Van Gogas. Amžinas liūdesys

Kovo 30 d. gimė olandų tapytojas Vincentas Vilemas van Gogas (Vincent Willem van Gogh).

Vaikystės tremtys

Būsimasis tapytojas, postimpresionistas, grafikas Vincentas van Gogas gimė 1853 m. kovo 30 d. mažame kaimelyje Grot Zunderte, Nyderlandų pietuose, netoli Belgijos sienos. Jis turėjo du brolius ir tris seseris. Tėvas Teodoras - protestantų pastorius, motina Ana Kornelija - knygų pardavėjo dukra. Šeimoje Vincentas buvo vyriausias iš 7 vaikų, tačiau ne pirmas: pirmagimis mirė pirmąją savo gyvenimo dieną.

Šeimynykščių liudijimu, Vincentas buvęs sunkus, užsispyręs vaikas, turėjęs, anot guvernantės, "keistų manierų", už kurias tėvai jį dažnai bausdavę. Tuo tarpu amžininkai, su kuriais jis bendravo už šeimos ribų, liudijo jį buvus tylų, drovų ir kitus atjaučiantį vaiką.

Nuo 7 metų Vincentas mokėsi kaimo mokykloje, tačiau joje nepritapo, todėl jo lavinimu namuose užsiėmė guvernantė. Vienuolikos metų berniukas buvo išsiųstas į pensioną, čia sunkiai išgyveno atskyrimą nuo šeimos. Po ketverių metų, metęs mokslus, grįžo namo. Vėliau mokėsi kitame koledže-pensione, tačiau mokslo metų viduryje jį ir vėl metė. Gyvenimas pensionuose suteikė Vincentui daug kančios ir blogai paveikė jo psichinę sveikatą. Vaikystėje patirtos tremties, jos padarytos žaizdos jis negalėjo pamiršti ir išsigydyti iki pat gyvenimo galo.

LEGENDA apie tai, kad Van Gogas nusipjovė ausį, virto medicinos terminu: kai žmogus operuojasi pats, medikai tai vadina Van Gogo sindromu. Autoportretas, 1889 m.

Nelaimingos meilės

Vincento pažintis su daile prasidėjo, kai jis įsidarbino savo dėdės įmonėje, prekiavusioje meno kūriniais. Šis darbas jam leido gerai pažinti tapybos meną. Tačiau tuo metu patyręs meilę be atsako, jaunuolis darbą užleido, galiausiai metė ir įniko į Biblijos studijas.

Vincentas rengėsi studijuoti teologiją Amsterdamo universitete, artimieji jį rėmė ir palaikė, tačiau, nebaigęs ruoštis stojamiesiems egzaminams, pajuto, jog užsidegimas mokytis išblėso. Kurį laiką tarnavo pastoriaus padėjėju, lankė misionierišką pastorių mokyklą ir netgi pamokslavo. Esama versijos, kad iš pastorių mokyklos Van Gogas buvo išvarytas dėl karštakošiškumo ir pykčio priepuolių. Vėliau jis dirbo kaip misionierius skurdžiame angliakasių rajone: lankė ligonius, mokytojavo, pamokslavo. Šis etapas ir vėl baigėsi nesėkme: protestantų bažnyčios vadovai jį pašalino iš pamokslautojo pareigų.

Prispaustas nusivylimo ir depresijos, Van Gogas, palaikomas brolio Teo, išvyko į Briuselį mokytis tapybos Dailės akademijoje, tačiau po metų mokslus metė ir grįžo pas tėvus.

Tuo metu Vincentą antrą kartą užgriuvo stiprus jausmas moteriai. Deja, ir šįkart jis liko be atsako. Nusivylęs jis išvyko į Hagą ir čia privačiai mokėsi tapybos. Hagoje menininkas pabandė sukurti šeimą su gatvės moterimi, kuriai pajuto didelę užuojautą. Prostitutė turėjo vaikų ir dar buvo nėščia, tačiau Vincentas, nepaisydamas artimųjų protestų, priėmė ją į savo namus. Išsvajotasis šeimyninis gyvenimas netrukus virto košmaru ir baigėsi išsiskyrimu.

