Valerijus Leontjevas: išsekintas ir vienišas

Jeigu, pavyzdžiui, kažkas pasakė apie mano draugą šlykštybę, natūralu, jog apsimesiu, kad nieko nežinau. Taip pat slepiu nuo artimųjų įvairius smulkius nemalonumus, sakau, kad viskas gerai. Aš manau, jog tai melas išsigelbėjimo vardan. O visokiausi buities dalykai, įvairių marijų vlasovų istorijos - tai niekai, nuo kurių niekam nei šilta, nei šalta. Aš žinau, man dažnai meluoja tiesiog tam, kad negadintų nuotaikos. Meluoja?! Na, ir ačiū dievui! Nebūtina man visko žinoti...

Treji girtuokliavimo metai

Artistai dažnai būna linkę į alkoholizmą, depresijas. Jums tai pažįstama?

Aš visuomet buvau linkęs į depresijas, o su amžiumi jos darosi vis dažnesnės. Matyt, pasireiškia bendras psichinis ir fizinis nuovargis. Kartais norisi atsigulti ant sofos ir gulėti žiūrint į lubas penketą metų. Buvo periodas, kuomet į mane valėsi kojas, ir aš gydžiausi nuo depresijos didelėmis ir reguliariomis alkoholio dozėmis. Tuo metu, beje, kilo mintis apie savižudybę. Bent kartą gyvenime tutbūt apie tai galvojo kiekvienas. Aš gėriau daugiau negu trejetą metų, tačiau, laimė, laiku supratau, jog šis kelelis gali mane toli nuvesti. Tuomet sustojau ir ketvertą metų neleidau sau nuryti net gurkšnelio šampano. Po to pirmąkart pakėliau bokalą savo 40-mečio proga, ir nuo to laiko išgeriu kaip visi normalūs žmonės.

Jūsų, atleiskite, didelis prakaitavimas scenoje tapo jūsų paveikslo dalimi. Būtų sunku patikėti, jog jūs niekuomet to nesivaržėte. Ar kreipėtės dėl šios problemos į specialistus?

Net mintis tokia nekilo - eiti dėl prakaitavimo pas gydytojus. Niekuomet nesigėdijau savo prakaito. Filmuojant televizijos programas grimuotojos nuolatos bandydavo mane nusausinti, o aš išsisukinėdavau ir sakydavau: "Nereikia!". Na, prakaituoju... Man tai net patinka. Kai jaučiu, jog esu gana suplukęs, pagal muzikos taktą staiga mosteliu galvą - ir pasipila purslai. Tai mano toks specialus efektas. O bendrai ši problema turi jaudinti kostiumininkę, nes jai kasdien tenka skalbti mano kostiumus.

Gandai apie jūsų netradicinę orientaciją pasirodė daug anksčiau, nei gėjų kultūra tapo madinga. Tačiau nei tuomet, nei šiandien jūs jokių pareiškimų dėl to nedarėte.

Anksčiau pareikšdavau: "Aš ne gėjus!", o dabar nusprendžiau palikti šį klausimą atvirą. Galvokite ką norite... Aš nepaneigiu šių gandų, nes nusibodo, ir nedeklaruoju, kaip, pavyzdžiui, Boria Moisejevas. O gėjų kultūros propagavimas mūsų šalyje, manau, greitai praeis. Visame pasaulyje gyvena homoseksualūs žmonės ir jokio patosinio šurmulio aplink save nerengia (nebent kartą per metus suruošia gėjų karnavalus). Pas mus tik neseniai straipsnį dėl pederastijos panaikino, tad natūralu, jog liaudis seksualine laisve dar neatsidžiaugė.

O kaip klostosi jūsų santykiai su žmona, jeigu ji nuolat gyvena Majamyje, o jūs didžiąją laiko dalį praleidžiate Rusijoje?

