Teresė Mažikienė: žavioji Drevernos gėlininkė

"Nejau Teresė Mažikienė loterijoje milijoną išlošė?" - sušneko dreverniškiai, kai žvejo našlė, iš erdvių apartamentų triaukščiame name atsikėlusi į kuklų butą prie pašto, įniko aplinką gražinti. Tvora, ar ne pusantro tūkstančio litų kainavusia, aptvertame kieme išrovė kelmus ir akmenis, per šešis kartus traktoriumi šiukšles išvežė, ir dykvietėje, per kurią klampojo karvės, užveisė sodą. Vietoje šiluminės trAsos būdelės pasistatė jaukią lauko virtuvėlę, nutiesė vandentiekį. Čionykščiai žmonės moterį iki šiol vadina gražiąja gėlininke, nors šią spalio 13-ąją ji švęs savo 68-ąjį gimtadienį. Tądien jos išpuoselėtoje vejoje vėl išdygs palapinių miestelis - iš visos Lietuvos suvažiuos trys dukros, du sūnai ir dvylika vaikaičių.

Varniuose gimusi Teresė ištekėjo vos šešiolikos metų sulaukusi, bet karšta meilė greit perdegė, ir liko viena su vaikeliu. Laukuvoje dirbo kiaulių šėrėja. Ten krito į akį romiam žemaičiui Jonui. Kadangi jau buvo ėmusi šliūbą bažnyčioj, šįkart vyro motociklu važiavo tuoktis, kuklios buvę vestuvės, tačiau gyvenimas su savo žmogumi - karališka puota. Nuo to laiko ponia 40 metų gyvena Drevernoj, ir su meile kalba apie jos žmones, kurie išsipuošę dažnai į teatrą susiruošia, ir į bažnyčią poteriaut, ir šampano taurę išlenkt. Nėra buvę, kad kuris kaimynas į vaiko krikštynas ar laidotuves neateitų, džiaugsmu ir atjauta nepasidalytų.

"Kai kolūkiui vadovavo toks Žukauskas, visuose pašaliuose kvietkai žydėjo, tik laisvoj Lietuvoj žmonės buvo sublūdę, karvės miestely vaikštinėjo palaidos, dabar vėl tvarkosi. Stosiu į Drevernos bendrovę, gal padės man susitvarkyti lietvamzdžius."
Moteris prisimena septyniolika metų su dreverniškių dainininkų ir šokėjų pulku į sostinę koncertuoti važinėjusi. "Sykį taip įsišėlom, kad mūsų šokėjų vagoną palydovė grasino atkabinti, - juokiasi moteris. - O mano vyras dainuot nemėgo, jis likdavo vaikus daboti. " Ar nepavydėjo dailios žvitrios žmonos? " Mano vyras dar graženis už mane buvo: aukštas, stambus, vešlių plaukų. Jis tik reikalavo, kad nuolat straini būčiau; neleido net iš žvejonės grįžusio pasitikt su kelnėmis, vilkėjau suknele ir bateliais. Ir darbininkas geras buvo: Lenino ordinu apdovanotas, ir nuolat vykome Rusnėn, į geriausių žvejų pristatymus, puotas, kur ir mano žmogų pagerbdavo. Ir aš kas kartą nauja suknele vilkėjau, vyras pinigų neskaičiavo. Auginau vaikus ir gėles, siūdavau jiems drabužėlius, pasitikdavau vyrą, ir man daržų kaupti nereikėjo."

"Anais laikais vyras buvo žvejų dorės grandininkas; ketvertui vyrų vadovavo. Kai rudeniop užeidavo plėšrūs vėjai, medžius verčiantys, aišku, dėl jo gyvybės drebėjau, blaškydavausi pakrantėje, dairydamasi laivės; telefono juk dar nebuvo. Būdavo, ir nuskęsdavo vyrai; kartą pavasarį man pranešė šiurpią žinią: "Mažikas paskendo!" Dar mažiukai vaikai rėkė, klykė, aš plaukus roviausi - sūdni diena! Paaiškėjo, kad vyrai ėjo tinklų parsinešt, ir maniškis žengė priešaky, jam nieko nenutiko, tik automobiliu per ledą važiavę du vyrai po ledu įsmuko ir prigėrė. Gyvų žvejų iš vyro kartos beveik nebeliko; tik Žakšanskis ir Jurius Piklapis dar kruta ir - žvejoja. Anksčiau tos žuvies tonomis sugaudavo, o dabar ar žvejai nebe tie, ar marios bergždžios. O, tai buvo žvejai - aukšti ir stiprūs, kai įžengs į barą dainuodami, net žemė dreba.

