V. Landsbergis: Šiandieninis gerovės supratimas yra pražūtingas

Su IQ apžvalgininke Kotryna Tamkute pašnekovas kalbėjosi apie būdus juos nugalėti.

– Nuo dienos, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, praėjo trys dešimtmečiai. Kokią Lietuvą matysime per ateinančius trisdešimt metų?

– Atsakant į tai, reikia kalbėti ne tik apie Lietuvą. Tai yra Europos, galbūt net ir civilizacijos ateitis. Atėjo labai kritiškas, įtemptas laikotarpis daugeliu rakursų, parametrų, ir politiškai, ir ekologiškai. Planeta labai susidėvi, ji teršiama ir naikinama.

Lietuvoje ir visame pasaulyje matome, kaip žmogus naikina savo planetą. Tartum jam visai nerūpi tolimesnė ateitis.

Vien tai, kas vyksta „iki pirmadienio“ arba iki dienos, kai bus skaičiuojamas praėjusių metų pelnas. Šiandien matome, kiek daug įtampų, karų, gobšumo ir kaip mažėja žmoniškumas.

– Prieš trisdešimt metų didžiausias priešas buvo kaimynystėje. Ar jo padėtis ir įtaka mūsų atžvilgiu per šį laiką pasikeitė?

– Vladimiro Putino valstybė yra problema visai Europai ir tikriausiai visam pasauliui. Ji kariauja ir Afrikoje, ir visur, kur tik gali įkišti pirštus. Ji įsitikinusi, kad visur šmėkšo jos interesai, teisės, ir šitai ji turi ginti.

Kitaip sakant, agresoriaus prigimtis skatina grobti, plėsti įtaką, primesti savo valią bei valdžią, gauti iš to įvairaus pobūdžio naudos. Galbūt net tiesiog patenkinti aistrą valdyti. Deja, tai yra Rusijos tradicija.

Visais laikais ši šalis plėtėsi kiek galėdama. Anot Rusijos carų, iki visų jūrų. Dar nepasiektas tik Indijos vandenynas. Svajonė, kurią puoselėjo Josifas Stalinas ir kiti diktatoriai po jo. Su tuo susijęs ir Afganistano karas.

Rusija mąsto tik teritorijomis, ne žmonių, ne tautų likimais. Visa tai antraeiliai dalykai. Rusijos tikslas yra valdyti kuo daugiau žemių, jos teritorinis, imperinis mąstymas – nepataisomas. Kaimynams tai nežada nieko gero, jie yra nuolatiniai agresijos taikiniai ir aukos.

Toks mąstymas pražūtingas ir pačiai imperijai, nes jis nėra kūrybiškas. Daugiausia, ką ji kuria, tai naujus ginklus, padedančius užkariauti dar daugiau teritorijų. Galų gale tos žemės nebeišlaikomos ir prarandamos.

Tada galvosena apsiverčia. Rusija mano, kad visiškas arba dalinis teritorijų praradimas yra didžiausia žmonijos tragedija.

Tai iškreiptas skausmo, kurį reikia kompensuoti, supratimas. Teritorijas reikia atsiimti, atsigrobti. Jeigu negalima visos Gruzijos, tai nors Abchaziją atlupti, jeigu negalima visos Ukrainos – nors Krymą.

Mes irgi esame tame pačiame lauke. To godulio, apetito, keršto ir revanšo. Teritorinio imperializmo galvosena reiškia, kad ten, kur jau buvo padėta koja, jau yra nuosava teritorija.

O jeigu tą koją reikėjo atitraukti, tuomet kuriami planai, kaip vėl ten sugrįžti. Tokia yra Europos šeimos nelaimė.

– Tačiau priešai nėra tik išorėje. Su kokiais baubais vis dar kovojame kiekvieno iš mūsų ir visos visuomenės viduje?

– Ne tik visuomenėje, bet ir mūsų pačių viduje tūno dideli priešai. Tai gobšumo, nedraugiškumo, priešiškumo virusai, su kuriais per mažai kovojame. Problemiškų situacijų matome dar mokykloje tarp jaunosios kartos. Turime labai gražaus jaunimo, bet yra ir skęstančių žiaurume.

