Už kokią laisvę reikia padėkot šėtonui

Nežinau, ar 65 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kostas SMORIGINAS paklūsta šiai nežmoniškai taisyklei, tačiau, regis, kone kasdien įrodinėja tebesąs talentingas aktorius, režisierius, bardas... Jis dainuoja miuzikluose, vaidina teatre (vėl grįžo į pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“), rengia autorinius koncertus, dalyvauja televizijos ir radijo laidose ir pan.

- Žinant jūsų darbo apimtis, sunku patikėti, kad taip dirbančio žmogaus praeityje du insultai, šuntuota širdis, operuotas vėžys... Tikriausiai buvo akimirkų, kai teko pasijusti visiškai vienam ir visiškoje tamsoje?

- Gal kiek per stipriai pasakyta. Pavyzdžiui, šuntavimo operacijos išvakarėse gydytojams prašant buvau surengęs savo dainų koncertą. Pradėjau dainuot ir galvoju, ką daryt, kad dainos būtų su viltimi, šviesesnės, nes beveik visos jos sukasi apie nelaimingą meilę, mirtį, bet po kelių minučių nusprendžiau, kad šviesinti neįmanoma, ir dainavau tokias, kokios yra. Po tokio emocinio pakilimo jaučiau šiokį tokį nuovargį, tad atsigulęs iš karto ramiausiai užmigau ir miegojau tol, kol mane pažadinusi seselė tarė: važiuojam...

- Gal po šitiekos išbandymų tapote šventesnis?

- Gal ramesnis. Dalia (žmona aktorė Dalia Brenciūtė, - D.Š.) sako, kad pakantesnis, labiau atjaučiantis. Daug mačiau ir sunkesnių atvejų, kai žmonės, tarp jų ir labai jauni, iš paskutiniųjų kovoja su liga, nors išgyti ir neturi jokių šansų. Mačiau, kaip jie dėkingi likimui už kiekvieną nugyventą dieną. To negali nepastebėti aktoriaus akis. Kad ir Tenerifėje, kur neseniai ilsėjomės su Dalia, negalėjau atplėšt akių nuo moters vežimėlyje: ji buvo be kojos, bet kone kas vakarą linksma žaidė kortomis, gėrė kokteilį po kokteilio ir toks pavydas suimdavo mane ją stebint... Ko tu niurzgi, klausdavau tada savęs, ko tu nepatenkintas? Kad rankos taip, kaip norėtum, nevaldai, bet juk visa kita gali daryti: dar gali išgerti, nueiti į koncertą, dar turi visko per akis - Dalią, be kurios tavęs šiandien gal nė nebūtų, mylimus žmones, dar visa koja gali išeit į sceną...

- Bet turbūt baimės susimaut daugiau?

- Ar eini vaidinti, ar koncertuoti, vis tiek prieš tai rimtai ruošiesi ir vis tiek nesi šimtu procentų tikras, kad pavyks tau prisibelsti iki žiūrovo širdies. Kai išgirstu, kaip grandinė važiuoja per grindis su visa uždanga, kai jaučiu atsidarant sieną, skiriančią nuo žiūrovo, suprantu, kad kito kelio man nėra: arba laimėti, arba ... Arba su skydu, arba ant skydo... Niekada nebūdavau tikras, kad laimėsiu, nors po kokių dešimties minučių galėdavau nuspėt, kurlink krypsta fortūna. Labai sunku užsidirbt pavardę, bet labai lengva ją prarasti. Tik sudainuok porą koncertų abejingai, neatiduodamas viso savęs, pamatysi, kas atsitiks. Mano koncertai surenka 500 arba net iki tūkstančio žiūrovų salę, bet jeigu pasklis žinia, kad Smoriginas pradėjo chaltūrinti ar dirbti puse kojos, geriausiu atveju, iškart prarasiu pusę jų arba net daugiau.

- Kadaise sakėte: vienus traukia charizma, kitus chamizmas. Jus jau apleido nuodėmė ir liko tiktai charizma?

- Apleido, aišku. Dėl savo nepakantumo ir jaunatviško maksimalizmo buvau įžeidęs porą žmonių ir, man atrodo, skaudžiai įžeidęs, bet kažkaip man pavyko jų atsiprašyti ir daugiau mažiau jie man atleido, tad, jeigu iškeliaučiau į anapus, nebūtų taip baisu dėl to, kad išeinu su šita nuodėmės našta, jos nusimesti nepabandęs... Visko esu pridaręs, visokio velnio - irgi labai daug, bet, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kaip galima išduoti draugą. Tai man atrodo labai svarbu, - nesu nė karto išdavęs ir tai man leidžia ramiai senti.

