Vandenynų riteris Žakas Ivas Kusto

Pašaukimas

Sen Andrė de Kiubzako miestelis, kuriame 1910 m. gimė būsimasis kapitonas, buvo gana toli nuo jūros, tarp garsiųjų Bordo vynuogynų. Visi Ž.Kusto protėviai iš motinos pusės buvo vyndariai. Tėvas Danielius, jauniausias Prancūzijoje teisės daktaras, su žmona ir sūnumis darbo reikalais dažnai keliaudavo į Ameriką. Anksti įpratę prie besikeičiančių šalių ir įspūdžių, berniukai buvo tikri nenuoramos. Žakas Ivas nuo vaikystės plaukiojo kaip žuvis ir galėdavo valandas neišlįsti iš vandens. Kita Žako Ivo aistra buvo išradimai: 11-metis sukonstravo veikiantį krovininės mašinos modelį ir pardavė jį žaislų parduotuvės savininkui. O už gautus pinigus nusipirko tikrą filmavimo kamerą ir filmavo viską iš eilės, montavo filmus, juos rodydavo artimiesiems ir draugams. Dėl tokios audringos veiklos laiko mokytis nelikdavo - Žakas Ivas pagal pažangumą visada likdavo paskutinis. Nuo 16-os jis rimtai ėmėsi mokslų ir 1930 m. įstojo į Karinio jūrų laivyno akademiją, o 1933 m. pradėjo tarnauti kariniame laivyne. 1935 m. Ž.Kusto išvyko į draugo vestuves Alpėse, kalnų serpantine nesuvaldė automobilio ir nulėkė nuo skardžio, buvo sunkiai sužalotas, gydytojai net siūlė amputuoti ranką, bet jis nesutiko. Jis 8 mėnesius treniravo ranką specialiais pratimais ir plaukiodamas. Tulone, kur buvo gydomas, Žakas Ivas įsimylėjo Simoną Melkior (Simone Melchior). Jos senelis admirolas žavėjosi povandeniniais tyrinėjimais, ir bendraudamas su juo Žakas Ivas susidomėjo paslaptingu jūros gelmių pasauliu. Juo domėjosi ir jo naujieji draugai, Frederikas ir Filipas.Visą laisvą laiką jie leisdavo jūroje. Visi juos vadino „jūros muškietininkais“, juolab Frederiko pavardė buvo Diuma. 1938 m. jų kompanija „Jungtiniai rykliai“ sukūrė pirmąjį filmą apie jūros gyventojus. O prieš tai Žakas Ivas vedė Simoną ir susilaukė dviejų sūnų - Žano Mišelio ir Filipo.

„Kalipsės“ era

1942 m. Ž.Kusto liko be savo kreiserio, nuskandinto su visu prancūzų laivynu. Išėjęs į atsargą, jis tęsė jūros tyrinėjimus. Jo uošvio firma gamino bei pardavinėjo pramonines dujas, ir nenuilstantis išradėjas nusprendė jų balionus pritaikyti nardymui. Iki tol nardytojai oro gaudavo nuo kranto, per žarną, o tai ribojo jų judrumą ir grėsė tragedija įvykus bet kokiai avarijai. Ž.Kusto, padedamas draugo inžinieriaus Emilio Ganjano (Emille Gagnan), nutarė povandeninio pasaulio tyrinėtojus aprūpinti suspausto oro šaltiniu. 1945 m. jie sukūrė aparatą, kurį sudaro deguonies balionas, kvėpavimo reguliatorius, žarnelė ir kandiklis, ir pavadino akvalangu. Gavęs savąją šlovės ir pinigų dalį Ž.Kusto galėjo visą laiką skirti mėgstamai veiklai. Jūrai tyrinėti reikėjo laivo, ir Ž.Kusto išvyko jo ieškoti į Maltą - ten po karo liko daug nurašytų britų laivų. Vienas iš jų buvo naudojamas kaip keltas, ir Žakas Ivas jį nusipirko už verslininko ir filantropo Tomo Gineso (Thomas Loel Guiness) pinigus. Pavadinęs jį „Calypso“ jūros nimfos garbei, naujasis kapitonas visus metus plušo, laivą pritaikydamas savo reikmėms, pirmiausia - filmavimui po vandeniu. „Calypso“ į pirmąjį tolimąją plaukiojimą leidosi 1951 m.: Raudonoji jūra, Maldyvai, Seišeliai… Ekspedicijos metraštininku buvo būsimasis garsus režisierius Luji Malis (Louis Malle): jo įspūdingi kadrai užtikrino milžinišką pasisekimą būsimam filmui „Tylos pasaulyje“. Filmo premjera įvyko Paryžiuje, dalyvaujant prezidentui, parlamento nariams ir ambasadoriams. Netrukus jis pelnė Kanų „Auksinę palmės šakelę“ ir „Oskarą“ Amerikoje.

