - vėl rietė savo ponas Juozas. - Nereikalinga meilė, nereikalingas turtas, pinigai žmones supjudo. Bet mūsų gyvenimą išlaikė tik kantrybė: kaip tave niurkys, kaip draskys, jeigu tu išsiskiri su žmona, vadinasi, esi išdavikas. Ir ta kantrybė - ne iš Dievo baimės. Priešas, žmogau, esi pats sau, didesnio priešo nesutiksi. Jeigu abudu turim kantrybės, bet kokią audrą galim sukelti, vis tiek gerai bus. O jeigu tavo silpnas charakteris, bus anarchija", - sakė Juozas, atvėręs seną paslaptį. Kai porai visi prilinkėjo laimės, tuoj po vestuvių kaimynas gundė atvesiąs laisvo elgesio moterį. Juozas atsisakė "natūralios meilės", liko ištikimas, nes senatvėje dabar vienas kitam gali ramiai, su pasitikėjimu, išdidūs ir orūs į akis žiūrėti. Supratau, jog ilgos santuokos receptas yra pykčius juokais paversti, saviironija. Auksinės poros galva prisipažino, kad aistra jo išrinktajai neišblėso net pusę šimto metų. "Duodi moteriai darbo, bizūno ir dar vaikų - ir ji laiminga. O laiminga moteris - aistros viesulas", - juokėsi.