Mes su Liusia būname kartu apie 3,5 mėnesio per metus, o visą likusį laiką bendraujame telefonu. Tokia ta mūsų santuoka, draugystė, suprantama, aistros nebe pačios šviežiausios. Visgi mes jau 30 metų kartu.

Be žmonos Amerikoje, girdėjau, jūs turite ir sūnų.

Jūs kalbate apie mūsų vaikutį su Laima Vaikule? Šią antį paleido balandžio pirmąją. Mes su Laima ilgai juokėmės iš to. O jeigu rimtai, tai dabar aš jau pradedu gailėtis, kad mes ligi šiol neturime vaikų. Kartais pagaunu save galvojant, jog man šito stinga, ir vis dažniau galvoju apie tai, kaip pataisyti situaciją, ar ne vėlu tai daryti.

Dykynėjimo euforija

Man susidarė įspūdis, jog jūs labai vienišas žmogus. Jūsų darboholizmas - tai bėgimas nuo vienatvės?

Artistas ir vienatvė - neatskiriamos sąvokos. Kūrybos žmones, skirtingai nuo visų kitų, ši būsena ne slegia, bet remia, duoda stimulą veikti. Antai, pavyzdžiui, vilkas negali nieko pasakyti, todėl kaukia. O žmogus, kai jo nesupranta ir nepastebi, pradeda dainuoti, piešti, knygas rašyti. Taip ir aš pradėjau dainuoti kadaise... Darboholizmo reikalauja profesija. Be fanatiško požiūrio į darbą scenoje ilgai neišsilaikysi. Tik mergytės, kurios ištekėjo už naftos gręžinio ar dujų telkinio, gali pusmetį voliotis ant sofos žinodamos, jog vyras nupirks joms pensiją, sumokės už studiją ir už eterį.

Nejaugi jūs toks neturtingas, kad negalite padaryti pertraukos?

Ne dėl to. Aš visą amžių kenčiu nepasitikėjimą savimi ir bijau, jog padaręs pertrauką neberasiu jėgų grįžti. Jūs neįsivaizduojate, koks aš iš prigimties tingus žmogus. Vieną kartą dykinėjau 55 dienas (dėl sveikatos) ir supratau, jog jaučiu beveik fizinį "kaifą". Traukia gilyn kaip pelkė. O dirbti, esu tikras, reikia tol, kol įgauna pusiausvyrą trys faktoriai: publikos interesas, artisto noras ir sveikata.

O kada gi jūs sau gyventi ruošiatės? Tik nesakykite, jog gyvenate scenoje...

Na, ką jūs!.. Tai kvaila ir banalu. Aš pakankamai prisitrankiau po pasaulį, tačiau ką aš mačiau, be grimavimo kambarių, kulisų, gėlių? Metams bėgant vis geriau suvokiu, jog daug ko galiu nebesuspėti šiame gyvenime, todėl stengiuosi paatostogauti triskart per metus. Gyvenimas įdomus, kol nesi prikaustytas prie lovos.

Jei būtų galima susigrąžinti jaunystę...

Kartais man atrodo, jog jei vėl tapčiau 25-erių ir žinočiau apie tas amžinas abejones, kurios manęs laukia, nė už ką nepakartočiau savo kelio. Trumpai kalbant, aš griebiausi to, kas pirmiausia šovė man į galvą, - dainavimo. Nusprendžiau, kad jei turiu balsą ir noro, reikia eiti į sceną. Galbūt nevertėjo to daryti, o būtų buvę geriau pasirausti savyje ir suprasti, ką sugebu dar. Man labai įdomi rašytojo veikla, chirurgija, okeanologija... ar mažai profesijų, kur aš galėjau realizuoti save?.. Vis dėlto laimingi yra tie žmonės, kurie gyvena tvirtai įsitikinę, kad jų darbo vaisiai, poelgiai, žodžiai turi teisę egzistuoti...

"Argumenty i fakty", išvertė P. Pamerneckas