Ž.Kusto, vaikystėje gerai išmokęs angliškai, apkeliavo visą pasaulį, pasakodamas apie jūros tyrinėjimų ateitį. Pokario laikas tam labai tiko. Mokslas ir technika audringai vystėsi, fantastika tapdavo tikrove, visa, kas neištyrinėta - kalnų viršūnės, kosmoso erdvės ir vandenynų gelmės - kėlė didžiulį susidomėjimą. Dabar jūroje buvo ieškoma ne tik žuvų, perlų ir nuskendusių brangenybių, prasidėjo naftos ir kitų naudingųjų iškasenų gavyba, o jūros dumblių plantacijos, kaip buvo tikimasi, turėjo išmaitinti milijonus badaujančiųjų. Ž.Kusto tikino, kad žmogus gali ne tik naudoti jūros turtus, bet ir joje gyventi. Pagal jo projektą buvo pastatyti povandeniniai namai, kurių gyventojai kildavo į paviršių „nardymo lėkštėmis“. Greitai paaiškėjo, kad tokie namai yra pernelyg brangūs, o ten gyvenantiems žmonėms greitai ima prastėti sveikata. Bet Ž.Kusto spėjo gauti trečiąjį „Oskarą“ už filmą apie juos „Pasaulis be saulės“. Į „Calypso“ ėmė traukti garsūs rašytojai, aktoriai, režisieriai.

Visur esantis

1957 m. Žakas Ivas Kusto tapo garsiojo Okeanografijos instituto ir muziejaus Monake direktoriumi ir ėjo šias pareigas net 32 metus, nors jo kabinetas beveik visada būdavo tuščias. Vieną dieną jis iš nuskendusio senovės graikų laivo keldavo amforas Marselio uoste, kitą - ieškodavo naftos prie Žydrojo kranto, dar kitą - vykdavo į Antarktidą stebėti banginių. Reporteriai aptikdavo garsųjį prancūzą įvairiausiuose Žemės rutulio kampeliuose, o jo raudona megzta kepuraitė masinėje kultūroje išgarsėjo ne mažiau, nei E.Če Gevaros (E.Che Guevara) beretė. Jis ir pats buvo nesvetimas masinei kultūrai - anksčiau už visus suvokė televizijos galią ir vietoj filmų ėmė kurti serialus, vesti dokumentines laidas.

Kapitonui puikiai sekėsi ir verslas. Jo knygos su nuostabiomis jūros gyventojų nuotraukomis buvo pardavinėjamos didžiuliais tiražais. Vyresnysis sūnus, architektas Žanas Mišelis, tėvui projektavo povandeninius namus, o paskui metė profesiją ir išėjo į jūrą su „Calypso“. Jaunesnysis Filipas taip pat atsisakė karjeros karo laivyne, kad galėtų su tėvu kurti filmus. Vienu metu pagrindine Kusto šeimos misija tapo kova su vandenyno teršimu. Kapitonas gulėsi ant bėgių prieš traukinius, kurie vežė radioaktyvias atliekas laidoti jūroje. Pats prezidentas Š.de Golis (Ch.de Gaulle) prašė jo būti „atlaidesniam“ atomininkams, bet jis atrėžė: „Mes negalime leisti užnuodyti jūros, žinodami, kiek ji gali duoti žmogui!“ Vėliau nerimstantis jūrų keliautojas susižavėjo kitais projektais.