Apkaltintas amoralumu

Van Gogas išvyko į provinciją Nyderlandų pietuose, apsigyveno namelyje gamtos prieglobstyje ir tapė. Po kurio laiko turėjo palikti šią vietovę, nes vietinis pastorius jį apkaltino amoralumu (manoma, jog dėl to, kad samdė parapijiečius pozuoti nuogus). Dailininkas persikraustė į Antverpeną, vėl lankė tapybos pamokas akademijoje, vėliau išvyko į Paryžių pas brolį.

Brolio remiamas, Paryžiuje Van Gogas lankė privačią tapybos mokyklą ir produktyviai dirbo. Brolio dėka jis susipažino su Poliu Gogenu (Paul Gauguin), Anri de Tulūzu-Lotreku (Henri de Toulouse-Lautrec), Edgaru Dega (Edgar Degas), dalyvavo impresionistų parodose. Nepaisant kūrybinio pakilimo, Van Gogas skausmingai išgyveno tai, kad publika jo darbų nevertino. Galiausiai jis paliko Paryžių ir išvyko į Prancūzijos pietus, į Arlį. Čia prasidėjo brandžiausias, deja, neilgas jo kūrybinio pakilimo laikotarpis.

Legenda apie nupjautą ausį

Arlyje Van Gogą aplankė geriausias (ir vienintelis) jo draugas P. Gogenas. Jis ketino čia gyventi, dirbti ir kartu su Vincentu įkurti dailės studiją, tačiau po dviejų mėnesių, neapsikentęs nuolatinių jųdviejų kivirčų, nutarė išvykti. Kas nutiko 1888 m. gruodžio 23-iosios vakarą, kai Van Gogas draugą (kai kas mano, jog buvo jį įsimylėjęs) puolė su skutimosi peiliuku rankoje, nėra žinoma. Užtat visiems labai gerai žinomas faktas, kad po šio incidento Vincentas neva nusipjovė ausį. Maža to, šis poelgis įgavo Van Gogo sindromo pavadinimą: kai žmogus operuojasi pats arba reikalauja tam tikros operacijos, medikai tai apibūdina būtent taip.

Iš tiesų dailininkas nusipjovė tik lezgelio gabaliuką, o tai neskausminga. Pagal visuotinę versiją, Van Gogas taip pasielgė atgailaudamas dėl kivirčo su Poliu. Kai kurie istorikai teigia, jog tai buvęs ligos sukeltas padarinys, o pačią ligą sukėlęs ilgalaikis ir nesaikingas absento vartojimas. Britų tyrinėtojas Martinas Beilis (Martin Bailey) teigia, kad dailininkas nusipjovė ausį, sužinojęs apie brolio Teo ketinimus vesti. Jis esą išsigando neteksiąs emocinės (ir finansinės) brolio paramos.Prie tokios išvados M. Beilis priėjo ištyrinėjęs Van Gogų šeimos laiškus. Pats dailininkas laiške broliui Teo rašė: "Niekas manęs nematė tai darant ir niekas negali užkirsti kelio išgalvotai istorijai, nuslepiančiai tiesą." Hamburgo universiteto akademikams ši frazė atrodo įrodanti, jog Van Gogas nepadarė to pats. Šiaip ar taip, kitą dieną menininkas buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Jam buvo diagnozuota smilkininės skilties epilepsija.

Arlio gyventojai raštu kreipėsi į miesto valdytoją su prašymu, kad dailininkas liktų izoliuotas. Van Gogui buvo pasiūlyta apsigyventi psichikos ligoniams skirtame Sen Remi pensione. Ten jis išgyveno metus ir šviesiais periodais tarp ligos (iki šiol spėliojama, ar tai buvo epilepsija, ar šizofrenija, ar bipolinis sutrikimas etc.) priepuolių sukūrė geriausias savo drobes. Vėliau dailininkas persikėlė į vietovę Over-siur-Vaz (pranc. Auvers-sur-Oise) netoli Paryžiaus.

