Užmaršties dulkes nupūtus (10)

Pavardės galia

1986 m. sausio 4-ąją buvau pirmasis kadras, kurį naujas, jaunas, ryškiai europietiškai orientuotas "Tarybinės Klaipėdos" redaktorius Antanas Stanevičius priėmė dirbti į sekretoriatą išleidžiančiojo redaktoriaus pareigoms. "Privalau priimti... Garsi giminė... Klausyk, jeigu kas teirausis, ar ne dėdė tau Petras Griškevičius (tuomet LPK CK pirmasis sekretorius. - Red. past.), nei patvirtink, nei paneik", - šypseną platokuose ūsuose paslėpė poetaujantis redaktorius.

Kaip Griškevičius su Gorbačiovu susitiko...

Pirmojo reportažo daryti buvau išsiųstas į Palangą. Važiavau su fotokorespondentu Tadu Dambrausku, į Klaipėdą Stanevičiaus atviliotu. Užsukome pas mane stabilios kaip Vilniaus arkikatedra mano žmonos virtų cepelinų pavalgyti.

"Greičiau į trasą, - nerimavo Tadas,- žinių nėra ten, kur nėra žurnalistų", - ragino jis. Fotoreportažą ruošėme iš Sodų gatvėje statomo bendrabučio "Lino" susivienijimo darbuotojams. Pritipenau prie mūrininko ir tiesiu ranką: "Griškevičius", - prisistatau. "Gorbačiovas", - nė kiek nesutrikęs ištiesia savąją mūrininkas. Pamatęs mudviejų su Tadu ištįsusias marmūzes, "Palangos statybos" mūrininkas A. Gorbačiovas pradėjo raustis po kišenes ieškodamas paso. "Aš tikrai Gorbačiovas", - juodu ant balto matau įrašytą pase pavardę. "Aš tikrai Griškevičius. Tik paso su savim neturiu", - pasiaiškinau.

Manipuliacijos pavarde

Redaktoriui A. Stanevičiui, kaip ir kolegoms, manipuliacijos mano pavarde visai patiko. Per ją vos ne visas LKP CK ir TSKP CK "jungėsi". Kai lankėmės Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo ("Litrybprom") viename iš laivų, bocmanui prisitačiau: "Griškevičius". Šis išsišiepė ir prisistatė: "Černenka". Suprask - ne prastesnis ir net viršesnis, turint omenyje, kad Konstantinas Černenka buvo TSKP politinio biuro narys ir priešpaskutinis TSKP generalinis sekretorius, kurį pakeitė M. Gorbačiovas.

Kurso draugas Brazauskas

Mano kurso draugas rašytojas Viktoras Brazauskas (1941 - 2005) šaipydavosi: "Gedka, tu ir be Rašytojų sąjungos garsus. Niekas neabejoja, kad tu Petro Griškevičiaus sūnėnas. Tavim nesidomi saugumas, niekas nespiria į komunistų partiją stoti..." Prie vyno taurės jį paguodžiau: "Dar ir tu išgarsėsi", - turėjau omenyje jo rašinius. Bet netrukus jis taip pat "susigiminiavo" su Petrą Griškevičių ir Ringaudą Songailą pakeitusiu Algirdu Brazausku. Beje, jis 1996 m. birželio 9-ąją "Auskoje" man atėjus rengti reportažo, pasakė: "Petras Griškevičius minėjo, kad turi giminaitį žurnalistą Palangoje..." Nei patvirtinau, nei paneigiau...

Tik pusė redakcijos stebėjosi, kodėl į Petro Griškevičiaus laidotuves nevažiuoju. "Nedėkingas žmogus", - nusprendė keli kolegos, įsitikinę, kad be P. Griškevičiaus "rekomendacijų" tiek Palangą, tiek redakciją matyčiau kaip savo ausis...

Mauras prie meno

Kai redakcijoje apsireiškė naujas fotokorespondentas Tadas Dambrauskas, daug kam, o ypač moteriškajai pusei, žadą užgniauždavo, kai jis vardan unikalaus kadro kabarodavosi ant lėktuvo sparno, nesvarbu - stovinčio ar jau pradėjusio skristi. Tai jo vardo fotokonkursą dabar kasmet skelbia Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Į Klaipėdą jis buvo atsivežęs vienintelį turtą - Labradorų veislės šunį, kuriam buvo dėkingas už išgelbėtą gyvybę, kai jūroje buvo pradėjęs skęsti. Taigi, kišenėse vėjai švilpia, bet ginkdie, niekam neprasitardavo. Kai per vasario speigus jį, įsispyrusį į vasarinius medžiaginius kedus, pradėjau protinti, jis atsikirto: "Man šalta niekada nebūna."

Tadas save vadindavo mauru prie meno. Tačiau jam Klaipėdoje nebuvo lemta sublizgėti. Tad išbirbė atgal į sostinę ir tapo iki šiol "neperspjautas" besikuriančios Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės dainius. Nors ir vedęs garsiąją LTV diktorę Eglę Bučelytę, su kuria susilaukė palikuonio, šeimai mauras prie meno taip ir nesugebėjo atsidėti...