„Tai svajonė, dėl kurios kai ko atsisakysiu“

Naujasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovas Jonas Sakalauskas žada permainų, tačiau pagarbiai atsiliepia apie tradicijų tęstinumą. „Lengva pasakyti – įleiskime jaunimo, pakelkime atlyginimus, sukurkime geriausią teatrą! Tušti žodžiai. Šis teatras turi puikių sėkmės pavyzdžių, mačiau jo evoliuciją, jame buvo labai gerų dalykų“, – „Lietuvos žinioms“ teigė pirmadienį Kultūros ministerijos komisijos patvirtintas 35 metų operos solistas, kompozitorius.

Nuo 2015-ųjų Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui vadovaujantis J. Sakalauskas yra įgijęs choro dirigavimo aukštesnįjį ir operinio dainavimo aukštąjį išsilavinimą, 2010 metais baigė operinio dainavimo magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Virgilijaus Noreikos dainavimo klasėje. Grupės „El Fuego“ nario J. Sakalausko kandidatūra dar bus tikrinama tarnybų. LNOBT vadovas skiriamas penkerių metų kadencijai.

Atsiradus progai kilti karjeros laiptais, eiti į priekį, dirbti reikšmingesnėje įstaigoje man, jaunam žmogui, ypač aktualu.

Patvirtino tinkamumą, tikrins patikimumą

– Ar po komisijos sprendimo jau lankeisi savo būsimoje darbovietėje? Jeigu taip, kuo dabartinis jausmas skiriasi nuo to, kai į ją bėgdavai galbūt vėluodamas į repeticijas?

– Dar nesilankiau. Jei viskas bus gerai, ateisiu kovo pradžioje, kaip numato įstatymas. Turiu labai daug darbų Klaipėdoje. Kol nesu LNOBT vadovas, gal ir nelabai etiška būtų jame rodytis. Tiesa, gal per tą laiką pasižiūrėsiu keletą spektaklių.

– Institucijų, kurios pagal savo funkcijas turi tave artimiausiu laiku patikrinti, suprantama, nebijai?

– Nebijau, ko nors nelegalaus ar neleistino nei per pastaruosius dvejus metus, nei anksčiau nesu padaręs.

Neatsiejama gyvenimo dalis

– Kiek Nacionalinėje operoje sukūrei vaidmenų?

– Keturis. Dar dalyvavau koncertinėse programose. Nedrįsčiau savęs vadinti Nacionalinės operos solistu, nebent kviestiniu. (Nusijuokia.) Bet ir taip nesivadinčiau...

– Tačiau lankaisi šiame teatre?

– Taip, su šeima. Prisipažinsiu, nemažai premjerų suaugusiesiems nemačiau dėl darbo Klaipėdoje, koncertinės veiklos. Tačiau labai mėgstame su vaikais atvažiuoti į Operos teatrą savaitgaliais, ypač patinka baleto pastatymai. Mano vaikai yra tikri operos ir baleto fanai. Jei dvimetis vieną kartą išbūna pirmą „Spragtuko“ veiksmą, o kitą savaitgalį pamato antrą, – manau, visai neblogai. Suprantama, laukia ir tos akimirkos, kai prie baro galės išgerti kokteilį. Neatskiriama teatro dalis.

– Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui pradėjai vadovauti labai svarbiu, didelių permainų laiku. Sukurta nemažai ateities planų ir štai – tarsi atsitrauki. Ar negaila?

– Manimi patikėję žmonės, manau, jaučia skaudulį, gal net pyksta. Ypač mačiusieji permainas ir supratę, kad jos buvo būtinos. Kad ir ką jie man sakytų – viską suprasiu. Taip, tam tikru požiūriu tai išdavystė, nes atidaviau visą širdį, ir kitų to paties prašiau.

– Kolektyvui buvo staigmena?

– Kai dalyvavau pirmame konkurse, teatro administracijai pasisakiau. Matyt, buvau nuteikęs, kad nelaimėsiu. Reakcijos tada nesulaukiau.

– Dabar reikalai pasikeitė.

– Antrą kartą nebesakiau. Tiesą sakant, abejojau, ar turiu galimybių laimėti. Norėjosi tik išmėginti save.

Istorinis virsmas po 40 metų

– Tad ir pačiam ta pergalė konkurse netikėta, kaip suprantu?

– Lengvas šokas. Ką reikės daryti? Iš tiesų, tai žinau ką. Ilgametė darbo patirtis kultūros lauke parodė, kad turiu ką pasiūlyti. Klaipėdoje per dvejus metus tai suveikė. Nesakau, kad LNOBT bus galima daryti tą patį. Tačiau įgijau pasitikėjimo savo jėgomis.