To pavyzdžius jie galbūt mato įvairiuose pramoginiuose dalykuose, jiems įdomus smurtas, šis nekelia pasibaisėjimo, retai kelia atmetimo reakciją. Jie mano, kad reikia turėti jėgos ir didesniu smurtu nugalėti mažesnį arba jo grėsmę. Tai kelias į niekur.

Žmonijos perspektyvos nėra geros dėl to, kad nesusitvarkoma su vidiniu civilizaciniu, kultūriniu priešu. Neapykanta, nepakantumas suprantami kaip norma. Ir labai sunku pasiūlyti ką nors kita.

Visus trisdešimt metų buvo ne tik gynyba, bet ir viltis, kad aplinka, geopolitinė ir galų gale politinė filosofinė aplinka bus geresnė, žmoniškesnė, bus labiau nukreipta į bendradarbiavimą ir sutarimą. Tautų sutarimą dėl bendro gėrio.

Juk didžiausias gėris yra taika, kai jėgos nukreiptos į kūrybą, statybą, materialaus ir dvasinio gyvenimo gerinimą.

Mūsų laikais apie pastarąjį beveik niekas nekalba. Tik apie pelną. Toks tad „gerovės“ supratimas. Bet jis irgi pražūtingas, nes gobšusis žmogus niekada nebūna patenkintas. Jam visada atrodo, kad kitas pasigrobė daugiau ir dėl to jį reikia nubausti arba tai iš jo atimti.

Žmonija yra klaidingame kelyje, ir labai mažai tų jėgų, kurios pergalės ieškotų taikoje, puoselėtų supratimą, kad didžiausias laimėjimas – taika. ES buvo tokia utopija, iliuzija, o vis dėlto kūryba: kaip šiame žemyne paskatinti tautų bendradarbiavimą, bet ne tarpusavio kovą, keršto, revanšo troškimą.

Deja, tie vadinamieji pasauliniai karai nėra pasibaigę. Vyksta ištisinis pasaulinis karas dėl valdymo, jie visi pažymėti užkariavimo ir revanšo ženklu. Tai nenuteikia labai optimistiškai dėl ateities.

Norėčiau, kad dar bent dešimt metų Lietuva išliktų ir galėtų būti kūrybinga. Mūsų šalis turi labai daug gabių, geros valios žmonių. Lietuva gali būti graži visais atžvilgiais: ir savo gamta, kurią mes naikiname, ir savo žmonių kūryba, jų sutarimu. Bet greta to eina pjautynės, kivirčai, kvailos varžybos dėl labai laikinų, primityvių gėrybių, tokių kaip turto valdymas ir galų gale net kerštas.

Kaip Lietuvai išsigydyti nuo šitų dalykų? Tai – didelis uždavinys. Tačiau mažai matau organizuotų jėgų, galinčių veikti šia kryptimi. Nepakantumas nežmoniškumui, priešiškumui, gobšumui galbūt kils iš žmonių dvasios. Gobšumas yra didžiausias priešas.

Atsimenu tas idėjas, kurios buvo keliamos Europos Parlamente, kai vyko Čečėnijos karas.

Jis buvo priimamas kaip faktas, kad imperija triuškina savo pavaldinį. Deja, bet idėja, kad reikia siekti ne vienos kurios nors pusės pergalės, o abiejų arba visų pusių pergalės, kurios vardas yra taika, buvo suvokiama kaip nereali.

Karas vyko toliau; tokiais atvejais ginkluojamasi, ieškoma sąjungininkų, jie aprūpina abi kariaujančias puses, kad tik jos toliau tarpusavyje kariautų. Abi pusės tai suprato, kaip ir dėl Karabacho, tačiau nesugebėjo pakeisti kurso. Kaip tik tuo metu Kaukaze tarp azerų ir armėnų buvo užvirusi neapykanta, liejosi kraujas.

Buvau tarp tų kelių Sąjūdžio atstovų, taip pat estų ir latvių, dalyvavusių susitikime su Azerbaidžano ir Armėnijos liaudies frontais.

