Užmaršties dulkes nupūtus (3)

"Kelionė"

Kadaise garsus televizijos žurnalistas Stasys Arnašius savo kolegas nuolat stebindavo pažinčių diapazonu: nuo kiemsargių iki pačių įtakingiausių valdžios vyrų. Būdamas plačių polėkių, vis sugalvodavo kokių nors "vojažų": tai prisikvietęs garsių menininkų savo žiguliais veža į miškus, tai, prisikabinęs tuomet Lietuvoje dar neregėtą namelį ant ratų su virtuve ir keliais miegamaisiais, kaifuojančią kompaniją dardina į Palangos kopas. Jeigu kviečia Arnašius, - vadinasi, bus kelių dienų nepakartojama fiesta.

Kai Elektrėnuose buvo atidarytas naujas restoranas "Perkūnkiemis", visa Vilniaus bohema iš "Neringos" kavinės persikėlė ten. Sovietmečiu į restoraną taip paprastai nepateksi. Reikėjo tokių ryšių, kokių turėjo Arnašius.

Taigi, žinoma, pakviestieji nė vienas neatsisakė. O tą vakarą "Perkūnkiemyje" jau siautė daugiau vilniečių: grafikas Stasys Krasauskas, skulptorius Teodoras Valaitis, poetas Marcelijus Martinaitis ir daugiau Lietuvos garsenybių. Visi su polėkiais ir daugelis'85 ratuoti, nors automobilis tuomet nebuvo "masinis reiškinys".

Kažkuriam pakaušėliui kilo idėja į Vilnių iš Elektrėnų automobiliais grįžti... atbuline eiga. Idėja buvo entuziastingai palaikyta. Taigi vyrai su kompanijom į Vilnių savo žiguliukais, moskvičiukais "pumpavo" atbuli. Laimei, eismas tuomet nebuvo intensyvus. Tuo labiau - naktį.

Medžioklė

Tiek sovietmečiu, tiek ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, valdžios vyrai mėgo medžiokles. Taip pat ir LTSR galva Antanas Sniečkus. Į kokį rajoną patraukdavo, - vietinė valdžia iš kailio nerdavosi (beje, niekas nuo tų laikų nepakito ir dabar'85).

Vieno rajono valdžia labai norėjo tokio vizito proga sutvarkyti finansinius reikalus - iškaulyti lėšų fermų statyboms, keliams kloti ir t.t. Šiaip juk nepaprašysi. Reikia baliaus. O kad buvo kiškių medžiojimo sezonas, tai pasirūpino ištroškinti, iškepti kiškių ir po sėkmingos medžioklės pakviesti pasivaišinti medžioklės trofėjais.

LTSR galva - Lietuvos kompartijos sekretorius Antanas Sniečkus žmones stebindavo pastabumu.

Vienam iš vietinės valdžios šulų galvon toptelėjo: "O jeigu Sniečkus nieko nenušaus?" Išeitis bemat buvo surasta:- jeigu kiškiai "neis", dėl viso pikto reikia paruošti keletą katinų, "įvilktų" į kiškių kailius.

Tądien kiškiai iš tiesų kaip tyčia "nėjo", ir medžioklės pabaigoje iš maišo teko paleisti "ruošinius". Pif paf, - ir išsigandę katinai kiškių kailiuose bemat susirioglino į medžius. Sniečkus gudrybę perprato: "Visko gyvenime mačiau, bet į medžius besikarstančių kiškių dar neteko'85"

Vaišės

Rajonuose baisus sujudimas kildavo ir tuomet, kai valdžios šulai norėdavo į liaudį išeiti - pasidairyti po paprastų žmogelių kiemus ir trobas. Viename ne itin turtingame rajone Latvijos pasienyje, sužinoję, kad Sniečkus pageidauja pasižvalgyti po kolūkiečių gyvenimus, į gražiausias sodybas vietinės valdžios vyrukai vežė konjako, raudonųjų ir juodųjų ikrų dėželių (kurių kolūkiečiai iki tol nei ragavę, nei matę buvo) - tegul pamato, kad kolūkiečiai visko pertekę gyvena'85 Užeina Sniečkus į vieną trobą, - bumbt konjakas ir ikrai ant stalo stovi. Kitoje troboje - tas pat. Trečioje LTSR galva nebeištvėrė: "Ar galit įpilti samagono ir pupų išvirti?",- paklausė. "Samagono" negavo (kas tau prisipažins, kad varo?), o pupų surado'85

"Čaika"

Automobilių topas sovietmečiu buvo "Čaika". Ko gero, Lietuvoje tokia buvo vienintelė - ja važinėjo A. Sniečkus. Kai į Lietuvą atvykdavo garsenybės - kitų valstybių vadovai, menininkai, mokslininkai ir t.t., viskas vykdavo pagal scenarijų: pasitinka kolūkietis, darbininkas, studentas ir kitų socialinių sluoksnių atstovai. Kai iš Čikagos atvyko lietuvių išeivijos laikraščio redaktorius Stasys Jokubka, jį pasitiko taip pat. Kai jis Vilniaus geležinkelio stotyje buvo išlydimas, vėl "socialiniai sluoksniai" rankomis mojavo. Dvi studentės, būsimosios žurnalistės, iš tos svitos po ceremonijos eidamos paskui palydėtuvėse dalyvavusį A. Sniečkų, į stotį atvykusį "Čaika", tarpusavyje kalbėjosi, kad norėtų tokia mašina pasivėžinti. Nugirdęs jų kalbą Sniečkus atsigręžęs tarstelėjo: "Važiuokit, aš kita mašina sugrįšiu."

Studentės, krykšdamos iš džiaugsmo, susėdo į "Čaiką" ir buvo atvežtos tiesiai prie universiteto paradinių durų. Tačiau jų džiaugsmas bemat išgaravo, kai jas ant universito laiptų pasitiko du vyrukai. Neareštavo. Tik per sukąstus dantis prakošė: "Mandagumo gestą derėtų taip pat mandagiai įvertinti." Beje, mobiliųjų telefonų tuomet dar nebuvo...