Vidas Petkevičius mokosi senelio pareigų

- Ar jau esate pasiruošęs šventiniam maratonui?

- Nesiruošiame nei kokiems ypatingiems šventimams, nei ką, tiesiog viską palikome likimo valiai. Paprastai būna taip: per Kalėdas stengiamės kur nors išvažiuoti - dažniausiai slidinėti į Austriją, Italiją ar dar kur nors. Nors šalčio aš labai bijau, kai pirmą kartą pabandžiau slidinėti, pamačiau, kad tikrai nėra šalta, tikrai labai šilta ir gražu. Visada šviečia saulė, ne taip kaip pas mus - viskas užtemę, tamsu ir atrodo be prošvaisčių. Bet šiemet nevažiuosime niekur - taip išėjo, kad patirta kojos trauma ir mano žmonos trauma sutrukdė išvažiuoti, todėl šį sezoną, matyt, praleisime neslidinėdami.

- Bet trauma nesutrukdė filmuotis naujame seriale "Pamiršk mane", kurį žiūrovai per televiziją turėtų išvysti jau kitų metų pradžioje.

- Filmavausi, o ką daryti. Beje, pirmą kartą gavau tokį įdomų vaidmenį ir labai džiaugiausi, nes tokio personažo dar neturėjau ir jis man labai patinka. Aš esu profesorius Dudėnas - kaip ir visi žmonės, turintis tam tikrų silpnybių. Nepasakosiu visokių peripetijų, bet turiu jauną meilužę - studentę, kuri paskui nuo manęs pabėga. Ten bus visokių dalykų. Pasikartosiu, kad labai smagu gauti tokį vaidmenį, nes seniai nebejaučiau tokio džiaugsmo kaip dabar - man arba kokį mafiozą būtinai įbruka, arba dar kokį neaiškų veikėją. Ir dabar, kai gavau tokį vaidmenį, tikrai esu be galo laimingas. Be to, kolektyvas labai smagus, nes Raimundas Banionis - fantastiškas režisierius, su juo paprasta ir labai įdomu dirbti, kadangi jis labai tiksliai žino, ko nori. Žodžiu, šitas serialas man tikra atgaiva širdžiai. Jau aš didelę dalį savo epizodų esu nusifilmavęs, dar šiek tiek liko.

- Daugybę metų dirbate Jaunimo teatre. Ar valdžia nebara, kad filmuojatės televizijos serialuose?

- Ne, vis tiek tai yra laisvas mano darbo laikas. Kadangi tai netrukdo pagrindiniam darbui teatre, tai valdžia tikrai labai tolerantiškai į tai žiūri. Daugelis mūsų teatro aktorių filmuojasi serialuose, nes kartais tai būna vienintelis būdas užsidirbti, kai teatre neturi vaidmenų. Aš manau, kad tai yra labai geros treniruotės aktorinei formai palaikyti. Tiesa tokia, kad visi sukasi, kaip tik gali. Visi žino, kad iš teatro duonos nevalgysi. Žmonės gali dirbti po trisdešimt spektaklių per mėnesį ir, atsiprašant, gauti tokį "mizerį", kad už tai šeimos tikrai neišlaikysi. Dėl to visi ir eina į radiją, televiziją, kiną, koncertuoja - kažką būtinai daro iš šalies.

- Kaip žiūrite į nuolat kepamų daugiaserijinių filmų žanrą?

- Aš normaliai žiūriu. Jeigu įdedama daug pastangų, daug pinigų ir visa kita, tai serialas tikrai nėra keiksmažodis, o normalus produktas, kurį tikrai daug kas žiūri - nuo vaikų iki senelių. Jeigu serialui suteikiami dideli finansai, tada yra ir didelės galimybės, geresnės sąlygos repetuoti ir techninė bazė yra daug geresnė - tada tikrai galima amerikoniškai filmuoti naudojant specialias priemones, su malūnsparniais ir dar kuo nors. Bet labai retai taip būna, nes finansinės sąlygos yra gerokai prastesnės. Bet R.Banionis yra labai didelis profesionalas, jis moka iš nieko padaryti, kaip sakant, grūdą. Kartais labai laikas veja, labai greit reikia padaryti, o jis nesiblaško, ateina pasiruošęs į aikštelę, žino, ką, kaip ir kur daryti. Žodžiu, darbas vyksta greitai ir kokybiškai. Beje, išduosiu tokią nedidelę paslaptį, kad scenarijuje truputį buvo parašyta tokių slidžių vietų, susijusių su mano personažu, bet su visa kūrybine grupe nusprendėme to atsisakyti. Vis tiek šitą serialą žiūrės 19 valandą - tai tikrai negalima tokių dalykų daryti, nes iš karto būtų suteiktas "N-16" ar "N-18" ženklas. (Juokiasi.)

- Ar filmuodamasis seriale aktorius stengiasi mažiau?

- Ne, niekur nesistengia mažiau, tik čia kaip Dievas duos. Teatre repetuoji du tris mėnesiu ir įeini į vaidmenį taip, kad jau nemaklinėji į šonus. Kine ar televizijos pastatymuose kartais būna, kad vienaip galvoji, ateina režisierius ir pasako, kad darysime kitaip. Tada viską turi pergalvoti ir daryti, kaip tau sako. Teatre savaime kasdieną po truputį, po truputį įeini į tą vaidmenį ir jau ten faktiškai yra mažai galimybių suklysti.

- O ar mėgstate žiūrėti į save ekrane?

- Žiūriu. Dažniausiai žiūriu į savo klaidas. Kiti nenori į save žiūrėti ir nemėgsta, o aš žiūriu, kur padariau klaidą, kur mano neteisingai buvo pasakyta, padaryta, sujudėta - žiūriu ir koreguoju. Suprantu, kad klaidos kartais būna tiesiog neišvengiamos, kartais jos ir ne nuo tavęs priklauso, o kartais nuo tavęs. Bet aš tada jau žiūriu atsitolinęs į savo personažą kaip teisėjas.

- Šiais metais jūsų šeimoje įvyko nuostabus įvykis - vyresnioji dukra Aistė susilaukė pirmagimės. Kaip sekasi pratintis prie senelio pareigų?

- Nuostabi dovana. Tai mano pirmoji anūkė Amelija, gruodžio 30-ąją jai bus keturi mėnesiai, - taigi aš esu jaunas senelis. (Šypsosi.) Šita mergaitė taip gražiai auga, tiesiog stiprėja akyse ir, kaip visi namiškiai sako, ypač myli mane. Iš tikrųjų - tik aš pasirodau ir ji iš karto man šypsosi, o mano žmonai ne visada šypsosi. Dėl to ji kartais sako: matai, tave myli, o manęs nelabai. (Šypsosi.) Man labai patinka vaikai. Kai buvau mažas, tai auginau aštuoneriais metais jaunesnę seserį, nes visi namiškiai buvo užsiėmę. Taigi tai man nėra naujiena.