Sugrįžimai į Papilę iš Amerikos

Šeimos emigravo į Ameriką

Bemaž 30 metų L. ir J. Šalčiai kasmet atskrenda į Lietuvą po kartą ar du. Pasidžiaugti gimtine. Iki šiol vengė duoti interviu. Pirmąkart apsisprendė dėl vienintelės priežasties, kaip laiškelyje parašė Laima Šalčius: "Kad publikacija bent vieną skaitytoją paskatintų pagalvoti apie tai, ką Lietuva išgyveno, ką iškentėjo, kokia mūsų tauta didi ir yra Aukščiausiojo dovana kiekvienam iš mūsų."

Jonas gimė Kaune 1943 metų vasarį. Tėvas dirbo Tauragėje fabriko direktoriumi, buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys. 1944-ųjų vasarą artėjant rusų kariuomenei su šeima pasitraukė į Vakarus.

"Antraip sovietai būtų sudoroję ar vėliau išvežę į Sibirą", - neabejoja J. Šalčius. Gyveno pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Norintiems nuskristi į Ameriką, reikėjo ten turėti giminių. Šalčių šeimai su dviem sūnumis pavyko daugiau kaip po 5 metų - 1949-ųjų rudenį. Įsikūrė Čikagoje, kadangi tuose kraštuose gyveno Pirmojo pasaulinio karo laikais pasitraukę giminaičiai.

"Amerikoje vadinamieji dipukai pradėjo gyvenimą nuo vargų, - sakė J. Šalčius. - Net baigę aukštuosius mokslus ar ėję aukštas pareigas Lietuvoje, pirmiausia valė grindis, dirbo kitus paprastus darbus. Prasigyventi.

Pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės ryšių ministras Kostas Birulis (viduryje) ir Jungtinių Amerikos valstijų kompanijos "Motorola" viceprezidentas Jonas Šalčius (dešinėje) bei jo kolega nusifotografavo po susitikimo. Vytauto RUŠKIO nuotr.

Nors Lietuvoje įsivaizduota, kad ten pinigai kaip apelsinai ant medžių auga. Tačiau Amerikoje kiekvienas, kuris netingi dirbti - gali prasigyventi." Tėvelis uždirbo, kad išleistų sūnų į aukštuosius mokslus.

Ilinojaus valstijos universitete įgijo elektronikos inžinieriaus profesiją. Įsidarbino. Dar magistrantūroje studijavo verslo administravimą. Baigė beveik vien aukščiausiais įvertinimais.

Jo pavardė yra pažangiausių universiteto studentų garbės sąraše. 35 metus dirbo "Motorolos" kompanijoje, kuri užsiėmė radijo ryšio priemonių gamyba, vėliau - telefonų gamyba. Pradėjęs nuo vadybininko, karjerą padarė iki viceprezidento. Į Vokietiją pasitraukė ir Laimos Šalčius tėveliai su vaikais: ji gimė pabėgėlių stovykloje 1945-aisiais.

Paskui irgi pateko į Ameriką. Būdama penkiolikmetė 1960-aisiais susipažino su Jonu ateitininkų renginyje. Susituokė po aštuonerių metų. Ji įgijo anglų kalbos mokytojos ir iškalbos specialybę taip pat Ilinojaus universitete, vėliau studijavo klinikinę pedagogiką. Dirbo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, gimnazijoje, koledže. Jai ypač jautru buvo teikti pagalbą kurčnebyliams. Labai džiaugdavosi, galėdama jiems uždegti švieselę judėti į priekį.

Darbas reikalavo "gyvenimo lėktuve"

J. Šalčius darbo reikalais nuolat skraidė po Europą, Aziją, pasiekdavo Australiją. Atrodė, lyg gyventų lėktuve. Viena užduočių - prekiauti "Motorolos" produkcija Baltijos valstybėse.

Nors pradėta nuo dovanos - milijono dolerių vertės. Už tiek 1993-iaisiais kompanija padovanojo ryšio priemonių ir papildomos įrangos Lietuvos policijai, kai reikėjo rūpintis atvykstančio popiežiaus apsauga.

Netrukus Prezidentas Algirdas Brazauskas pakvietė J. Šalčių aptarti "Motorolos" investicijų Lietuvoje. Kompanija paskyrė 100 milijonų dolerių įrengti infrastruktūrai.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis 74 metų Jonas Šalčius šią vasarą ilgiau kaip mėnesį praleido Papilėje.

