"Teatro žmonės turi bendrą kraujotaką"

Kodėl pasirinkote tokią pjesę, kurioje vaidinate pagrindinį vaidmenį?

Tos gimimo dienos eina praeina, bet kovo mėnesį susigaudžiau, kad jau 50 metų esu Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, vyriausiasis režisierius. Šie viename teatre ilgai neišsilaiko, unikumas buvo Panevėžio teatro režisierius Juozas Miltinis. Kartais juos "suvalgo", kartais patys kalti. Turbūt ir man asmeniškai, ir mūsų teatrui ta data yra graži šventė. Prisiminiau jaunystę ir kad yra proga pastatyti kokį nors veikalą.

Esu baigęs aktorystės mokslus buvusioje Vilniaus konservatorijoje, turiu aktoriaus diplomą, bet vaidinti kine ir teatre teko vieną kitą didesnį vaidmenį. Nebežinau, kiek metų prabėgo, gal 15, kai Sigitas Račkys įkalbėjo suvaidinti jo pastatytame spektaklyje "Pikviko klubo užrašai".

REPETICIJA. "Tai jau mūsų virtuvė, bet visko būna: ir ašarų, ir klyksmo..."

Pjesę "Viskuo kaltas teatras" turėjau jau seniai - apie teatro žmones, gyvenimą, apie jo gražias ir nelabai gražias puses, apie atsidavimą teatrui, sudegimą jame, net ir kurioziškus dalykus. Tai komedija, kuri baigiasi nelabai linksmai. Ir ten yra režisieriaus vaidmuo. Gal aš jį šiek tiek ir pritempiu prie savęs, bet pjesė yra ir apie mane. Todėl partneriais pasirinkau savo buvusius mokinius iš visų trijų aktorinių laidų.

Į save pažiūrėti iš šalies ir save suvaidinti nėra paprasta?

Labai sunku, aš kankinuosi, negaliu iš šalies gerai matyti nei aktorių, nei mizanscenų, nei kritikuoti, apie viską iškart galvoju. Gal nereikėtų pačiam vaidinti, pačiam režisuoti, bet vieną kartą gyvenime pabandžiau tokią aferą.

Vienas talentingas žmogus sakė, jog menininko psichika yra ne už, bet aukščiau normalumo ribų. Iš kur aktorius turi tiek energijos preparuoti save scenoje; juk jam ir šoną diegia, ir kaimynas butą užlieja...

Ši profesija reikalauja visiško atsidavimo, visiško sudegimo. Bet nemanau, kad mes 50 metų rusename, gal - kunkuliuojame. Galbūt kažkokie dalykėliai įdėti nuo gimimo, nežinau, kaip juos ir pavadinti, bet tai ne genai.

Šitiek metų esate ištikimas teatro mūzai Melpomenei; gal tai daugiau atėmė negu davė? Būtumėte sau laikrodininkas, gyventumėte be vidinių konfliktų...

Teatre ramus negali būti, jeigu jau ten nuėjai, apie kitą profesiją negalvoji. Esu laimingas, kad pataikiau, kur norėjau, gavau, ko troškau. Manau, kad man gyvenime dėl to nuskilo, tik nežinau, ar tai gerai, kad esu toks "namisėda". Bet Maksimo Gorkio pjesėje "Dugne" personažai valkatos ir tinginiai gražiai filosofuoja: "Žmogus negali kaip tarakonas šliaužioti kur įsigeidė. Turi būti tam tikra tvarka: turi turėt savo namus, dokumentus, susikaupti ir dirbti." O teatras tai yra šeima iš tikrųjų. Jeigu ji tau bloga, joje kažkas ne taip, tu turi išeiti.

Dažniausiai mūsų niekas kitas taip neėda, kaip artimiausi žmonės.

Gyvenimas toks, kad artimus graužiam gyvus.

Ar galėtumėt suskirstyti aktorius į rūšis ir porūšius: kanopiniai, plėšrūnai, bestuburiai?

Visko aktoriuje yra - ir tinginystės, ir beprotybės, ir fanatizmo, diplomatijos ir apgaulės. Kiekvienas gi žmogus toks yra, Dievuli brangus, - su gražiais troškimais ir ašarom, ir pykčiais, pagieža.

Jeigu už dvasingumo ir asketizmo neslypėtų rafinuotas malonumas, ekstazė, narcisizmas, turbūt nebūtumėte tiek daug spektaklių sukūręs?