Kartą susiruošėm sekmadienį iškylaut: klaipėdiečiai paprašė į Nidą nuplukdyti dore, mano vyras stojo už vairo. Netikėtai kad pakilo audra: žemė su dangumi maišosi! Aš tik verkiu ir meldžiuosi, vaikus apglėbusi. Tai bent blaškė, daužė marios dorę. Per liūtį, perkūniją šiaip taip pasiekėme krantą, purvini visi, o mano vos dviejų savaičių dukrelė miega, visa aplijusi... Šiaip aš vandens stichijos paniškai bijau, nes mano sesuo Minijoj prigėrė. Bet paskui savo žmogų - nors į pasaulio kraštą. Plaukiodami po marias, sykį nustėrome, išvydę, jog Dreverna dega. Bet sudegė tik sena žmogelio troba.
Aš ir pati su broliu meškeriodavom ir skardinėse kepėm smulkias žuvikes, nors tos žuvies netrūko, ungurių kaip slibinų. Vyras tai yra pagavęs trijų kilogramų lydekaitę ir fazaną - tokį veršiukėlį, kad į vonią netilpo. Man beveik neteko žuvų darinėti: papjauta žuvis skanesnė nei uždusus, tad Jonas parveždavo keturias - penkias jau nuskustas ir išskrostas žuvis.

Gal visas penketas mano vaikų taip gerai mokėsi dėl to, kad žuvimi maitinti, o kiek silpnesnės sveikatos mažoji vien vėgelių kepenėlėm mito. Dėl ko širdį sopa? Pamenu vis, kaip mažąją prilupau, kai ji, gavusi dvejetą, užsirakino kambary antrame aukšte ir man teko įlipti pro langą kopėčiomis. O dabar, kai vaikai aplanko, jiems kavą į lovą nešu: tepailsi, juk "galva" dirba, verslinininkai, tai visad ant ratų, vis rizikuoja. Žentus Dievas davė mielus kaip savi vaikai."

"Nors prieš dešimt metų palaidojau vyrą, ir galvojau, kad mano gyvenimas tuomi pasibaigs, patyriau, kad taip nėra. Aš liūdesiui nepasidaviau, neapsileidau. Kai kaimo moterėlės stengėsi mane supiršti su tuntu jaunikių, vienas net iš Klaipėdos atvažiavo, įnamiu prašėsi, bet nė minties tokios neturėjau: kam man prižiūrėt kokį senį kaip krūmą pašiot, kai galiu iš katalogo užsisakyt rožių kerą", - juokiasi ponia Teresė. Sako nuolat jaučianti savo vyrą šalia: jis yra medžių ošime, mintyse, visame kame kaip kartais paprastai ir giliai jaučiame savyje gyvybę ar Dievo buvimą. Jau sunkiai sirgdamas jos gyvenimo žmogus sakė: "Turiu dar paskutinį norą: tau medines grindlentes sudėti ir gerus kailinius padovanoti". Nespėjo.

"Gal kas mano, kad Mažikienė įsivaizdina, bet neturiu kada šnekučiuotis: kad jie žinotų, kiek man sode darbo, o dar mokykloj valytoja dirbu pusę etato. Tapus našle, auginau galvijus, bet mėsa atpigo, ir bankrutavau - kur reik vienai patempt? Dabar auginu tik pulkelį vištų: kiekvienam vaikui po dešimtį. Kaimas sako, kad aš gyvensiu šimtą metų - tiek planų turiu. Tik sekmadienį šiukštu nedirbu, ir piktinuosi kaimyne, kuri šventą dieną dulkina kilimus, net langai bilda. Aš pamėginau sekmadienį elektrine mašinike žolę nupjaut - bemat nusirėžiau kojos pirštą! Šiaip niekad neinu prie daktarų; mane ir mano vaikus visą gyvenimą pagydo medicinos sesuo Alicija Šimkienė", - pasakoja kukli, nuoširdi moteris, kurią net sode triūsianačią aptikome pasipuošusią ir tvarkingą. Tokią ją visad norėjo matyti vyras ir vaikai.