Vilma Schmidt: "Kur esi tu - ten mano namai"

Pasvajodavau, kad būsiu dainininkė. Septyniolikmetę mane mama išsiuntė į nedidelį Anglijos miestuką prie jūros, kad tenykščiame koledže gerai išmokčiau anglų kalbą. Visi, kurie lankė tą koledžą, gyveno anglų šeimose, ir tai labai padėjo mokytis šnekamosios kalbos, tarties, padėjo mano asmenybės raidai, ir supratau, kad turiu būti už save atsakinga.

Angliška virtuvė man labai patiko, ypač arbata su pienu. Anglai - santūrūs žmonės, ir niekada nesugadins kitam dienos, pasakodamiesi savo bėdas; net kai jiems blogai sekasi, iki paskutinės akimirkos tvirtina, kad viskas puiku. Tai kultūrinės šalies tradicijos. Pirmomis savaitėmis man net žandikauliai skaudėjo grąžinant šypsenas praeiviams, nes kiekviena sutikta močiutė, vedžiojanti šunelį, maloniai šypsojosi ir kalbino.

Jei turėsiu vaikų, norėčiau ir juos išsiųsti mokytis ne iš kaimo į Vilnių, bet į svečią šalį, kad įgytų įvairių kultūrų patirties.

Sugrįžusi studijavote anglų kalbą Vilniaus pedagoginiame universitete. Turbūt žaviai žemaitei asistavo aibė vaikinų, iki sutikote Gerritą?

Pamačiau jį diskoklube, kur šokau su draugėmis, ir kai jam nusišypsojau, kuklus vaikinas tai palaikė ženklu, kad gali prieiti susipažinti. Pasirodė gražus, puikiai šoko, ir džentelmeniškai elgėsi, o kai pavaišino kokteiliu, sužinojau, Gerritas iš Berlyno į Vilnių trims savaitėms atvyko pagal karinės mokyklos mainų programą. Pradėjom susitikinėt, vėliau jis vėl atvažiavo vasarą, kai vyko mano paskutinieji egzaminai, ir pakvietė mane atskristi į svečius, iškart supažindino su savo tėvais. O po mėnesio draugystės pasipiršo... Metus dar skraidėme vienas pas kitą.

Sakoma, kad gamtoje neegzistuoja toks gyvūnas - princas ant balto žirgo, būna tik žirgų ir princų.

Taip, mūsų pasąmonėje gal iš pasakų užsilikę, kad reikia ieškoti princo iš tolimos karalystės. Bet aš niekada negalvojau, kad ištekėsiu už užsieniečio, nes buvau patriotė, ir, kai dėsčiau anglų kalbą vasaromis Ispanijoje, Italijoje, sutikau už svetimšalių ištekėjusių lietuvaičių, ir galvojau, kad nei mane toks žmogus suprastų, nei aš jį.

Vilma Schmidt: "Gerritas išmokė mane jausti visas gyvenimo spalvas"

Tačiau buvome klaikiai įsimylėję, negalėjome nuolat būti drauge, ir, pasitarusi su tėvais, su draugėmis, nutariau: pabandysiu. Palangoje iškėlėme kuklias vestuves "Baltojoje žuvėdroje", iš kurios pro kiekvieną langą matėsi jūra. Mus ir sulijo, ir vėl švietė saulė... Bažnyčioje mudu nesituokėme, nes daug popierizmo, ir vyro šalyje, jeigu žmogus priklauso kokiai tikinčiųjų bendruomenei, iš atlyginimo išskaičiuoja procentus.

Ar pasikeitė santykiai po vestuvių?

Beprotiškai romantiški santykiai peraugo į labiau žemiškus, - juokiasi. - Išvažiavau gyventi pas vyrą, ir vokiečių kalbos egzaminą, kurį kiti išlaiko po 8 mėnesių, išlaikiau po trijų. Vyro tėvai mane labai šiltai priėmė, kaip ir mano mama, branginanti mane, pamilo ir mano mylimąjį.

Man labai patiko darbas; dėsčiau anglų kalbą dešimties gastronomijos koledžų tinklui, pagal Leonardo da Vinčio programą su nuostabiais savo studentais važinėjome į Italiją, Angliją, Suomiją. Tačiau aš esu žmogus iš mažo miestelio, ir Berlyne man buvo per maža dangaus. Nieko man netrūko, tik džiaukis gyvenimu, tačiau ilgainiui pradėjo kankinti košmarai, tapau alergiška viskam, beje, augo ir telefoninių pokalbių su namiškiais sąskaitos. Dabar suprantu savo drauges, kurios paskambina iš Italijos ir verkia į ragelį... Man nepatiko, kad buvusi pozityvus žmogus, kuriam, regis, nieko nėra neįmanoma, pradėjau taip keistis ir nervintis. Vieną dieną pasakiau vyrui: "Viskas. Šiandie išėjau iš darbo, išvažiuoju, nes čia nebūsiu laiminga, nors ir kaip tave myliu. Pabandžiau čia gyventi, bet man nepavyksta." Ir man nuo širdies nusirito sunkus akmuo, kai Gerritas atsakė: "Vykstu drauge, nes kur esi tu, ten yra mano namai."

Kaip filologė tapo nekilnojamojo turto agente?