Skandalai ir kaltinimai

Viskam reikėjo pinigų, ir nemažų. 7-ojo deš. pabaigoje Prancūzijos vyriausybė skyrė Ž.Kusto didelę sumą naftos žvalgybos, naudojant „nardymo lėkštes“, projektui. Projektas žlugo, pinigai dingo nežinia kur. Dėl kaltinimų krušos kapitonui teko persikelti į JAV, kur jis 1973 m. įkūrė „Kusto draugiją“. Ji leido knygas, filmus, komiksus, gamino žaislus, skirtus vienai temai - povandeninis pasaulis ir jo apsauga. O dar rinko aukas kurti neregėtam parkui - „Jūros Disneilendui“. Šis projektas taip pat žlugo, investuotojai prarado milijonus dolerių. Paaiškėjo, kad visos finansinės gijos veda prie paties kapitono, kurio buhalterijoje vyravo visiškas chaosas. Draugijos sąskaitos buvo areštuotos, bet Ž.Kusto populiarumui tai nepakenkė.

Nuolat kursuodamas tarp Amerikos ir Europos, jis susipažino su „Air France“ stiuardese Fransina Triplė (Francine Triplet). 36 metais jaunesnė blondinė pakerėjo kapitoną, kuris iki tol negarsėjo kaip lovelasas. Užsimezgė romanas: Ž.Kusto įkurdino mylimąją savo name Pietų Prancūzijoje ir budriai jį saugojo nuo paparacų. Jis niekada neviešino savo asmeninio gyvenimo, be to, nenorėjo skaudinti Simonos, kuri jau seniai buvo jam draugė, padėjėja, bet tik ne mylima moteris. Fransina buvo visai kitokia - karšta, nenuorama, visai kaip kapitonas. 1979 m. ji jam pagimdė dukrą, vėliau ir sūnų. O tada, tarsi už bausmę, jis neteko mylimo sūnaus Filipo, kuris žuvo nukritus hidroplanui. Dėl autoritarinio vadovavimo stiliaus bendradarbiai Ž.Kusto už akių vadino „paša“, o štai šeimoje „sultonė“ buvo Fransina. Kai Simona mirė nuo vėžio, meilužė išsireikalavo, kad Ž.Kusto ją oficialiai vestų, o paskui sukurstė jį atimti paveldėjimo teisę iš vyriausiojo sūnaus. Šis, daugybę metų nesavanaudiškai padėjęs tėvui, įsiuto ir padavė tėvą į teismą. Bet pralaimėjo - Fransina pasamdė geriausius advokatus. Skandalą, pakenkusį „gelmių riterio“ reputacijai, apsunkino nauji kaltinimai. Buvę „Calypso“ įgulos nariai pareiškė, kad filmuodamas kapitonas žiauriai elgdavosi su jūrų gyventojais: sprogdino žuvis dinamitu, kad iš arčiau nufilmuotų jas mirštančias, aštuonkojus laistydavo rūgštimi, kad šie įspūdingiau raitytųsi prieš kameras. Kapitonas kaltinimų nekomentavo, o visuomenė nusprendė taip: net jeigu Ž.Kusto ir elgėsi žiauriai, jis tai darė norėdamas sužavėti milijonus jūros grožiu ir tuo pačiu padėti ją išsaugoti.

Tais metais, kai jam sukako 78-eri, jis buvo išrinktas Prancūzų akademijos nariu. Tuo metu jis buvo užsidegęs nauju projektu - laivo su vėjo varikliu, pavadintu dar vienos nimfos - Alkionės - vardu, statyba. Jo nebaugino nei milžiniškos išlaidos, nei tai, kad senutė „Calypso“, kaip jis kuo rimčiausiai tvirtino, įsižeidė dėl šeimininko išdavystės. Ir tai įrodė 1996 m. nuskęsdama Singapūro sąsiauryje. Ž.Kusto liepė bet kokia kaina laivą iškelti ir atgabenti į Prancūziją, kad būtų paverstas plaukiojančiu muziejumi. 87- metį jis paminėjo nerdamas į jūros dugną - ir persišaldė.

1997 m. birželio 25-ąją garsusis tyrinėtojas mirė. Fransina, nepaisydama vyro noro, palaidojo jį ne jūroje, o šeimos kapinėse. Vyro šimtmečiui Fransina planavo atstatyti „Calypso“, bet tai neįvyko. Tačiau kapitono Žako Ivo Kusto darbai nedingo: šio išradėjo ir keliautojo dėka žmonija geriau pažino povandeninį jūrų pasaulį ir sužinojo apie grėsmes gamtai.