- V.Kudirka daug kam atrodo lyg tas bronzinis paminklas, kuris stovi Vilniaus skverelyje priešais Vyriausybės rūmus: elegantiškas, kiek išdidus. Tokį jį sukūrė skulptorius Arūnas Sakalauskas, jūsų vyras. O kuo jums patraukli pasirodė ši neeilinė asmenybė?
- Skulptūroje įamžintas susimąstęs V.Kudirka. O jam, kaip ir kiekvienam jautriam tautos likimui žmogui, mąstyti buvo apie ką. Rūpėjo Lietuvos ateitis. Be to, tai buvo poetiškos sielos, turintis humoro jausmą ir apskritai įvairiapusio talento žmogus - tikrai ne monumentas. Tai asmenybė, apie kurią mes, o ypač jaunimas, daug ko nežino. Todėl manau, kad toji programa ir rengiama kompaktinė plokštelė, kurios rėmėjais panoro būti Plokščių mokyklos direktorė Nijolė Bitinienė su vyru, šiandien reikalinga. Juk metų pabaigoje minėsime ir šios iškilios asmenybės 155-ąsias gimimo metines. Aš pati rengdama programą iš V.Kudirkos esu gavusi pamoką: nepalankios aplinkybės gali ne tik gniuždyti, bet ir stiprinti.
- Jūs - aktorė, skaitovė, trapi moteris - jaučiate pareigą Tėvynei poetine kalba ir savo širdies šiluma priartinti prie mūsų (ne visų), atbukusių nuo nuolatinių aimanų dėl blogėjančio gyvenimo, prarastos meilės gimtinei ir kitokių negerų dalykų, iškilių praeities asmenybių mintis, jausmus. Kokių paskatų vedama tai stengiatės daryti?
- Norvegų kompozitorius Ed vardas Grygas (Edward Grieg) prieš šimtą metų viename iš savo laiškų rašė: „Aš suprantu tuos, kuriems užteko proto atsukti Norvegijai nugarą ir tapti europiečiais. Bet aš pats negalėčiau... Noriu likti su savo tėvyne - nuostabia, sužalota, puslaukine, vargana šalimi, kurią mes mylime. Ir ypač mylime dabar, kai ji panaši į pašautą paukštę, ir, kas blogiausia, mūsų pačių pašautą“. Ar tai ne apie šių dienų situa ciją Lietuvoje?
- Dėstote scenos kalbą studentams. Ar jaunimas jaučia būtinybę kalbėti gražia lietuvių kalba, nepamiršti ir tarmių?
- Labai džiaugiuosi, kad prieš šešerius metus likimas mane atvedė į Klaipėdos universitetą. Laimė yra kiekvieną savaitę bent kelias dienas bendrauti su jaunais žmonėmis, besigilinančiais į istoriją, kultūrą, ieškančiais gilesnių prasmių. Į lietuvių filologijos ir režisūros studijas stoja tie jauni žmonės, kuriems rūpi ir tarmės, ir lietuvių kalba, ir graži jos raiška. Skaudžiai su kolegomis išgyvenam studentų mažėjimo problemą. Klaipėdos universitetas gražėja, o studentų mažėja. Sako, dėkokim Europai už pagalbą. Bet kad kaina nežmoniška. Ir mes ją jau sumokėjom! Per dvidešimt metų už tą materialinę gerovę atseikėjom milijoną lietuvių. Ar tai kada nors atsipirks? Ar kada nors Europa šitą žiojėjančią žaizdą užgydys?.. Kodėl mes taip neretai bijom žodžių: „tauta“, „tautiška mokykla“? Juk nykstančioms paukščių, žvėrių, žuvų rūšims kuriame rezervatus, sudarome šiltnamio sąlygas, kad jie neišnyktų. Tai kodėl taip drastiškai ir entuziastingai naikinamės? Tenka su įvairiomis literatūrinėmis programomis pasirodyti ir gimnazijose. Po kiekvieno susitikimo jaunimas manęs klausia: kodėl šiandien gaunam daugiau informacijos apie Vakarų Europos gyvenimą, kultūrą, istoriją. Kodėl kone kiekvienas jaunas žmogus mažai žino apie Lietuvos karalių Mindaugą, bet daug apie Napoleoną Bonapartą. Beveik nieko nežinom apie vieną galingiausių XVII a. karvedžių - kunigaikštį Karolį Chodkevičių. Kur išnyko lozungas: „Pirk prekę lietuvišką“? Sunaikink Lietuvą lietuvyje, ir nebeliks Lietuvos. Tada ir diskutuoti nebereikės, ar galima parduoti Lietuvos valstybės žemę kitų valstybių piliečiams.
- Ką jūs, literatūros propaguotoja, aktorė, patartumėte daryti?
- Valstybiniu mastu turim įsisąmoninti ir vykdyti visiems žinomą priesaką: „Repetorum es mater studiorum“ (kartojimas yra mokymosi pagrindas). Sveikintinos tokios akcijos kaip Skaitymo metai, Tarmių metai. Bet reali situacija rodo, kad to per mažai. Būtina visomis įmanomomis priemonėmis auginti Lietuvą žmoguje nuo pat mažumės. Turiu idėją naujos programos, kurią išprovokavo trečioji „Unicef Lietuva“ misija Tanzanijoje - „Širdim į Lietuvą“, su ja keliausiu po Lietuvos mokyklas. Pažvelgęs pasauliui į veidą, kitomis akimis pamatai savąjį ir supranti, kad pasauliui mes įdomūs tik savo kitoniškumu.