Na, taip. Menininkai turi kažkokių bacilų, kuriomis apsikreti visam gyvenimui, jos yra bendroje kraujotakoje. Net mūsų nekūrybiniai darbuotojai, "techniniai", net tie, kurie tam tikrą laiką padirbo ir išėjo iš teatro, vis ateina, nes be teatro negali; jiems įsismelkę gražūs įspūdžiai. Juos čia traukia. Ypač aktoriams labai skaudu išeiti - kol išneša kojom į priekį. Yra ir ambicijų, fanaberijos...

Sakoma, kad publika myli tą režisierių, kurį yra "perkandę", kuris nuspėjamas. Kaip nevaikščioti savo pramintais keliais?

Reikia stengtis keistis ir keisti visa kita, bet nuo savęs nepabėgsi. Vis tiek kiekvienas turi savo kūrybinį braižą, įpročius, įgūdžius. Eimantas Nekrošius, Jonas Vaikus, Gytis Padegimas dirba savaip, o aš esu aš. Ir kartais iš manęs reikalauja perimti kokius nors gerus dalykus, pasimokyt iš kolegų, bet aš nepasikeisiu. Ne viskuo šventai tikiu, bet tikiu tuo, ko mokė mano dėstytojai, kažką kitaip darau, bet stengiuosi jų neišduoti.

Bet yra dar buitis, einate ir bulvių pirkti; ar tai neužknisa?

Na, nelabai mėgstu į turgų vaikščiot, ir dykai siūlomų daržovių neimu, bet mane pažįsta, tai kartais pigiau parduoda. Na, koks malonumas šiukšles išnešti? Bet kas reikia - reikia.

Ne kiekvienas šitiek metų gyvena su ta pačia žmona, o dar jūs abu aktoriai. Bet ar žmona nepasišventė labiau ne savo, o jūsų karjerai, ar jai nesate rakštis?

Visko būna. Ji mane dažnai bara ir graužia, kad aš kažką ne taip darau, kad aš toks, gal kiek per minkštas, bet ji dėl manęs jaudinasi, nori man gero. Žmona man yra didelis ramstis. Gyvenimas kinta, jaunystės metais pasaulėjauta visai kitokia, paskui pradedi truputėlį bręst, ir kitaip apie viską galvoji, supranti, ką žmogus dėl tavęs padarė ir ką tau reiškia. Ai, per daug kalbam.

Ar jūsų muzikas sūnus Žilvinas nesijautė esąs "milžino šešėlyje"? Ar buvote šalia, kai jam jūsų reikėjo?

Taip, taip, taip... Jis teatre užaugęs, tuos spektaklius, repeticijas visą laiką žiūrėjo. Gal jis ir norėjo būti aktoriumi, ir dabar lanko spektaklius, imlus pjesėms, bet aš galvojau, kad gana šeimoje aktorių. Jis mane kartais gražiai pakritikuoja. Geras vaikas.

Po premjeros vienas režisierius gal jaučiasi čempionas, nubėgęs maratoną, antras - dvasinį sotumą, o trečias gal - baisią tuštumą, juk traukinys išvažiavo.

Visuomet visi nori, kad spektaklis, tas kūdikis, gimtų ne su dviem galvom, kad būtų geras ir tikras. Ir kai išleidi premjerą, tai yra šventė, o paskui ateina kiti dalykai. Jeigu spektaklio publika nepriima, pradedi sielotis, ir šventė tampa nebe šventė, prasideda savigrauža, kančios, pyktis ant savęs, aktorių, publikos.

Niekada nebuvau pas jus repeticijoje: jūs ant aktorių rėkiat, rafinuotai kankinat, išdedat į šuns dienas?

Čia jau mūsų virtuvė su prisvilusiais puodais ir sulankstytom šakutėm. Visko būna: ir ašarų, ir klyksmo, rėkimo. Iš abiejų pusių.

Nedaug tų triumfo valandų būna gyvenime, nors esu pastatęs spektaklių, kurie susilaukė didelio publikos įvertinimo, triukšmingų plojimų.

Dar negyvenate prisiminimais, bet naujos veiklos imtis kaip ir per vėlu. Ar dar yra viduje spyruoklė?

Kol dar leidžia jėgos, žinoma, statysiu spektaklius, negali nestatyti. Kitais metais žadu rinkti naują aktorių kursą, juk gal neliksim palapinėje, kada nors pastatys tą Klaipėdos teatrą. Perėsiu viščiukus.

O ko norite sau?

Kai dabar taip paklausėt - Viešpatie mano, ir nežinau. Norų daug, bet čia kaip pasakoje apie auksinę žuvelę.