„Tai svarbiausias mano kūrinys"

Tiek jis, tiek trisdešimtmetė Dano žmona Dovilė, kurią vyras meiliai vadina Doviliuku, net neabejoja, kad visuomenei jų šeimos modelis kartais gali kelti šiokią tokią nuostabą. Bet juk meilei neįsakysi. Tiesa, abu sutuoktiniai pripažįsta, kad tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Žinomas uostamiesčio dailininkas Danas Andriulionis neslepia, kad dar prieš penkerius metus ir pats nebūtų patikėjęs, jei kas jam būtų sakęs, kad dar gali susilaukti sūnaus.

"Aš net apie vedybas nebegalvojau. Šventai sakau, mąsčiau, kad taip ir nugyvensiu likusį gyvenimą vienas, jei jau taip viskas susiklostė. Bet, matote, kaip likimas gali pasisukti netikėta linkme", - glausdamas jauną žmoną ir krykštaujantį metukų ir dviejų mėnesių sūnelį Saulių, džiaugėsi dailininkas.

Pirmasis įspūdis

Danas ir Dovilė skaičiuoja, kad nuo jų pažinties prabėgo 3,5 metų. Tiesiog 2015-ųjų rudenį vyko Galerijų dienos, kai menininkai atveria visuomenei savo dirbtuves, tad draugė pasiūlė Dovilei užsukti pasižvalgyti į vieno menininko dirbtuves. Iki tol Dovilė Dano nebuvo mačiusi.

"Kai įžengėme į Dano dirbtuves, buvo vakaras, jau prietema. Mane iš karto pakerėjo jo nuostabūs paveikslai, bet pats menininkas man pasirodė keistas, kaip bomželis", - pirmąjį jųdviejų susitikimą prisiminė Dovilė.

DARNA. "Esame vienas kitam atsvara. Aš labiau karštakošė, o Danas ramus. Šalia jo ir aš nurimstu", - džiaugiasi Dovilė. "Mokytas aš gyvenimo, mokytas", - šypsosi į ūsą laimingas vyras.

"Nesiskutęs, apaugęs barzda, su darbiniu chalatu, visas išsitepliojęs dažais - tikrai atrodžiau "spalvinga" asmenybė", - kvatojo Danas.

Tiesa, dailininkas taip pat pasakojo, kad jauna moteris jam irgi iš sykio nekrito į akį, bet vis tiek norėjęs jai duoti vizitinę kortelę. Deja, apsižiūrėjęs pamatė, kad jų nebeturi...

"Bet, matyt, likimas viską sudėliojo taip, kaip ir turėjo būti. Kitą dieną, grįždama iš darbo, netikėtai pasirinkau ne tradicinį maršrutą, o kažkodėl pasukau per Teatro aikštę. Danas taip pat negali iki šiol paaiškinti, kodėl tuo pačiu momentu kojos jį irgi atnešė į tą aikštę... Susitikome, pasisveikinome ir Danas pakvietė eiti išgerti kavos", - kaip viskas prasidėjo, prisiminė Dovilė.

"Chemija" suveikė vėliau

Tačiau Danas svarstė, kad vadinamoji chemija juos užvaldė ne taip ir greitai. Tiesiog iš pradžių pabendravę suprato, kad turi labai daug bendro.

"Pradėkime nuo to, kad abu esame gimę to paties mėnesio tą pačią dieną - lapkričio 25-ąją. Tiesa, neslėpkim, švelniai tariant metai gerokai ne tie", - nusikvatojo Danas.

"Bendraudami greitai suvokėme, kad mudu ir mąstome labai panašiai. Sutikusi Daną pirmą kartą pajutau, kas yra dvasinis ryšys. Mes ir iki šiol labai puikiai sutariame, nesame nė karto rimtai susipykę", - antrino žmona.

ŽINOJO. "Labai seniai žinojau, kad turėsiu sūnų Saulių, dar Dano nepažinojau", - sako Dovilė Andriulionienė.

Moteris tikino net nesusimąsčiusi, kad jų santykiams galėtų pakišti koją nemenkas amžiaus skirtumas.

"Mes tikrai to nesureikšminame, nebent kiti. Žinoma, kai kuriems tikrai buvo šokas, kai pamatė mus kartu, juk mus skiria net 37-eri metai. Žinoma, už akių daug kas stebėjosi mūsų pora, bet mums tai vienodai. Mes iš pat pradžių išsiaiškinome, koks mūsų amžiaus skirtumas, aš Doviliukui iš karto pasakiau, kad ji gerai pagalvotų, nes juk realybė tokia, kad "šiek tiek" greičiau pasensiu. Bet, jei atvirai, aš dabar net pamirštu, kiek man iš tikrųjų metų", - pasakojo Danas.

"Kiek žinome istorijų, kai žmonės susituokia būdami tokio pat amžiaus ir greitai išsiskiria arba kuris nors numiršta. Niekas nežino, kiek mums likimas visiems yra skyręs būti kartu, todėl svarbiausia mums skirtą laiką praleisti kiek galima gražiau", - antrino Dovilė.

