Valentinas Masalskis: "Matau Sacharą, kurioje gims kažkas nauja"

Jeigu mes XXI a., pasiekę tokias mokslo aukštumas, žinodami, kiek žmonių miršta per minutę, žinodami, kiek mokyklose yra pianinų, į dangų iššauname 2-3 mln. litų, man rodos, viršūnės jau nesupranta, ką daro.

Tai yra pataikymas į madą. Mada yra minios veidas. Iš mados ėmėme paskolas, mėgdžiodami Vakarus, darėme televizijas, iš mados važinėjome didelėmis mašinomis, nors nenusipelnėme to, iš mados mes ir dabar šauname, nes... visi taip daro. Tai yra liumpeno mąstymas - aš darau kaip visi, aš negaliu atsilikti (nežiūrėdamas, kad užpakalis kiauras, kad vaikai alkani). Jau seniai apie tai turime kalbėti.

Gerai, kad kas nors galbūt pradėjo skaičiuoti, nes visą laiką buvo daroma kažkokiu būdu, iš viršaus, pataikaujant žmonėms. Galbūt pradės žmonės galvoti?

Vedami garbės troškimo

Buvau tokiame kaimo teatrų festivalyje Skapiškyje, Kupiškio raj. Festivaliui, kuriame vaidino visas miestelis - 500 gyventojų - davė 6 tūkst., o, pavyzdžiui, Tarptautinei teatro dienai - 65 tūkst. litų.

Jūs lyginkite. Žmonės nebesupranta tų tūkstančių, milijonų. Tai tik informacija. Reikia vaizdo. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kiek galima nupirkti mokykloms pianinų už tuos 36 mln. litų, išleistų Nacionalinio operos ir baleto teatro scenai rekonstruoti.

Dirbau M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, kurią per metus pastatė už 16 mln. Užuot atnaujinę Gintaro Kėvišo sceną, mes jau būtume pastatę dvi naujas mokyklas vaikams. Kaune, Telšiuose, Plungėje, kur nori, bet tai būtų milžiniški kultūros rūmai - su šviesos, garso aparatūra. Kai palygini, tik tada imi tuos milijonus materializuoti savo sąmonėje.

Jei Europos kultūros sostinė pinigus ne į orą šautų, o skirtų švietimui, bibliotekoms, nupirktų kompiuterių mokykloms, tada pasaulis įvertintų, sakytų: "Va, čia tai kultūros sostinė".

Ne! Mes - kaimiečiai. Provincija yra mumyse. Tie vadinamieji Afrikos dangoraižiai Vilniuje yra kaimiečio sindromas. Lyg mes žemės neturėtume. Esame užvaldyti garbės troškimo. Noro pasipuikuoti prieš pasaulį.

Apie imitacijas

Mes paprasčiausiai nieko nebrandiname. Nuskiname vynuoges, išspaudžiame sultis ir pardavinėjame jas kaip geriausią vyną. Iš inercijos, smagračio principu dar sukosi tas mūsų meno kraitelis, rėkėme apie lietuvišką teatrą, bet šiandien neturime ką palikti kitoms kartoms. Tik pralaužiame naudą, bet negalvojame apie tęstinumą, apie ateitį. Mumyse įsiskverbusi tokia mirties kultūra. Naudos, pinigų ir garbės ieškome tik sau. Nėra perdavimo.

Kodėl pinigai mums taip daug reiškia? Manau, tai ateina iš dvasinio skurdumo, iš dvasinio liumpenizmo. Reikia tvarkyti šeimą. Kodėl mūsų tauta taip nukraujavo? Nes į užsienį vaikus pasiuntė patys tėvai. Nuo vaikystės užkodavo: "Bėk iš čia, ten geriau". Mes imituojame valstybę. Tai yra erzacas - kavos pakaitalas, šventės pakaitalas. Imituojame mokymą, džiaugsmą, ir mums tai patinka.