Tikėjomės, kad ne priešiškoje aplinkoje, ne kariaujant, ne laidojant vienos ar kitos pusės aukas pavyks išsiaiškinti, kaip išeiti iš užburto rato. Mano atmintyje liko tos pastangos ir nesėkmės faktas.

Kai kurie atvykę žmonės norėjo ieškoti taikos ir metodų, kaip kovoti su provokacijomis ir neapykantos sklaida.

Mūsų idėja buvo tokia, kad, kur nors regione vykstant konfliktams tarp žmonių grupių ar net tarp kaimų, nebūtų puolama kovoti, keršyti ir smerkti, o iš karto abiejų pusių pastangomis būtų aiškinamasi, kas ką padarė. Taip pat ar blogieji tikrai yra kitos tautos ar kito tikėjimo žmonės.

Galbūt viduje yra tam tikrų dirigentų, kurie žmones pjudo specialiai. Šios minties laikėsi daugelis, tačiau buvo ir tokių, kurie manė, kad pasiekti susitarimo niekada nepavyks, kad reikalinga jėga, todėl turime ginkluotis ir problemas išspręsti jėga. Kitu atveju būsime sunaikinti.

Tai, mano nuomone, veda į niekur. Nors toks kelias egzistuoja visame pasaulyje.

– Karas tikriausiai kartais vyksta net ne fiziniame lauke?

– Karas kyla iš vidaus. Žmogus nesidžiaugia radęs kokią kitą gyvenimo prasmę. Didžiausias jo tikslas yra nugalėti konkurentą arba susiprojektuotą priešą. Tai – dabartinės žmonijos problema, ryški ir Lietuvoje.

Politika mūsų šalyje daroma tik per konkurenciją, rungtynes, varžybas ir siekį, kad tavo varžovas būtų eliminuotas. Tačiau jis vis tiek liks, tik taps nepatenkintas, ims kerštauti, sieks atsilošti. Jis nekęs tavęs už tai, kad išplėšei laikiną pergalę.

Tai matėme ir Kovo 11-ąją. Tie, kurie pralaimėjo rinkimus, kurie negalėjo sutrukdyti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui taip, kaip suprato Sąjūdis ir nepriklausomybininkai, manė, kad reikia prisitaikyti prie imperijos, imti naudą, truputį laisviau sau čia tvarkytis ir vietos valdžioje amžinai laikyti savo grupuotę, o tos varžybos baigėsi ne taip, kaip norėjo buvusi komunistų partija Lietuvoje, jos tikslas buvo revanšas.

Ne naujos valstybės kūrimas, bet siekis atsilošti. Tai vyksta visur. Deja, šiuo klausimu mes Lietuvoje pavyzdžio neparodėme.

– Visos šios ydos nėra ką tik užgimusios. Kiek įtakos joms formuotis turėjo sovietinis valdymas ir kiek jų mumyse dar liko?

– Sovietinis valdymas labai sustiprino primityvų, materialistinį požiūrį į tai, dėl ko mes gyvename. Komunizmo ideologai skelbė norį būsimame komunizme sukurti žmonijos laimę. Tai reikštų, kad visi bus aprūpinti, visi turės savo vietą ir bus nustatyta gera tvarka. Laisvės problemos kaip ir neliks, nes kiekvienas turės savo paskirtį ir egzistuos dėl bendro tikslo. Tačiau toks gėris bus dirbtinai kuriamas, juo naudosis tik dalis žmonių.

Paprastai tie, kurie valdo, primeta savo schemą, savo diktatūrą kartu su melagyste, kad tai daroma žmonijos labui. Nors iš tikrųjų tai vergija. Galų gale iš to nieko neišeina. Matome, kur šiandien yra pasaulis, kupinas pykčio, karų, kerštų ir grobikiškų instinktų.

Mes esame mažame pasaulio gabalėlyje, Lietuvoje. Turėtume šitoje vietoje, savo žemėje, tvarkytis geriau, rodyti pavyzdį, kaip spręsti skriaudos ir smurto problemas, ieškoti sutarimo. Kai kada jį, tiesa, mes rodome.

