Valentinas Masalskis: "Miško grožis - viename medyje"

Mes visi ieškome savo tapatumo. Kirkjegoras gražiai pasakė: "Kai aš mirsiu ir nueisiu į kitą dimensiją, ten manęs niekas nepaklaus, kodėl aš nebuvau panašus į Kristų, šventą Paulių".

Ir tavęs, Auksele, nepaklaus, kodėl tu nebuvai motina Terezė. Tavęs paklaus, kodėl tu nebuvai panaši į Auksę. Labai sunku išdrįsti būti savimi, - papilstęs kavą, atsisėdo.

Todėl ir esate laisvas menininkas?

Daug aspektų tai lėmė. 1993 išėjau iš Kauno teatro ir, vieno verslininko paskatintas, pradėjau kurti privatų teatrą. Maniau, kad būsime reikalingi, maniau, kad kursime neformalų, nefabrikinį meną. Vėliau atėmė patalpas. Paskui sukūriau kitą organizaciją, dar kitą... Žodžiu, ilga kelionė per kopas.

Aš nesu laisvas menininkas. Mes visi esame prie ko nors prisirišę.

"Sakyti, jog visą gyvenimą paskyriau teatrui, - absurdas. Mes sau tai įsikalbame. Bet kokia man arba tau, Auksele, skirta ta dieviškoji užduotis - nežinau nei aš, nei tu", - sakė Valentinas Masalskis

Prie ko jūs prisirišęs?

Prie tėvų šaknų, tėvynės, laikmečio, situacijos, kuri bando mane pavergti ir įtikinti, jog menas - prekė ir ją reikia parduoti. Esu pririštas prie daugelio dalykų, bet kartu ir laisvas, - prisidegęs cigaretę, patogiai įsitaiso fotelyje.

Kaip pasiekti tokią paradoksalią laisvę?

Reikia turėti savo poziciją. Šveiceris sakė, įsiklausyk, Auksele, tau pravers... "Aš nežinau to kelio, kaip tai pasiekti. Bet aš žinau, kokiu keliu einant tau bus labai bloga".

Pasakykite, kokiu keliu einant, man bus bloga...

Jeigu visiems pataikausi, neturėsi savo pozicijos, neturėsi savo krantų. Patekusią į kalėjimą tave užmuš, jei pataikausi ir prižiūrėtojui, ir kaliniams. Visuomenė - suvalgys. Visiems gera būti negali. Man taip atrodo...

Ar toks bus ir jūsų kuriamas Profesorius filme "Dievų miškas"?

Aš nežinau, koks jis bus. Yra trys etapai. Pirmasis - pokaris, kur sutinkame žmogų, ginantį savo požiūrį.

Antrasis - konclageris, kur žmogus, norėdamas išlikti, turi prisitaikyti. Prisitaikymas čia suprantamas, kaip gebėjimas įsiklausyti į situaciją - ką aš galiu pakeisti. Žmogus reikalauja iš savęs daugiau, nei jam duoda aplinkybės. Tuomet jis tampa elitu. Dabar mus klaidina, sakydami, kad elitas tie, kurie turi daug pinigų ar pasiekė aukštą rangą. Bet jie pamiršta, jog bet kada gali nupulti.

Dar neįsivaizduoju trečiojo etapo. Manau, kad tai bus ramus monotoniškas pasakojimas - tarsi vaikystės prisiminimas.

Balys Sruoga garbino tiesą. Man įdomu prisiliesti prie šito žmogaus-kalno, bandau pagauti jo energiją. Aš nevaidinu situacijos anatomijos - ji neįdomi, nes aš neišgyvensiu to, ką yra patyręs šis žmogus.

Ar visi praeityje sukurti vaidmenys jums svarbūs?

Visi vaidmenys - patirtis, leidžianti lengviau valdyti žodį, hipnozę, psichologinius elementus. Greičiau pamatau ir pajaučiu. Iš žmogaus judesio galiu pasakyti, koks jo vidinis pasaulis, ką jis valgo, ką skaito. Labai daug galiu pasakyti...

Skamba lyg aiškiaregystė...