Kultūra yra tas pats, kas mūsų visa visuomenė. Stebime vyraujantį nebaudžiamumą: partinį, politinį ir kultūrinį. Einame į publiką su neparuoštu spektakliu, su neparuošta daina... Visi viską suvalgys. Atmetimo reakcija turi įvykti pačioje visuomenėje. O dabar mes viską priimame, viską tuoj pat atleidžiame. Žmonės išduoda profesiją, pataikauja rinkai, dėl džipo ar sklypo pardavinėja save ant kiekvieno kampo. Bet kultūrinė visuomenė jo neatstumia, nes mūsų vertybės tokios ir yra.

Reikia kovoti

Mus labai užvaldė materija, mamona. Viską vertiname per turėjimą. Mus pakerėjo ir užvaldė turėjimo sąmonė. Džiugu matyti iš jūsų, jaunesnių, kad imate vaduotis iš to. Galbūt tos krizės irgi padės apsivalyti, nes man liūdna dėl to begalinio gyrimosi savo turtais...

Matau, kaip žmonės nebesupranta, ką daro. Pavyzdžiui, parlamentaras Antanas Bosas per televiziją pareiškia, kad yra nušovęs žirafą, liūtą, krokodilą. Aš apakintas. Dabar - XXI a., ne viduramžiai! Ir televizija tam tarnauja, lyg tai būtų garbė... Reikia paimti šią frazę ir rodyti ją kaip pavyzdį durnumo. Pasaulis kovoja dėl to, kad ekologišką triušiuką užmušė ar kad mokslininkai baltas peles žudo, o jis kalba apie tą už tūkstantį ar du prie šulinio atvestą žirafą, kurią jis nušauna juodaodžiui laikant už virvutės.

Bent savaitę kas 15 min. parodyk tokį anonsą, paaiškink žmonėms, iškelk retorinį klausimą: ar gali XXI a. gyventojas girtis tokiais dalykais? Žmonės nebesupranta, jie galvoja, kad tai yra norma, kad taip ir reikia...

Mes bijome kaltinti, bijome sakyti tiesą. Pavyzdžiui, kad ir ta bažnyčių sekuliarizacija... Žmonės paversti kažkokiais budistais, bijo pasakyti savo nuomonę apie politikus. Krikščionybė virsta budistų sambūriu: "Dievas yra manyje, Dievas yra mumyse..." Dažnai klausiu kunigų: ar už tai į keturias dalis sukapojo apaštalą Paulių, ar už tai Petrą žemyn galva pakorė? Ar už tai? Ne. Už tai, kad jie rėkė, kovojo. Krikščionybė yra kovos religija. O mes tylime ir tampame budistais.

Svarbu žinoti, kur einama

Vertybė yra vizija. Siekiamybė meilės, sąžiningumo, doros, tarnystės kitam. Vertybė yra tai, ko čia, žemėje, nėra iki galo. Mes siekiame, kad ji būtų šalia mūsų, mes tempiame tą žvaigždę prie savęs, bet jos nėra. Ji nuo mūsų dabar labai nutolusi...

Kas galėtų mus iškelti iš duobės, kurioje dabar esame? Reikia pradėti rodyti pavyzdį. O ne reikalauti iš kito. Ko nors atsisakyti. Nusistatyti viziją, kur einame, ko siekiame. Linkėčiau, kad visur ateitų prasmė. Kad į teatrą ateitų prasmė ir kad ja apkrėstume žmogų.

Vilniaus kolegijoje dėstau miuziklų aktorių kursui. Pasiūliau: gal mano gražiai džiazuojančių studenčių programą nuvežkime į Lietuvos miestelius: Sedą, Šilutę? Pasirodo, autobusas yra, tik vežkite. Kolegija duoda autobusą, už benziną sumoka, tik platink tą idėją, bet mes... tingime. Finansavimas nėra lemiantis veiksnys. Aš garantuotas - jei turi idėją, atsiras ir pinigų.

Mes jau turime išeiti. Liūdna, bet tai tiesa. Kas dar gali, paliks ką nors švaraus. Jumyse matau - pradedate gimti. Matau tokią Sacharą, kurioje turėtų gimti kažkas naujo.