Vieni mus gyrė, kiti nusistebėdavo: kaip mums pavyko tai padaryti pasaulyje, kurio taisyklės visai kitokios, kuriame laimi stipresnis. Kaip jūs laimėjote, neturėdami nei bombų, nei karinio laivyno, klausia jie. Mes esame pavyzdys, kad kitokia jėga yra didelė, kartais galbūt net didesnė vertybė. Tai, ką Lietuva padarė prieš trisdešimt metų, yra vilties ženklas. Ženklas, kad galima gyventi kitaip. Puoselėkime šį paveldą ir būsime gerbiami. Turbūt.

Žinoma, smurtiniame pasaulyje reikia būti pasiruošusiam ir apginti savo poziciją. Agresoriai labai nemėgsta, kai kas nors pasiruošia gintis. Kaltina, kad tai jis yra agresorius, todėl jį reikia sulaužyti.

Viskas išverčiama priešingai. Gynyba prasideda nuo to, kad tu neleidi situacijos apversti ir tavęs išgąsdinto įtikinti. Tą iškreiptą, išvirkštinį supratimą privalai atmesti ir net nesiginčyti. Kaip sakė Aleksandras Puškinas, nesiginčyk su kvailiu.

– Pastaruoju metu jaučiame nemenką politinių lyderių stoką. Kaip, jūsų manymu, juos sukurti ir kuo jie skiriasi nuo politikos vykdytojų?

– Politiniais vadovaujančiais asmenimis turėtų būti geros valios ir didelės dvasios asmenys, kuriems būdingas žmoniškumas, atjauta. Jie turi bandyti susitarti net su konkurentais, palenkti juos į savo pusę ir siekti bendrų tikslų. Mūsų valstybė išgyvena nuolatinį pavojų, ne tik išorinį.

Neišspręsti ir vidiniai dalykai, akivaizdi taikos stoka. Todėl susitaikymas ir susitarimas turėtų būti didžiausias tikslas ir didžiausia pergalė, kurią galima pasiekti.

O jeigu didžiausia pergale laikomas balsavimas, kurį laimėjai vieno arba dviejų balsų persvara, todėl gali pasijuokti iš pralaimėjusių, įkalti kokį nors savo sprendimą iki kito balsavimo, nors mažai perspektyvų, kad tai atneš visuotinę naudą. Nebent vienai grupei, kiek jos mąstymas leidžia.

Politinio lyderio mąstymas turėtų būti ne beviltiškas, ne uždaras, o atviras, gebantis priimti ir kitokį požiūrį, pasvarstyti, pasiūlyti geresnių sprendimų paiešką. Dabar ieškoma balsų, sprendimų, kaip primesti daugumos valią. Iki kito balsavimo.

– Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvą paliko ir užsienyje įsikūrė nemažai gyventojų. Ar reikia kurti ir išlaikyti ryšį su jais? Į ką vertėtų atsižvelgti?

– Tai reikalinga, bet tai negali būti vienapusis siekinys. Ar Lietuva yra brangi tiems, kurie gyvena ne Lietuvoje? Kartais skatinamas neigiamas požiūris į Lietuvą, kalbama, kaip čia viskas blogai, kaip greičiau iš jos išvažiuoti. Dėl to išvažiavėliai ima graužtis nebent senatvėje.

Bet ar daug žmonių galvoja, kam atidavė savo gyvenimą? Didelė dalis mano, jog gyvenimas priklauso išimtinai jiems. Tai, kiek juo pasinaudojo ir iš jo pasiėmė, yra jų sėkmė. Bet ta sėkmė baigiasi karsto dėžutėje.

Labai trūksta tokios humaniškos ir, žinoma, krikščioniškos filosofijos, supratimo ir galvojimo apie gyvenimo prasmę. Ypač auklėjant. Jaunimas labai paslankus, greitai perima tam tikrus idealus. Bet jis atakuojamas iš visų pusių, kad to nebūtų, kad idealu imtų laikyti sėkmę, naudą, įsitvirtinimą, turtą. Tai esą daro žmogų reikšmingą, svarbų, pašauktą tapti geriausiu, valdyti kitus. Nuo atskiro žmogaus tai persikelia iki valstybės lygmens.

