Valdas Adamkus: lenkiu galvą prieš Romualdą Ozolą, nes jis gyveno Lietuva ir niekada neišdavė savo įsitikinimų

Apie pirmadienį po sunkios ligos mirusį Nepriklausomybės akto signatarą, pirmosios Vyriausybės vicepremjerą, politinės partijos „Lietuvos centro sąjunga“ kūrėją, filosofą Romualdą Ozolą ir jo veiklą laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis kalbėjosi su kadenciją baigusiu Prezidentu Valdu Adamkumi ir politikos apžvalgininku, Nepriklausomybės akto signataru Rimvydu Valatka.

– Pone R. Valatka, kaip jūs vertinate Romualdo Ozolo veiklą ir jo indėlį į valstybės kūrimą?

– Dabar turbūt daug kas yra pamiršę, arba nenori prisiminti, kad R. Ozolas buvo lygiavertis asmuo V. Landsbergiui Sąjūdžio Seimo taryboje. Netgi buvo tam tikri susitarimai, kad galbūt jie vienas po kito eis pirmininko pareigas. Tai neįvyko ir, kiek aš suprantu, tai paliko tam tikrą tamsų pėdsaką ne tik judviejų santykiuose, bet ir paties Romualdo Ozolo mąstysenoje, politinėje veikloje.

Net ir plika akimi buvo matyti 1990-ųjų kovo 10-12 dienomis, kad R. Ozolas yra išstumtas iš sprendimų priėmėjų. Logika buvo tokia, kad jeigu yra pirmas ir antras aukščiausi asmenys, jie turėtų likti Aukščiausioje taryboje, bet R. Ozolas buvo nukreiptas į Vyriausybę. Tai yra mano apmąstymai dabar, kai žmogaus nebėra. R. Ozolas mažiausiai tiko ūkiniam vaidmeniui – jis yra mąstytojas. Toks žmogus labiausiai būtų tikęs Aukščiausioje taryboje. Aš nesakau, kad R. Ozolas būtų geresnis už V. Landsbergį. Jokiu būdu. Istorija yra tokia, kokią turime, tačiau šiandien turime prisiminti, kad tai buvo pirmo trejetuko ar dvejetuko kalibro žmogus.

Tapęs vicepremjeru, mano nuomone, jis nelabai rado ir nelabai galėjo rasti sau vietos vyriausybėje, kuri turėjo spręsti ekonominės blokados problemas, ūkinius reikalus. Kadangi R. Ozolas buvo mąstytojas, man, kaip žmogui dirbančiam su tekstu, visada buvo malonu jo klausytis. Man kartais atrodydavo, kad jis, pradėdamas kalbėti, nežinojo kuo baigs. Tai, besimokančiam kalbėti žmogui, be galo svarbu.

– Turbūt retas žino ir tai, kad R. Ozolas įsirašinėdavo beveik visus pokalbius. Jis dėdavo diktofoną ant stalo ir tik tuomet prasidėdavo jo susitikimai beveik visais klausimais.

– Iš esmės pagal jo įrašus mes dabar galime tikrinti mūsų naujausią istoriją.

– Pone Prezidente, kaip jūs reaguodavot į tai, kad R. Ozolas demonstratyviai įsirašinėdavo visus pokalbius?

– Aš priėmiau tai natūraliai. Kadangi buvau girdėjęs, kad panašiu stiliumi jis bendrauja su visais, net nereaguodavau. Jis neklausdavo galima ar negalima – ateina ir deda ant stalo diktofoną. Manau, kad dabar tai yra be galo didelis istorinis turtas. Tai – autentiška medžiaga, kurios neiškraipysi. Manau, ir istorikai, ir studentai, kurie domisi šiuolaikine politika ir visuomenės raida, galės pasinaudoti šiuo sukauptu palikimu pasitikrinti faktus, neprimesdami savo interpretacijų.

R. Valatka: Manau, kad pas R. Ozolą sukaupta tiek medžiagos, kad vien iš to būtų galima parašyti ir bakalauro, ir magistro, ir doktorantūros darbą.

– Pone Prezidente, kaip prasidėjo jūsų pažintis su Romualdu Ozolu?

– Mano pažintis prasidėjo turbūt nuo Stasio Lozoraičio Prezidentinės kampanijos laikų. Kadangi aš aktyviai dalyvavau S. Lozoraičio rinkimų kampanijoje, teko susidurti ir su R. Ozolu. Jis buvo labai aistringas Lozoraičio gerbėjas ir tai buvo savotiška paspirtis. Be to, jo centro sąjunga buvo arti mano širdies, nes, drįsiu pasakyti, jie atstovavo tam tikrajam liberalų sparnui, ne iškreiptam, kaip dabar tenka kartais matyti. R. Ozolas tikrai buvo pasišventęs žmogus su labai aiškia gyvenimo filosofija. Jis turėjo savo liniją, savo požiūrį. Jis gyveno Lietuva ir visada turėjo savo viziją. Aš lenkiu savo galvą prieš jį, nes tai yra žmogus – pavyzdys, kaip reikia ginti savo įsitikinimus. Svarbiausia, kad tuos įsitikinimus jis gynė labai kultūringai.

– R. Ozolas prisidėjo prie to, kad jūs nutarėte dalyvauti Prezidento rinkimuose 1997 m.?

– Turiu prisipažinti, kad taip. Dvi asmenybės, kurios praktiškai lėmė mano apsisprendimą: monsinjoras K. Vasiliauskas ir R. Ozolas. Puikiai prisimenu susitikimą su monsinjoru, tačiau ir po jo vis tiek abejojau. Galbūt labiau abejojau pačiu savimi. Ir, žinoma, po mūsų susitikimo monsinjoras iš karto paskambino Romualdui ir tuomet jau jis mane užgulė visus svoriu. Kadangi gerbiau R. Ozolą nuo pat sąjūdžio laikų, supratau, kad greičiausiai pasirinkimo neturiu.