Mirtis kviečių lauke

1890 m. liepą, pasiėmęs tapybos reikmenis, Van Gogas išėjo iš Over-siur-Vazo viešbučio, kuriame gyveno, pasivaikščioti į kviečių laukus. Jis šovė sau į širdies sritį iš revolverio, kurį nusipirko paukščiams baidyti. Kulka nepataikė į širdį. Dailininkas pats grįžo namo, sulaukė kitą dieną atvykstant brolio ir, praėjus 29 valandoms po šūvio, mirė. Jam buvo 37 metai.

2011 m. buvo paskelbta kita dailininko mirties versija. Amerikiečiai meno istorikai Stivenas Naifekas (Stephen Nayfeh) ir Gregoris Vaitas Smitas (Gregory White Smith), 10 metų tyrinėję Van Gogo biografiją, savo knygoje teigia manantys, jog dailininkas nenusižudė: jį netyčia nušovęs paauglys, mėgęs nešiotis sugedusį ginklą. Jis su savo broliu dailininkui palaikydavęs kompaniją prie taurelės.

Amsterdame esančio Van Gogo muziejaus mokslininkai pripažįsta, jog Van Gogo gyvenime esama daugybės neaiškių aplinkybių, tačiau nemano, kad esama pagrindo atmesti savižudybę.

Amžinas liūdesys

Į paskutinę kelionę Van Gogą lydėjo brolis ir keletas draugų. Po laidotuvių Teo ėmėsi organizuoti Vincento darbų parodą, tačiau jo sveikata staiga pakriko ir po pusės metų jis mirė. Praėjus 25 metams, Teo palaikai buvo perkelti į Vincento amžinojo poilsio vietą.

Amžininkų žodžiais, Vincento gyvenimo moto buvusi šv. Pauliaus frazė "Liūdintis, bet amžinai laimingas."

Brolio Teo liudijimu, paskutinai Vincento žodžiai buvę "Liūdesys yra amžinas."

Šių metų balandžio 7 d. Arlio mieste įsikūręs Vincento van Gogo fondas atidarė galeriją, kurioje bus eksponuojami tapytojo darbai. Iki šiol šiame mieste buvo surengtos tik dvi Van Gogo paveikslų parodos, 1951 ir 1989 m. Vienas iš paveikslų, 1887 m. autoportretas, kurį paskolino Amsterdamo muziejus, bus rodomas iki kito pavasario.

Arlyje bus eksponuojamas ir Van Gogo nutapytas geltonasis namas, kuriame jis gyveno su P. Gogenu. Šis namas buvo subombarduotas per karą 1944 m. ir vėliau nugriautas. Dabartinė galerija yra dalinė šio pastato rekonstrukcija.