Mes kasdien nagrinėjame personažą, jį tapatiname su įvairiais žmonėmis. Aktorystė be psichologijos - Dako, Adlerio, Jungo - aktorystė be hipnozės, publikos valdymo, komunikabilumo, įsiklausymo į erdvę, - neaktorystė. Tu visus šiuos komponentus vystai - lipi laiptais, griūni, keliesi ir vėl lipi. Bet nereikia bijoti nupulti, suklysti. Negalima prarasti vaikystės ir rizikos pojūčio - ne avantiūros, o rizikos... Ir kitas dalykas - visada tau turi kilti klausimai. Klausimai - amžini, atsakymai - neša mirtį.

Jau kelintą kartą minite vaikystę.

Vaikystė - švara, viltis... Nenorėčiau būti jaunas ir grįžti į šį amžiaus periodą. Anksčiau reikėdavo apibėgti mišką, kad pajausčiau jo grožį, o dabar miško grožį matau žiūrėdamas į vieną medį.

Įdomus kiekvienas gyvenimo tarpsnis, bet į juos grįžti nereikia. Man patinka artėti prie mirties, ji graži. Kasdien apie ją galvoju ir jaučiu, jog man lengva gyventi. Žinodamas, kad mirsiu, neprisirišu prie daiktų ir galiu su tavimi dalintis. Taip apsaugau save nuo nuodėmės. Jei galvočiau, kad gyvensiu ilgai, iš gyvenimo imčiau kuo daugiau - daryčiausi plėšrus, bjaurus.

Anksčiau galvojau, jog galima kitus auklėti. Dabar bijau, kad pats neparsiduočiau. Kaip apsisaugoti ir išlikti pačiu savimi?..

Gal rašote atsiminimų knygą, gyvenimiškus pastebėjimus?

Kartais rašau naktimis, bet ryte suplėšau. Rašau ne naktimis, tiesiog keliuosi ketvirtą, trečią ryto. Pokalbiai su savimi - tai vidinis drenažas. Po to skaitau knygas. Tai tęsiasi iki 10 val. Pokalbis su tavimi - iškrova to, apie ką mąsčiau anksti ryte.

Kam nors įdomu būtų skaityti jūsų mintis.

Bet nieko naujo nepasakyčiau... Apskritai gyvenime mes labai daug kalbame, o esmę pamirštame... Noriu tavęs paklausti, Auksele. Ar gali išvardinti 10 Dievo įsakymų? - klausia. Vardiju... Valentinas lanksto pirštus. Prisiminti pavyko tik šešis... - Paklausiau ne todėl, jog ką nors čia vaidinu. Man panašiai atsitiko prieš kelerius metus. Informacijos šiandien tiek daug, jog atsipeikėję suvokiam, kad taip nieko ir nežinom.

Kitas dalykas - svarbu tai, kaip tuos įsakymus perskaitysime. Tarkim, "Netark Viešpaties vardo be reikalo" galime suprasti pažodžiui. Bet galime žvelgti ir giliau - tu pasakei, jog ateisi 10.30, o atėjai 10.31 - sulaužei žodį. Šis įsakymas apie tai, jog negalima tarti žodžio, jei jo netesi. Arba - "Neturėk kitų dievų tik mane vieną". Ką tai reiškia? Tai reiškia: neturėk stabų, nevergauk pinigams, buičiai. Mes esame laikini, esame dulkės... Man taip atrodo...

Slystame paviršiumi...

Taip. Visiškas diletantizmas. Tik žodžių žaismas ir žongliravimas frazėmis. Menas šiandien ironiškas, o ironija - ne emocija. Aktorius nemyli savo personažo, bet iš jo tyčiojasi. Ironija - silpnųjų ginklas. Aš tave ironizuoju tam, kad tu manęs neliestum.

Prisipažinsiu...

Valentinas peleninėje užgesina cigaretę ir seka mano judesius.

Eidama kalbėtis su jumis, taip jaudinausi.

Žinau, sklinda kalbos, kad aš baisus, visus siuntinėju, esu nesukalbamas. Ir aktoriams sakė, kad aš - beprotis, todėl man lengva vaidinti pamišėlius.

Jie galvoja, kad darbas scenoje man išeina savaime. Bet aš kuriu sistemą, jau ilgai su ja dirbu - rankiojau B. Babkausko, J. Miltinio, D. Banionio, A. Masiulio prisiminimus. Sistemos dar neturiu, ir ji neįvardyta. Aš stengiuosi aktoriams paaiškinti, todėl režisuodamas dirbu kaip pedagogas. Man svarbiausia - pamatyti žmogaus sielą.