- Kokį lietuvišką klasikos personažą pati norėtumėte suvaidinti scenoje?
- Lietuvos dramaturgai, deja, nebuvo dosnūs aktorėms įdomiais personažais. Lietuvos valstybės, kultūros, meno istorijoje buvo daug ypatingų moterų, kurių likimai būtų verti dramaturgų bei rašytojų dėmesio. Galėtų atsirasti knygų serija „Iš įdomių Lietuvos žmonių gyvenimo“, galėtų būti kuriama daugiau meninių filmų ir spektaklių. Norėčiau suvaidinti rašytoją Ievą Simonaitytę, apie kurią buvau parengusi literatūrinę programą „Ak, visko buvo...“ Dedikacija I.Simonaitytei“. Gal dėl to, kad esu įsigilinusi į jos dramatišką gyvenimą - regis, viskas buvo prieš ją (kaip ji pati sakė, net ir pats Dievas), bet vis tiek sukūrė pasaulį savyje, o paskui ir savo kūrybos pasaulį.
- Kas dar jūsų planuose?
- Su dainininku Liudu Mikalausku ir pianiste Virginija Unguraityte darbuojamės prie kompaktinės plokštelės, skirtos M.K.Čiurlioniui ir Rimvydui Žigaičiui, „Lėk, sakale!“ įrašų. Su šia programa nemažai pakeliavom po Lietuvą. Ateinantiems metams drauge su Liudu jau fantazuojame apie programą, skirtą Kristijono Donelaičio jubiliejui. Tai - „Metų“ fragmentai, lietuvių rašytojų ir poetų kūryba, kurią įkvėpė „Metai“, aranžuotos lietuvių liaudies dainos. Dirbu prie kompaktinės plokštelės „Čiulba volungėlė“ įrašų pagal poetės Dalios Milukaitės kūrybą. Nuostabus žmogus, akių gydytoja, visą gyvenimą atidavusi regėjimo problemų turintiems žmonėms. Jos kūrybos kompaktinė plokštelė bus dovana aklųjų ir silpnaregių bibliotekoms. Pakartosime kitą kompaktinę plokštelę - „M.K.Oginskis. Atsisveikinimas su tėvyne“ (laiškai, atsiminimai, romansai balsui ir fortepijonui). Tik šį kartą tekstai bus įrašomi rusų kalba, o kitais metais planuojama ją pakartoti su tekstais anglų kalba. Parengėme su aktoriumi Petru Venslovu, soliste Rita Preikšaite, pianiste B.Vingraite smagų teatrinį projektą „Kišenėj pavasarių šimtas“, skirtą poeto Kazio Binkio 120-osioms gimimo metinėms, sklidiną rašytojo sąmojo, atliepiančio šiuolaikines problemas... Ak, viską ir sunku išvardyti.
- Jūsų literatūrinio žodžio ir muzikinės dermės kameriniuose spektakliuose kuriama jauki atmosfera. O kokia yra jūsų namų Melnragėje, kuriuose gyvena du kūrybingi žmonės, aura?
- Su Arūnu stengiamės, kad būtų jauku, kad mums patiems norėtųsi grįžti namo, kad namai būtų sklidini artimų žmonių, draugų juoko, klegesio. Kad visiems norėtųsi ilgai vakaroti, fantazuoti, svajoti...
- Ne visi jūsų talento gerbėjai žino, kad pastarąjį dešimtmetį, o gal ir daugiau esate klaipėdietė. Daug kas mano, kad esate kaunietė, nes jūsų aktorystės šaknys Kaune. O kaip atsitiko, kad jūs patraukėte gyventi prie jūros?
- Prie jūros atkeliavau paskui Arūną. Jam taip likimas klostėsi, kad būtent Klaipėdoje vėrėsi palanki kūrybai erdvė. Turėjom planų keltis į sostinę, bet Klaipėda Arūną sugebėjo „prirakinti“. Ir jis man vieną dieną pasakė: „Koks skirtumas, kur aš gyvensiu, juk tu visą laiką būsi kažkur kitur...“ O jūra daugumą žmonių traukia beribe erdve, pripildo galybės, laisvės pojūčiu, pakrauna energetiškai. Prie jūros kaip niekur kitur pajunti būties trapumą. Ir tada vėl stačia galvą neri į gyvenimą, į kūrybą, į darbus... Ir vėl atrandu save kelyje. Aš savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoju be kelionių su įvairiais projektais. Kad ir ši vasara - nuo renginio prie renginio: Rasos ant Rambyno kalno, Lino šventė Tytuvėnuose, dar kitur jubiliejiniai renginiai: „Žemaičių krikštui - 600“, Dvaro šventė Kretingos Tiškevičių dvare ir kt. Viską ir sunku išvardyti. Scenarijus kūriau, režisavau, vedėjavau, vaidinau. Ir dar dalyvavau misijoje „Už kiekvieną vaiką“ Tanzanijoje. Seniai svajojau pamatyti Afriką, Kilimandžaro viršukalnę, deja, ją mačiau tik pro lėktuvo langą. Bet pamačiau! Pasirodo, tikrai - svajonės pildosi...
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“
Rašyti komentarą