Nors šokas ir tam tikros euforija, džiaugsmas, šalia ir kitas jausmas – simpatija Klaipėdos muzikiniam teatrui, pačiam miestui. Būta sunkių akimirkų, tačiau jau niekas nepaneigs, kad einame geru keliu, dvigubai išaugo pajamos, dvigubai pagausėjo žiūrovų. Sulaukiame reakcijos, gerų atsiliepimų.

Ir tokiu metu, kai net garsiausi skeptikai nutyla, turiu išeiti ir nuvilti dalį savo žmonių, nebūti svarbaus virsmo metu. Juk prasidės statybos, kils nuostabus pastatas. Jis labai pakeis Klaipėdos centro vaizdą. Istorinis įvykis, kurio laukta gal 40 metų. Nebūti šalia skaudu. Deja, į istoriją įeis žmogus, kuris tą pastatą atidarys, o ne tas, kuris atidavė daug jėgų ir kraujo.

Svarbus gyvenimo dešimtmetis

– Tad negaliu nepaklausti, kokie motyvai viliojo į Nacionalinę operą?

– Žmogus evoliucionuoja, tobulėja. Atsiradus progai kilti karjeros laiptais, eiti į priekį, dirbti reikšmingesnėje įstaigoje man, jaunam žmogui, ypač aktualu.

Supratau, kad po penkerių metų, ko gero, į konkursą neičiau. Su tuo laiku sieju kitą viziją, galbūt labiau susitelksiu į savo kūrybą ar dar kur nors suksiu. O dabar kaip tik tas metas, kai noriu visas savo jėgas atiduoti, pavadinkime, visuomeninei veiklai, šaliai. Man tai įdomu, motyvuoja. O ir kiekvieno darbo reikšmė bus didesnė.

Su LNOBT mane sieja ilgametis ryšys. Jokia kita įstaiga mano kultūrinių ir meninių interesų zonoje neteikia tiek sentimentų. Džiugu, kai Operos teatre įvyksta kas nors gero, ir labai skaudu, kai nepavyksta. Dirba daug bičiulių, bendrakursių, kolegų, dėstytojų. Visi jie kokį dešimtmetį buvo mano gyvenimas. Tad tai svajonė, dėl kurios turiu atsisakyti kitų dalykų.

Du nepanašūs pasauliai

– Socialiniuose tinkluose nuogąstaujama, kad neturi tarptautinės patirties, kad neturėsi jėgų „patempti“ tokios svarbos įstaigos.

– Visi norime pamatyti vadovą su labai aiškia veiklos vizija. Vis dėlto Klaipėdos patirtis, kad ir kukli, parodė, jog mąstymas, mintys, kryptys iki įstaigos durų būna vienokie, o už jų – pasikeičia. Tai du skirtingi pasauliai.

Teatras visų pirma yra žmonės. O juos reikia pažinti visose situacijose, tik tada gali perbraižyti kai kurias kryptis, kitų atsisakyti.

Kultūra turi atskleisti žmogų ir tikrovę, o ji nuolat kinta. Atsiranda naujas menininkas, naujos idėjos, naujos galimybės, nauji būdai, nauji įstatymai – visa tai verčia iš esmės viską permąstyti, jausti dabarties pulsą.

Tad įsikibti į nepajudinamą planą, bijoti nuo jo nukrypti – negyva. Todėl noriu pasakyti: ateisime, pamatysime ir padarysime, kad būtų geriau.

Visada esu už tęstinumą. Lengva pasakyti – įleiskime jaunimo, pakelkime atlyginimus, sukurkime geriausią teatrą! Tušti žodžiai. Šis teatras turi puikių sėkmės pavyzdžių, mačiau jo evoliuciją, jame buvo labai gerų dalykų.

– Lietuvoje esi plačiai žinomas kaip grupės „El Fuego“ narys? Kas bus su šiuo kolektyvu?

– Situacija gana sudėtinga. Įžengėme į dešimtmetį, pasirašėme nemažai sutarčių, suplanavome visus metus, turime įsipareigojimų. „El Fuego“ siejama su popmuzika, o LNOBT vadovas ir jo įstaiga turi propaguoti akademinę klasikinę kultūrą. Tad veikla grupėje man nuolat būtų primenama, o tai tikrai negerai. Todėl mano atsakymas jums, matyt, yra aiškus – veiklą teks pristabdyti ar net atsisakyti.