Virginija Kochanskytė skaičiuoja ir žvaigždes

- Man tam darbų skaičiavimui laiko paprastai nelieka - juk gruodis pasižymi pašėlusia renginių gausa. Žinoma, žvilgteliu atgalios, skuosdama naktyje - kiek tik leidžia saugumas - namo po šventinių renginių pūguotais, speiguotais Lietuvos keliais... O neskuosti negaliu, nes kiekvienas susitikimas su žiūrovais gaivina sielą ir turtina gyvenimą. Gal prieš kokią savaitę bandžiau prisiminti praėjusius metus - ką padariau, ar viskas gerai pavyko... Turiu prisipažinti, kad skaičiai tirpo gerų patyrimų šviesoje ir nusprendžiau nesikankinti ir nevarginti savęs buhalterine įvykių apskaita. Juolab kad menuose svarbu ne kiek, o kaip. Tačiau stabtelėti ir žvaigždes žiemos naktyje paskaičiuoti verta, nes tokiu būdu pasidovanoji sau stebuklingą naktį. (Juokiasi.)

- Ar nesigraužiate dėl to, kad kas nors nepavyko?

- Jei nepavyko padaryti taip, kaip buvau sumaniusi, žinoma, graužiuosi. Bet stengiuosi neleisti sau ilgai išgyventi, nes pataisyti jau nieko negali. Tad turi priimti tai kaip pamoką - išsinagrinėti priežastis ir kitą kartą surasti naujų priemonių norimam rezultatui pasiekti. Ilgainiui išmokau, kad geriau neliūdėti dėl to, ko nepavyko padaryti, o džiaugtis naujom galimybėm. Visada visa savo esybe neriu į naujus sumanymus. Sakoma, kad nuo nelaimingos meilės geriausias vaistas yra nauja meilė. (Juokiasi.)

- O kas iš jūsų darbų, džiaugsmų, jausmų tęsis 2013 metais?

- Kadangi iškart po Naujųjų metų darbų štilis - tai pirmiausia darbuosiuosi prie įrašų. Džiaugiuosi, kad būsiu laisvesnė ir galėsiu atsidėti darbui prie jų scenarijų sukūrimo. Labai tikiuosi surasti rėmėjų, kad galėčiau pagaliau tesėti seną pažadą (ak, kaip tas laikas greitai bėga!) - su Sigitu Geda dar aptarinėtą, - jo poezijos kompaktinę plokštelę įrašyti. Juolab kad kitais metais minėsime tragiško likimo poeto 70-metį. Žinoma, parengsiu jau vasario pradžiai naują S.Gedos kūrybos programą ir stengsiuosi kuo daugiau Lietuvos su ja apkeliauti. Kažkada juokaudavau: „Nė dienos be Gedos“. Susitikimas su jo poezija yra vienas stipriausių mano literatūrinių patyrimų.

Kitais metais dar minėsime dr. Vinco Kudirkos 155-ąsias gimimo metines, tad tikiuosi koncertuoti su savo viena mėgstamiausių programų „Dr. V.Kudirka - žmogaus misterija“ ir įrašyti šią programą į kompaktinę plokštelę. Drauge su dainininku Liudu Mikalausku ir pianiste Virginija Unguraityte pradėjome įrašinėti į CD mūsų programą „Lėk, sakale!“, tad pirmiausiai ir norėtųsi šį projektą iki galo įgyvendinti. Su dainininke Giedre Zeicaite ir pianiste Edita Zizaite pradėjome repetuoti naują koncertinę programą „Širdis pilna ugnies“ - nepaprastai norisi žiūrovams parodyti, kokia nuostabiai graži, jaudinanti yra lietuviška kamerinė muzika ir poezija. Tikrai keliausiu po Lietuvą su programa „Į save, kaip į Lietuvą“, kurią šį rudenį parengėme su autorinių dainų atlikėja, žurnaliste Audra Simanonyte, vis dar gyvenančia Niujorke. Norėčiau, norėčiau, norėčiau... Vaje, kiek aš norėčiau! Visko neįmanoma išvardyti. Dievulėliau mano, metams bėgant atrandi, kad idėjų daugėja, o laiko nė kiek.

- Sugrįžote į didžiąją teatro sceną. Ką jums reiškia šis sugrįžimas?