- Neteko rungtis su draugu dėl kokio nors vaidmens, drebėti dėl savo statuso, degti pavydo ugnimi?

- Statydamas „Dėdę Vanią“ Eimuntas Nekrošius mane ir Vidą Petkevičių paskyrė pagrindiniam vaidmeniui. Repetavome jį abu, bet kai po pusės metų režisierius nusprendė, kad pagal fizinį Dėdės Vanios paveikslą šiam vaidmeniui geriau tinka Vidas ir užtat jis vaidinsiąs premjeriniuose spektakliuose, aš nesusivaldžiau, šveičiau pjesę, trenkiau durimis ir užgėriau. Po kelių dienų paskambino Saulius Šaltenis, sakė „nepsichuok“, paskui į repeticijas paragino Dalia Tamulevičiūtė, paskui paskambino pats Eimis ir pasakė: ateik. Atėjau ir sėdžiu, o kadangi gerai žinojau medžiagą, tapau „užkištuku“, t.y. vaidinau už tuos, kurių nebūdavo repeticijose. Taip repeticijose teko pakeisti ir gydytoją Astrovą vaidinusį Remigijų Vilkaitį. Eimis žiūrėjo žiūrėjo ir pasakė: „vaidinsi Astrovą“. Tokių užnarpliotų istorijų teatre - nors vežimu vežk.

- Scenoje pjesių herojai elgiasi visaip - žiauriai, bjauriai, niekingai. Esat minėjęs epizodą Šekspyro „Makbete“, kai jūsų herojus vos susituri nespyręs mirusiai Ledi Makbet. Ar šita suvaidinta nuodėmė kaip nors paliečia į personažą persikūnijantį žmogų?

- Aktoriaus profesija balansuoja tarp Dievo ir šėtono: spirti mirusiai ir sakyti „numirt ji ir paskui galėjo, niekad nebūtų ši naujiena pavėlavusi“ yra didelė „didelių berniukų“ šventvagystė. Trūko nedaug iki to. Visiems atrodė, kad Makbetas ir spirs. Nors susilaikydavau, bet tas pajudėjimas buvo ir jis mane iš tiesų baugino, todėl aš visada per tą spektaklį išvogdavau akimirką, kai mintyse persižegnodavau ir tyliai maldelę pramurmėdavau už mirusius, tarsi saugodamasis nuo viso to, ką nešė toji pjesė. O nešė ji baisių dalykų. Yra teatrologų, kurie tikina neva Šekspyras naudojęsis juodąja magija, - aš nežinau, kiek čia tos tiesos, bet „Makbetą“ prakeiksmas lydi iki šiol. Palyginti, mes atsipirkome gana lengvai: aš susilaužiau tris šonkaulius, Gabrielei Kuodytei sulaužiau pirštą, o Daliai Storyk išmušiau dantį...

- Borkmanas Gintaro Varno spektaklyje „Junas Gabrielis Borkmanas“, į kurį šią savaitę sugrįžote vaidinti po ligos, sudėtingas ir, manyčiau, daug energijos reikalaujantis vaidmuo. Kokio bendrumo su tikruoju Kostu jo asmenybėje esama?

- Šis vaidmuo patraukia Borkmano charakteriu: jis žingeidus, giliai mąstantis žmogus, neišsitenkantis asmeninių interesų lauke. Jam rūpi visuomenės reikalai, gyvenimo prasmę jis mato gerovės tūkstančių tūkstančiams kūrime. Jis šventai tiki tuo, ką daro ir į priekaištą, kad nieko nemylėjęs, sakosi mylėjęs galią kurti; toji galia jam būtų padėjusi suteikti laimės daugeliui žmonių. Borkmanas pasižymi lyderio savybėmis, - tokie žmonės tampa karo vadais ir prezidentais. Deja, mūsų laikais tokių lyderių nėra.

- Ar nūnai smukusi moralė negalėtų būti viena iš tokio asmenybių bado priežasčių?

- Moralė pažliugusi kaip reikiant, nes nunyko idealai, nuodėmė verčiama norma, pagrindine vertybe tapo pinigas. Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kuriems galams žmogus, turintis daug milijonų, pasuka į valdžią. Va Ramūno Karbauskio nelabai aš suprantu. Šiek tiek pažįstu jį, buvau svečiuose, vedžiojo jis mane po Naisių teatrą. Kai pasakiau rengiąs programą „Klouno dainos“, pajuokavo, esą visi Seimo nariai trupučiuką klounai. Gal jis ir teisus, bet, sakyčiau, per daug rimta Seime būti klounu. Ir per daug neatsakinga. Bet tai jau politikos sritis...