Prisimindamas karsto dėžutę, žmogus turėtų savęs paklausti, kas lieka po jo, kiek laimingesnių, kiek nelaimingų žmonių, kiek kam jis padėjo, į ką nusispjovė. Ir ne todėl, kad kas pasakytų „ačiū“. Tai ne taip svarbu. Esmė, kaip tu pats jautiesi. Nes gali pragyventi, anot Vinco Kudirkos, be jokio ženklo, kad žmogumi buvai. Tik dvikoju padaru, kuris valgė, grobė, mušėsi.

– Kokį santykį turėtume palaikyti su kaimu? Vieniems tai svarbu dėl galimybės išsaugoti tradicijas, kitiems – ryšį su gamta.

– Žodis „turėtume“ ne visai tikslus. O kodėl turėtume ką nors daryti? Kodėl reikia išlaikyti Lietuvą, išsaugoti gamtą? Atsakykime sau į pamatinius klausimus. Todėl, kad mums tai yra verta? Verta ir teisinga, kaip sako Bažnyčia. Juk verta ir teisinga turėti Lietuvą. Turėti ją nesuniokotą, nesuterštą, neišnuodytą, nesupjudytą, neišsilaksčiusią po visus pasviečius.

Lietuva labai graži. Ji įvairi, įdomi daugybe dalykų. Jeigu, žinoma, mums apskritai kas nors, išskyrus savo pačių kišenę ir galią, pasaulyje įdomu. Galia, tiesa, irgi dažnai suprantama kaip kišenė.

Jei mums be to dar kas nors yra įdomu ir svarbu, tai esame panašesni į žmones, o ne į dvikojus padarus, kurie tik ėda ir dauginasi.

Reikia apsispręsti, kas mes esame. Tada žinosime atsakymą, ar verta išlaikyti kaimą.  Ar kaimas mums yra gražu ir verta? Šiuo metu galima pastebėti besiformuojančią naują kryptį. Aš ją vadinu emigracija į Lietuvą. Lietuvoje yra jaunų šeimų, kurios nori gyventi būtent kaime, gamtoje. Juk ir užsieniečiai, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo atvažiuojantys į Lietuvą, žado netenka: pas jus dar yra tikrų miškų? Pas jus ežero vandenį galima gerti? Ar jūs suprantate, kokį turtą turite? Suvokime pagaliau, kad jį turime ir kad jis gali teikti džiaugsmą.

Kitam, žinoma, galbūt to turto naikinimas teikia džiaugsmą. Arba artimo pažeminimas. Tačiau tas džiaugsmas išsigimėliškas. Trečiam gal net neįdomu, ką jis naikina, svarbu, kad jo kišenė pilnėja. Tie pinigai, kuriuos jis gauna sunaikinęs dalį gamtos, jam prasmingi. Juk „visi taip gyvena“ ir visas pasaulis toks, mano jis. Tad kam save apgaudinėti. Pasaulis sugedęs ir nėra čia ko vaizduotis geresniam.

Bet tu gali pasitaisyti. Jeigu tau tai malonu, jei jauti prasmę. Vieni prisikrauna sunkvežimį šiukšlių, kurį reikia nuvežti į sąvartyną, pavažiuoja iki pirmo miškelio ir išverčia. Sako, benzino sutaupė. Bet aš taip nedarau ir todėl jaučiuosi panašesnis į žmogų, o ne į dvikojį. Nuo tokių dalykų prasideda apsisprendimas.

Manau, kad jeigu neliks meilės vaikams, žmonija išnyks. Vaikai bus nelaimingi ir keršys tėvams, kurie jų nemylėjo. Vaikui svarbiausia jausti, kad jis yra mylimas, priglaustas, paguostas. Kitaip jis tampa priešu. Jis instinktyviai keršija, tyčia bjauriai elgiasi, keikia savo aplinką, tėvus, tėvynę.

Tuomet ką čia kalbėti apie kaimą, tėvynę? Ką čia tuomet kalbėti apie kaimą, tėviškę? Tėvynę jis ras ten, kur yra šiek tiek daugiau malonumų, daugiau pelno, daugiau galimybių pasišvaistyti, pasimėgauti.