CITATOS
Mano vaikystė buvo niūri, šalta ir tuščia.
Mano amatas purvinas ir sunkus. Aš tapytojas.
Su metais gyvenimo kelias nepasidaro lygesnis.
Kartais aš netikiu, jog man tik 30 metų - jaučiuosi daug vyresnis.
Aš vis labiau įsitikinu, kad apie Dievą negalima spręsti iš jo sukurto pasaulio: tai tik nepavykęs etiudas. Mums reikėtų pamatyti ir kitus Kūrėjo darbus.
Kad galėtum stiebtis į viršų, turi įsikabinti šaknimis į žemę.
Ir geriausi paveikslai, ir geriausi žmonės turi trūkumų.
Mane slegia mintis, kad nė vienas iš daugybės mano piešinių, nė vienas paveikslas iki šiol nebuvo parduotas. Neskubėkite skelbti, jog tai neteisybė - nesu tuo tikras.
Kas aš daugumos akyse? Nulis, keistuolis, nemalonus žmogus, tas, kuris neturi ir niekad neturės padėties visuomenėje, - žodžiu, menkystų menkysta. Ką gi, tebūnie taip. Todėl norėčiau savo darbais parodyti, kas slepiasi šio keistuolio ir menkystos širdyje.
Nuostabiausi paveikslai - tie, apie kuriuos svajoji gulėdamas lovoje su pypke, bet kurių niekada nesukursi.
Visi esame mirtingi, ir kiekvieną gali pakirsti liga. Ar mūsų kaltė, kad ligos būna tokio nemalonaus pobūdžio?
Visą arba beveik visą savo gyvenimą siekiau bet ko, tik ne kankinio dalios, kuri ne mano jėgoms.
Aš kovosiu už save, kad ir kiek nedaug esu vertas.
Aš nieko nesmerkiu ir tikiuosi nebūti pasmerktas, jeigu jėgos mane apleis.
Aš susirgau tuo metu, kai tapiau žydintį migdolą. (Paveikslas "Žydintis migdolas", 1890 m.)
Gerai žinau, jog drąsus žmogus gali pagyti iš vidaus: susitaikydamas su kančia ir mirtimi, atsisakydamas troškimų ir savimeilės.
Žiemą būna taip šalta, kad žmonės sako: šaltis pernelyg žiaurus, ir man ne tas galvoj - grįš vasara ar ne; blogis stipresnis už gėrį. Bet šalčiai anksčiau ar vėliau baigiasi, vieną gražų rytą vėjas pasikeičia ir prasideda atšilimas.
Ar galime pažinti ką nors nuostabesnio nei tai, ką Dievas gimusiam žmogui įdeda jo sielon, kuri gyvena ir myli, tiki ir viliasi, jei tik nėra žiauriai sužalota?
Kol esame gyvi, negalime nuvyki į žvaigždę, lygiai taip pat, kaip numirę negalime sėsti į traukinį.
Kad ir kaip dažnai, kaip labai aš jaučiuos nelaimingas, mano viduje visada gyvena tyli, švari harmonija.
Ar mums pakanka vien Biblijos? Manau, mūsų dienomis pats Kristus pasakytų nusivylusiesiems: "Išsigelbėjimas ne čia. Kelkitės ir eikite, ir neieškokite gyvenimo tarp mirusiųjų."
Paukštė narve puikiai supranta pavasarį, jog vyksta tai, kam ji sukurta. Ji jaučia, jog reikia ką nors daryti, bet nenori nieko daryti ir neišmano, ką būtent turi daryti. Iš pradžių jai nepavyksta to prisiminti, bet pamažu lyg pro miglą užčiuopia, ir sako sau: "Kiti suka lizdus, deda kiaušinius ir peri jauniklius", ir štai ji ima daužyti galva narvo virbus. Bet narvas nepasiduoda, o paukštė išprotėja iš skausmo...
Tavo namai - tai tu pats.
Liūdesys yra amžinas.

Iš laiškų broliui ir draugams

AR ŽINOTE, KAD...
Brangiausiai kada nors parduotas paveikslas yra Van Gogo "Gydytojo Gašė portretas", kurį jis nutapė paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais. Aukcione jis parduotas už 82,5 mln. JAV dol. per 3 minutes.
Apie paveiksle nutapytą paskutinį savo gydytoją, psichiatrą ir homeopatą Polį Gašė (Paul Gachet), su kuriuo susidraugavo gyvendamas Over-siur-Vaze, dailininkas savo broliui rašė: "Jis yra nesveikas ir nervingas kaip ir aš."
--------------------------------------------
VERTA PERSKAITYTI
amerikiečių rašytojo Irvingo Stouno (Irving Stone) knygą "Gyvenimo geismas"
IR PAMATYTI
prancūzų režisieriaus Moriso Pialos (Maurice Pialat) filmą "Van Gogh".