- ...šiaip ar taip ji jums ne svetima...

- Menininkas negali tarnauti valdžiai, jis visad turi likti opozicijoje. Tai, žinoma, nereiškia, kad jis turėtų neigti gerus valdžios darbus, jeigu tokių yra, bet, žinoma, jis neturėtų nutylėti, matydamas ydingus ar pragaištingus jos veiksmus, galinčius paveikti gyvenimą tūkstančiams žmonių. Pavyzdžiui, mane stebina, kaip Saulius Skvernelis negirdi, ką jam sako šimtai žmonių, nors pagal pareigas turėtų juos girdėti. Vadinasi, tai jam visiškai neįdomu? Beje, tai būdinga ne tik premjerui, - arogancija visada esti įžeidi. Tarybiniai ponai irgi buvo arogantiški, bet tuomet dar egzistavo kažkokia „šluota“, partijos komitetas, į kurį galėdavai parašyti skundą dėl valdininkų piktnaudžiavimo ar kitokios piktadarybės. Kam dabar rašyti, pas ką nueiti?..

- Matyt, ne veltui teatrologė Audronė Girdzijauskaitė yra pastebėjusi, kad būtent „gebėjimu atverti mūsų dienų žmogaus būties bruožus“ jūs primenate Vladimirą Vysockį. Jaučiatės esą kažkuo giminingi?

- Esu girdėjęs apie save „lietuviškas Vysockis“, tačiau pirmiausia aš nekuriu tekstų kaip Vysockis; deja, tarp visų talentų, kuriuos gavau, talento rašyti eiles man Dievas nedavė. Yra kas rašo fantastišką poeziją: va Rimvydas Stankevičius, va Sigitas Geda, prisimenu jį kaip vieną didžiausių lietuvių poetų; manau, kad tokio didelio kalno Lietuvoje dar ilgai nebus. Man patinka Aleksandro Čako, latvių poeto, eilės, arba Vladimiro Majakovskio lyrika, net verstinė, deja, ji sunkiai pasiduoda dainos kompozicijai. Kita vertus, pabandęs dainuoti rusiškai, gali būt apšauktas velniaižin kuo. Nors kartais nusispjaunu ir dainuoju kokį Bulatą Okudžavą, - genialus poetas, jo dainos tokios lyriškos ir tokios skaudžios...

- Šis Okudžavos ketureilis regis parašytas apie mus:

Vselenskij opyt govorit,

čto pogibajut carstva

ne ot togo, čto tiažek byt

ili strašny mytarstva.

A pogibajut ot togo

(i tem bolnej, čem dolše, -

čto liudi carstva svoego

ne uvažajut bolše.

(trumpai sakant, - karalystės žlunga ne dėl skurdo, vargo ir kentėjimo, bet dėl to, kad jos netenka savo piliečių pagarbos)... Mes gi žinome, kad tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės bėga iš Lietuvos.

- Man irgi siūlo parduoti butą Vilniuje ir už pusę kainos nusipirkti apartamentus Tenerifėje, kur daug pigesnis pragyvenimas. Tik kam ten mano lietuviškos liūdnos dainelės būtų reikalingos? Niekam. Net būdamas geriausios formos ten aš nebūčiau reikalingas, nes teatras yra kalba, gyva kalba, o išmokti svetimą kalbą subrendusiam žmogui, kad ja galėtum dirbti scenoje, neįmanomas dalykas. Kultūrą suprasti dar šiaip taip gali, bet dirbti savo mėgstamą darbą, naudojantis būtiniausiu jo instrumentu, vargu... Gal tik apmaudu, kad šiandien dirbu ne tik iš pareigos žiūrovui, bet ir dėl to, kad nebijočiau dėl rytojaus. Aš, kaip ir tie, kurie bėgioja iš darbo į darbą, pluša keliais etatais, turiu susikurti šiokią tokią ramybės zoną, kurią suteikia pinigas; jį, esu tuo šimtu procentų įsitikinęs, sugalvojo nelaboji, negeroji galia. Bet jeigu jau taip yra, jeigu pinigai tau garantuoja šiokią tokia laisvę, vadinasi, už šitą laisvę ir reikėtų padėkot šėtonui?.. (Juokiasi.)