– O tapęs Prezidentu daug su juo bendravote?

– Taip, buvo nemažai susitikimų. Aš su juo pradėjau bendrauti dar nuo pirmosios Vyriausybės laikų. Tai buvo tokie pirmieji artimesni kontaktai su Romualdu. O paskui, žinoma bendravom ir jam tapus Seimo nariu. Ne vieną kartą buvo taip, kad jis ateidavo pas mane ir sakydavo, kad Seimo norimas priimti įstatymas kenkia Lietuvos interesams ir prašydavo manęs dar kartą įsigilinti į siūlomą įstatymą. Taip buvo ne vieną kartą.

– Tik atkūrus Nepriklausomybę R. Ozolas buvo labai populiarus politikas, bet buvo ir kitas tarpsnis. 1998 m., kai centristai E. Bičkauskas ir R. Ozolas buvo tarp kelių populiariausių politikų Lietuvoje ir Centro sąjungai buvo prognozuojama pergalė 2000 m. rinkimuose, atsirado Naujoji sąjunga – R. Pakso liberalai. Kokios priežastys lėmė, kad, kaip V. Landsbergis buvo išsireiškęs 1998-aisiais, kad „centristai jau matuojasi valdžios batus“, bet niekada į tuos batus taip ir neįmynė?

R. Valatka: Tai reiktų patyrinėti, bet man atrodo, kad pati ta sąvoka „centrizmas“ – kas tai yra? Žmogus turi kairę ranką, turi dešinę, kas yra centras? Kažkas per vidurį. Kažkas per vidurį ilgai būti negali, vis atsiranda dar kažkas naujo. Mes su R. Ozolu nebuvome nei draugai, nei bendražygiai, bet kartas nuo karto vis susitikdavome. Aš kurį laiką buvau jų frakcijoje ir pamenu, kaip vieno iš posėdžių metu man pavyko pralinksminti R. Ozolą. Pasižiūrėjau, kas susirinko, ir pasakiau „vienintelio, ko čia trūksta – tai eilinio. Tai aš būsiu eiliniu.“ R. Ozolui labai patiko ta mintis, kad nors vienas bus savo vietoje.

Paskui, 1992 m., mes labai ilgai vedėme derybas, Liberalų sąjunga, kur aš buvau, ir Centro sąjunga. Aš buvau šalininkas, kad šios jėgos eitų bendru sąrašu, nes netikėjau centrizmu kaip tokiu. Būtent R. Ozolas labiausiai tam priešinosi. Manau, būtent čia buvo padaryta klaida. Iš tiesų 1992-aisiais ir vėliau žmonės ieškojo jėgos.

Visuomenė visgi brendo, atsirado pokalbiai apie vertybes, apie ideologijas ir paaiškėjo, kad centrizmas nieko tokio ypatingo neturi pasiūlyti. Kita vertus, manau, priežastis ir ta, kad mąstytojai politikoje ilgai neišsilaiko. Yra toks dėsnis.

– O pastarojo meto R. Ozolo laikysena, sakyčiau net tokia nacionalistinė, tautinė, griežta, jūs, akivaizdu, tam nepritarėte? Ar tai jums netrukdė bendrauti, pone Prezidente?

– Bendraudavom, nes aš gerbiau jo nusistatymą. Mačiau, kad jam rūpi mūsų valstybės ir mūsų tautos išlikimas ir identitetas. Jis matė, kad ES valstybė ir žmonės praranda tam tikrą ne tik kad valstybingumą kaip tokį, bet ir savo tautiškumą, patriotizmą. Daug kas aukojama dėl bendrų tikslų ir bendros kultūros. Jo šis apsisprendimas buvo labai tvirtas. Žinoma, tai buvo nepopuliaru tarp politikų. Aš į tai nežiūrėjau taip tragiškai kaip jis, nes maniau, kad mes neiname į Europos federaciją, kur turime atsisakyti savo dalies: ir kalbos, ir kultūros, ir teisinių aspektų, bet esame Europos Sąjungoje, kur galime rasti bendrą kalbą. Jis manė kitaip. Jokiu būdu jo už tai nesmerkiu. Mano akyse jis vis tiek išliko tuo, kuo buvo – jis buvo Lietuva. Jam buvo svarbu išlaikyti kultūrą, išlaikyti kalbą, išlaikyti savo veidą. Jam Lietuva nebuvo tik vizija, Lietuva buvo jo gyvenimas.

R. Valatka: Norėčiau pabrėžti kelis dalykus. Pirmas dalykas, kad Lietuva nesugeba panaudoti tikrų valstybininkų, kurie dirbo jai sunkiausiu metu. Tarp tokių „nepanaudotų“ žmonių ilgą laiką buvo ir Romualdas Ozolas. Tai varo į atskirtį, stumia žmogų prie labiau radikalios lentos negu kad dirbant toliau Valstybės statybos darbą. Antras dalykas, kuris ne mažiau svarbus, kad labai daug signatarų krypsta būtent į radikalią, tautininkų, nacionalistinę liniją. Tai man yra sunkiai suvokiama. Trečias dalykas yra pats svarbiausias, ką ir R. Ozolas kalbėjo: Kovo 11-ąją mes pasirašėme už tokią Lietuvą, kurioje R. Ozolas gali būti ir toks, ir toks, ir kitoks. Kitaip sakant, kiekvienas žmogus su savo mąstymu čia turi turėti vietos ir niekas neturi jo už tai smerkti.