- Niekada neskirsčiau: čia - didžioji scena, čia - mažoji scena. Čia - ypatingi darbai, o čia - nelabai. Gyvenimas vienas. Ir žiūrovai, kurie ateina į salę, - ar ji būtų Niujorke, ar Paryžiuje, ar Žagarėje, - verti pagarbos ir to, kad jiems atiduotum viską. Kitaip jie tavęs nelauks, kitaip tu jiems būsi nereikalingas. Žinoma, labai buvo smagu sulaukti kvietimo vaidinti Klaipėdos dramos teatro naujame pastatyme - P.U.Enkvisto „Lūšies valandoje“. Pjesės autorius su mumis kalbasi apie tai, kad pasaulis ir realybė nesuvokiami, kad tą realybę galima priimti įvairiai, ir ji vis tiek yra paslaptis. Pjesėje sprendžiami esminiai mūsų buvimo klausimai. Ji išlaisvina tave, kad pabandytum būti tuo, kas esi; kad pamėgintum įgyvendinti tai, ką nori, svajoji. Teko gilintis į vaidmenį Pastorės, besimokančios iš vaikinuko, uždaryto į Psichiatrijos ligoninę, esminių tikėjimo tiesų. Keli mėnesiai, praleisti dulkėtoje, triukšmingoje statybų aikštelėje (spektaklis buvo repetuojamas ir yra rodomas rekonstruojamame Klaipėdos dramos teatre), bet ir kūrybinė bendrystė su nuostabia asmenybe Mara Kimele, su puikiais jaunaisiais aktoriais ir galimybė permąstyti esmines gyvenimo nuostatas, vertybes. Malonu, jog šio spektaklio repeticijos ir premjera sutapo su mano 35-ojo kūrybinio sezono pradžia.

- Ką manote apie aktorės, menininkės likimą šiandieninėje visuomenėje?

- Sudėtingas ir labai nelengvas menininkių gyvenimas šiuolaikiniame, veržliame, greitai kintančiame pasaulyje. Kaip buvo, taip ir tebėra sunku suderinti pašaukimą ir šeimą. Tenka kažką aukoti. Moterys dažniausiai aukoja pašaukimą. O ir karjeros aukštumų vis dar tradiciškai lengviau siekti vyriškajai pusei. Štai kad ir moterų ir vyrų, siūlomų apdovanoti Nacionaline kultūros ir meno premija, santykis. Tikrai ne moterų naudai. Patriarchalinis mąstymas tebėra giliai įsišaknijęs mūsų visuomenės sąmonėje. Juokingas man tas pavardžių trumpinimas - patriarchališkesnio žingsnio neįmanoma buvo sugalvoti. Jeigu jau taip norime parodyti, kad esame nepriklausomos, tai pasilikime savo pavardes. O jeigu norime įrodyti, kad vyrai nuo mūsų priklausomi, tai priverskime mūsų pavardes prisiimti... O dabar tik išduodame savo tautos tradiciją, liudijančią mūsų kalbos senumą. O juk turėtume tuo didžiuotis.

- Jeigu taptumėte politike, nuo ko pradėtumėte daryti tvarką?

- Na, politike aš niekada netapsiu... Bet prisiminiau pasakymą: „Niekada nesakyk: niekada!“ Tad ką gali žinoti... (Juokiasi.) Man labai patinka daryti tai, ką darau, vadinasi, turiu rimtą priežastį neiti į politiką. Kad perprastum daugybę profesionaliam politikui būtinų dalykų, reikėtų paaukoti daug laiko... O būtų gaila... (Juokiasi.) Net iš kelių partijų esu sulaukusi pasiūlymo eiti į Seimo rinkimus. Atsikirsdavau, kad mokėti sakyti kalbas yra neatsiejama mano profesijos dalis, o štai vadovauti valstybei reikia ne artistų, o profesionalių politikų. Ir dabar taip galvoju. Seimo realybė tai ir įrodė. Pilietiškumui reikštis yra daugybė įvairių galimybių. Man tai - dalyvavimas Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto veikloje (aktorė yra Lietuvos nacionalinio UNICEF komiteto geros valios ambasadorė - red. past.). Ne vieną labdaros renginį teko padėti įgyvendinti. Dažnai kartojame, kad dabar jau esame Europos, pasaulio piliečiai, tad tai puiki galimybė įrodyti, kad galime būti atsakingi vieni už kitus. Turėtume neužmiršti - kai mums buvo sunku, sulaukdavome pagalbos. O dabar pagalbos ranką dera ištiesti labiausiai stokojantiems, juolab kai tai liečia jautriausią pasaulio visuomenės grupę - vaikus. Daryti gerus darbus niekada nevėlu. Tada ir gyvenime yra daugiau prasmės.

- Po begalės darbų kada bus atokvėpis?

- Štai po Naujųjų ir atokvėpis - nereikės rytais anksti keltis... Man tai geriausios atostogos - miegoti, kiek miegasi... Juokai juokais, bet miegas geriausiai sugrąžina man energiją. Tad geriausios atostogos - namie. Žinoma, labai patinka nukeliauti ten, kur dar nesu buvusi, o buvusi nesu daug kur... Labai patinka patirti pasaulio grožį. Bet kam tai nepatinka?