Vaikas suartino šeimą

Nepaisant gražiai besiklostančios draugystės abu tikina iš pat pradžių tikrai negalvoję, kad viena dieną taps šeima.

"Su Danu kartais pakalbėdavome, kad man reikėtų susilaukti vaiko, nes taip save įprasminčiau. Bet tokio plano ar tikslo neturėjome", - prisiminė moteris.

TĖVYSTĖ. "Vėlyva tėvystė - didžiulė likimo dovana", - sako Danas Andriulionis, o po akimirkos patikslina: "Bet kodėl vėlyva? Aš tiesiog dabar jaunas tėtis." Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

"Pamenu vieną dieną ji atėjo pas mane į dirbtuves, ilgai muistėsi ir nedrąsiai prasitarė, kad laukiasi. Matyt, bijojo mano reakcijos, bet aš taip apsidžiaugiau, kad visos jos baimės greitai išsisklaidė", - antrino Danas.

Jam tai jau ketvirtas sūnus, Dovilei - pirmasis.

"Vyriausiajam sūnui Matui 42-eji. Jis gyvena Londone. Sūnus neleis sumeluoti, pastaraisiais metais buvome su juo šiek tiek nutolę. Kartkartėmis ką nors feisbuke "palaikindavome" ir tiek. Ir koks netikėtas dalykas - gimęs Sauliukas mus labai suartino. Matas atvyko susipažinti su mažuoju broliuku, siunčia jam dovanas. Man labai gera matyti brolišką meilę", - palaimingai šypsodamasis pasakojo dailininkas.

Beje, jis jau turi ir 12 metų anūkę.

"Ji klausia tėčio, kaip taip gali būti, kad jos dėdė dar leliukas", - nusijuokė Andriulioniai.

Ar yra skirtumas auginti vaiką jaunystėje ir brandžiame amžiuje? Danas atviras - tai visiškai skirtingi dalykai.

"Ką ir kalbėti. Audringa jaunystė, daug draugų, alaus, bet, ačiū Dievui, ir darbo būta. Bet dabar viskas kitaip. Dabar nebereikia jokių pasisėdėjimų, dabar svarbu tik šeima. Bet, žinoma, visi etapai yra geri. Doviliukė ir Sauliukas man yra tikra likimo dovana. Gavau tokią gerą žmoną. Tiesa, kol kas. Taip sakau, nes esu gyvenimo mokytas", - nusijuokė Danas.

Pirmas žodis - "tėtis"

Kad ir kokia euforija užplūsta gimus vaikui, dažnai ją išsklaido bemiegės naktys, užgriuvę buitiniai rūpesčiai. Bet Dovilė su Danu džiaugiasi, kad jų vaikas labai ramus ir geras.

"Gal dėl to, kad Doviliukas vis dar Sauliuką maitina krūtimi? Be to, sulaukėme labai daug pagalbos. Labai padeda Doviliukės mama, draugai dalijasi jų vaikų ar anūkų išaugtais drabužėliais, kitais reikalingais daiktais. Esu labai dėkingas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto vadovybei, kad vis dar turiu darbo", - pasakojo Danas.

Dailininkas džiaugėsi, kad randa laiko ir kūrybai.

"Bet visgi dabar - tai svarbiausias mano kūrinys", - stipriai sūnų apsikabino dailininkas.

Dovilė pasakojo, kad ir Sauliui tėtis labai svarbus.

"Ir pats pirmasis jo žodis buvo "tėtis", o žodžio "mama" kol kas dar visai nėra Sauliuko žodyne", - pasakojo moteris.

Pasak jos, sūnus jai taip pat atnešė daug kūrybinės laisvės. Visų pirma dėl to, kad dabar daug laiko kartu su sūnumi gali praleisti gamtoje. Jai, gamtininkei, ekologei, tai labai svarbu.

Su menu - nuo mažų dienų

Sutuoktiniai pasakojo, kad jau nuo mažų dienų skiria daug dėmesio vaikui lavinti. Kadangi Dovilė puikiai kalba angliškai, Danas prašo, kad žmona jau pradėtų sūnelį mokyti ir angliškų žodžių.

"Kasdien klausomės klasikinės muzikos. Matome, kaip ji veikia vaiką, jam labai patinka klausyti tokios muzikos", - minėjo Danas.

Pasiteiravus, ar gali nutikti taip, kad jauniausias sūnus užaugęs eis tėvo pėdomis ir taip pat taps menininku, galbūt, net dailininku, Danas purtė galvą: "Nelinkėčiau jam to. Tai labai sunkus ir finansiškai nestabilus kelias. Aš ir savo studentams sakydavau, kad į šią specialybę reikia stoti nebent tuomet, kai kitaip negali ir tai yra tavo pašaukimas. Bet, žinoma, jei jis taip nuspręs, tikrai neatkalbinėsim."