Abu įsikūrėme Vilniuje, vyras dirbo logistikos srityje, aš įkūriau internetinę reklamos agentūrą. Netrukus Gerritui pasiūlė dirbti statybos kompanijoje prie jūros, o man draugai, norintys investuoti į nekilnojamąjį verslą, pasiūlė vadovauti dviem nekilnojamojo turto kompanijoms, nes jiems patiko mano idėjos. Dar pedagoginiame universitete turėjau ekonomikos dėstytoją, kuris sakydavo: "Jeigu žmogus perka grąžtą - jis perka skylę, jei moteris perka lūpdažį - perka viltį, o jeigu namą ar butą - tai perka namų šilumą, neįkainojamą savo erdvę." Aš tikrai nemanau, kad mano verslas - tik vyrų imperija; bendradarbiauju su kitomis nekilnojamojo turto agentūromis, ir matau, kad vis daugiau šioje srityje dirbančių moterų, ir joms puikiai sekasi. Ir vis daugiau klientų patarimo eina pas jas, juk būstą perki ne kaip batus sezonui. Aš negalėčiau dirbti prie kompiuterio, man patinka bendrauti su žmonėmis, o kai pavargstu, imuosi tapyti. O. Vaildas sakė, kad menas padeda pabėgti nuo emocijų, ir pati patyriau, kaip gera maišyti spalvas, išsilieti, apsivalyti...

Kaip Gerritui sekėsi čia susirasti draugų?

Spontaniškai ir lengvai, tarkim, susipažįsta su naujais żmonėmis, kai su kolegomis nueina išgerti alaus, į pirtelę ar diskoklubą. Ir čia draugų jis jau turi net daugiau, negu Berlyne. Kai per Kalėdas ten lankėmės, po dviejų dienų jis pasakė: "Noriu namo!"

Man keista, kad kai kurios moterys sako, kad vyras joms yra viskas, nori būti tik su juo ir net nebereikia geriausių draugių. Mudu už rankučių susikabinę nevaikštome, turime skirtingų pomėgių ir veiklos. Ir aš esu visiškai nepriklausoma, niekad jo neprašau pinigų, nes pakanka tų, kuriuos uždirbu. Viskuo pasidalijame. Mes vertiname pasivaikščiojimus prie jūros, kuri visada, nors amžinai gyventum toje pačioje vietoje, suteikia atgaivos ir gerų jausmų net po sunkios dienos, sudėtingo pokalbio. Išnyksta galvos skausmas.

Jūs ruošiatės Palangos moterų klubo "Lions" inauguracijai, bet jau prieš Kalėdas kartu su kolegėmis surengėte labdaros akciją sunkiai sergantiems vaikams...

Manau, kad mažame miestelyje turi daugiau laiko ir gali nuveikti daugiau gero, negu gyvendamas didmiestyje. Mano mama Mažeikiuose įkūrė tokį klubą, prikalbino ir mane dalyvauti. Didžiausias malonumas gyvenime yra nesavanaudiškai dalytis tuo, ką užgyvenai, su tais, kuriems labai reikia pagalbos. "Liūčių" klube susipažinau su aibe nuostabių moterų, kurių gal ir nebūčiau sutikusi, ir kiekviena jų - kaip atskira visata. O aš neprieštaraučiau, jeigu vyras sumanytų stoti į kokią nors medžiotojų draugiją. Kai būnu klubo susirinkimuose, jis su draugais žaidžia biliardą ar šiaip sportuoja.

Vilma, paklausiu kaip statistinė lietuvė: kaip sulaikyti vyrą?

Vienas geras mano draugas sakė, kokių trijų taisyklių jis pamokė savo dukrą, kad išsaugotų vyrą: "Niekada neklausk, kur buvo tavo vyras. Neklausk, su kuo jis buvo. Ir niekada rytais nekalbėk liepiamąja nuosaka." Trečiosios taisyklės ilgiausiai mokiausi, - juokiasi. - Man labai svarbu, kad savo vyrui esu reikšminga. Jis romantikas, o aš tokia nesu. Jis įteikia man dovanėlių, gėlių, įrašo man mėgstamos muzikos ar filmą. Mėgsta gaminti valgius, ypač itališkus. Žinoma, pasipykstame dėl menkniekių, bet Gerritas - ramus, mano mama net pastebėjo: "Jeigu sprogtų bomba, jis ramiai pasakytų: "Eikim iš čia."

Ką dabar galvojate apie savo sulaužytą priesaką: niekada netekėti už užsieniečio?

O, kasdien jaučiuosi kitaip. Kartais sakau, kad būtų lengviau gyventi su lietuviu, kartais - kad geresnio už Gerritą po šia saule nėra... Kartais jis man prikiša, kad matau tik dvi spalvas: juodą arba baltą. Skirtumų kaip ir neliko, jaučiamės lygiaverčiai, nes aš, pagyvenusi jo šalyje, išmokau jo kalbą, jis dabar myli Lietuvą, pažįsta jos istoriją, kultūrą ir išmoko manąją kalbą. Na, tik kartais, kai įkyriu, tyčia apsimeta: "Aš nesuprantu"...

Kokių abudu turite svajonių?

Mums labai gera čia gyventi, bet turime visokiausių sumanymų. Nors Gerritas trejais metais už mane jaunesnis, abu esame pasinėrę į veiklą, vis dažniau kalbamės apie vaikus. Mano draugės vėlai gimdyt pradėjo, aš irgi tik į antrą traukinį sėsiu. Mūsų su vyru tėvai išaugino po du vaikus, tikimės ir mes susilaukti dviejų. Kada nors ketiname pakeliauti, bet dabar svarbu susitvarkyti čia: pavasarį pradėsime statyti savo namą. Sutarėme: aš išrinksiu žemės sklypą, o jis, kaip statybininkas, išrinks, koks tas namas bus. Juokinga, kai pažįstami klausia, koks vokiečių skonis. Mano vyrą žavi skandinaviškų būstų minimalistinis stilius, nes jie moka džiaugtis erdve, patinka ispaniškas interjeras, ir didžiuliai amerikietiškų vonių kambariai, išpaišyti paveikslais. Žinome, kad tai nebus pilis anei dvaras, o jaukus vienkiemis su dideliu dideliu sodu...