Jeigu kaimas nyksta, gal taip jam ir reikia? Bet o kam jam? Gal mums patiems? Kaimas – tai gyvenimas gamtoje, buvimas gamtos dalimi. Miestas nėra gamtos dalis. Jis kovoja su gamta. Tai yra civilizacijos klaida. Ji neieško darnos ir taikos.

Nepriklausomybės aušroje turėjau progą kalbėti Švedijos parlamente. Būtent šia tema – apie žaliąją taiką: kaip žmogui susitaikyti su gamta, nepasiduoti klaidingai ideologijai, kad gamta turi būti valdoma, tvarkoma, eksploatuojama, prievartaujama valdovo žmogaus valia ir jo naudai.

Už tokį mąstymą žmonija gali sumokėti savo pačios sunaikinimu. Ateis diena, kai planeta nutars, kad šitą eksperimentą reikia baigti. Šiandien pasaulyje gausu katastrofų, kataklizmų pavyzdžių. Mums reikia suprasti, kad tai yra ženklai, signalai žmogui susiprasti.

Vargšas žmogus dažnai linkęs galvoti, kad po manęs nors ir tvanas. Aš dabar važiuoju, traiškau, purvinu, žaloju, pataisys kas nors vėliau.

Vaikai pradeda kelti balsą. Jie klausia: ką jūs darote, kokį pasaulį paliekate? Kaip jums ne gėda? Gerai tai, kad balsas bent skamba. Jį mėginama suniekinti, sumenkinti. Teigiama, kad tai išsišokimas, liguisti reiškiniai, nes viskas yra gerai, nėra ko kelti balso. O galbūt priešingai? Gal pasaulį reikia keisti iš esmės. Galbūt vaiko balsas sako tiesą?

V. Landsbergis

• 1932 m. spalio 18 d. gimė Kaune.
• 1955 m. baigė Valstybinę konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją) Vilniuje.
• 1952 m. užėmė trečią vietą Lietuvos šachmatų čempionate.
• Dar studijų metais ėmėsi pedagoginio darbo, 1969 m. apsigynė mokslo kandidato disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“, dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, Pedagoginiame institute.
• 1988 m. birželio 3 d. buvo išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime – į jo Seimą ir Seimo Tarybą.
• 1989 m. kovo 26 d. išrinktas TSRS liaudies deputatu.
• 1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje (Švedija) kartu su Lietuvos ir išeivijos atstovais pasirašė Gotlando komunikatą, kuriame teigiama, kad „visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“.
• 1990 m. vasario 24 d. tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
• 1990 m. kovo 11 d. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, kurioje tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Pagal Laikinąją Konstituciją tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu, t. y. valstybės vadovu.
• 1990–1992 m. buvo vienas iš Baltijos valstybių tarybos vadovų, o 1990–1991 m. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. 1990–1991 m. – Valstybinės derybų su TSRS delegacijos pirmininkas.
• Per 1992 m. spalio–lapkričio rinkimus išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir dirbo kaip parlamento opozicijos lyderis.
• 1993 m. gegužės 1 d. steigiant Lietuvos konservatorių partiją, tapo jos pirmininku. Pareigas ėjo iki 2003 m.
• 1994 m. Lietuvos muzikos akademijoje apgynė habilituoto daktaro disertaciją „M. K. Čiurlionis. Laikas ir turinys“.
• 1996 m. vėl išrinktas į Seimą. 1996–2000 m. kadencijos Seimo pirmininkas.
• 2000 m. ketvirtą kartą tapo Lietuvos parlamento nariu ir iki 2004 m. vėl dirbo Seimo delegacijose į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją ir Baltijos Asamblėją.
• 2004 m. birželio 13 d. išrinktas Europos Parlamento nariu.
• 2009 m. išrinktas antrai kadencijai į Europos Parlamentą.
• Išleido 150 knygų, kuriose kaip ir straipsniuose iš pradžių daugiausia gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui.
• Norvegų taikos premijos pagrindu jis įsteigė Vytauto Landsbergio fondą – labdaros organizaciją, kuri rūpinasi neįgalių vaikų globa ir gydymu bei jaunais menininkais. Pastaruoju laikotarpiu – Rytų Lietuvos mokyklomis.