Įsteigta mobiliojo ryšio bendrovė "Omnitel". Panašių susitikimų būta ir su Aleksandru Lukašenka, kai jo atstovaujamoje Baltarusijoje, taip pat Ukrainoje, Rusijoje ieškota prekybos galimybių.

"Galiausiai su šiuo žmogumi nenorėjome turėti nieko bendro, pirmiausia todėl, kad negalėjome pakelti korupcijos", - vertina J. Šalčius.

Į Lietuvą šeima atskrido su turistais

1988 metų rupgpjūtį L. ir J. Šalčiai pirmą kartą atskrido į Lietuvą su didele turistų grupe. Drauge su visais trimis vaikais: aštuoniolikmečiu sūnumi, metais jaunesne dukra ir devynmete jaunėle.

"Patys nelabai žinojome, koks reikšmingas tai buvo Lietuvai laikas. Pamatėme iškeltą trispalvę Vilniuje ir badautojus prie Katedros", - mena J. Šalčius.

Aplankė ir mamos tėviškę - Papilę. Nebuvo paprasta, kai tarybiniai saugumiečiai stengėsi sukliudyti amerikiečiams turistams išvykti iš sostinės. Viešbučiuose paimdavo pasus.

Tačiau J. Šalčius sukėlė šurmulį, neatidavė. Rodė žymas iš dešimčių pasaulio valstybių ir tikino, kad visur laikėsi Amerikos įstatymų - iš savo rankų neišleido paso. Su dokumentu buvo drąsiau atsiskirti nuo turistų grupės ir leistis samdytu automobiliu į Papilę.

Atrodė, kad važiavo nesekami saugumiečių. Mano: jie galbūt turėjo svarbesnių užduočių - tą pačią dieną Vingio parke vyko istorinis Sąjūdžio mitingas. Papilėje iš giminaičių tegyveno pusbrolis.

Jis nuvedė į kapines ant piliakalnio, parodė senelio, prosenelio, kitų artimųjų kapavietes. Sustojo ir ant kito šlaito - prie tautos šviesuolio Simono Daukanto kapo.

Prašmatnų butą Vilniuje iškeitė į trobelę Papilėje

Dvasioje suvirpo sentimentai tėviškei. Vėlesnių kelionių metu į Lietuvą, kai nebereikėjo bijoti saugumiečių, vis traukdavo ir Papilė. Apsistodavo miestelyje esančioje kaimo turizmo sodyboje.

Bendraudavo su vietiniais. Išeiviai nusipirko ir 1999 metais ėmė gyventi bute Vilniaus širdyje - senamiestyje netoli "Stiklių" restorano.

Senos statybos name su bemaž metro storio sienomis įsirengė modernų būstą. Amerikoje gyvena savo namuose netoli Čikagos, bet šaltuoju metų laiku maždaug pusmečiui apsistoja Floridos valstijoje turimame name prie Meksikos įlankos.

"Todėl, kad mūsų amžiuje patinka ir sausio mėnesį maudytis jūroje", - šypsosi sutuoktiniai. Paskui patikslina, kad Floridos krašte įsikūrusi vyresniosios dukros šeima, su ja dažnai būna.

Sodybą puošiantis kryžius - trečias Laimos ir Jono Šalčių pastatytas Lietuvoje.

Vienąkart lankydamasis Papilėje vietinio bičiulio paprašė: jeigu kas nors pardavinės namelį gražesnėje vietoje, - iškart paskambink į Ameriką. Po kelerių metų atėjo žinia: mirė moteris, liko medinė trobelė. Amerikietis užsakė, nė nepamatęs pirkinio.

Pakako žinoti, kad vieta - prie parko, jame augančios penkiolikamienės liepos, kitapus Ventos kranto atsiveria piliakalnis su kapinėmis.

"Buvo tokia būsena, kad jei ir nieko gero neišeitų su tuo pirkiniu, vis tiek buvau laimingas jį turėdamas", - mena J. Šalčius. Kai žmona bandė sužinoti konkretesnius pasirinkimo motyvus, išgirdo: pats nežinau, traukia ir tiek. Kelerius metus truko pastatų atnaujinimas.

Tyčia paliktos medinės sienos, senovinės lubos, kai kurios kitos konstrukcijos. Įrengtos komunikacijos. Kieme iškilo pavėsinė, pertvarkytas ūkio pastatėlis. Yra pirtis.

Sodybos išskirtinumas - išvaizdus koplytstulpis. Gerą nuotaiką kuria kiti medžio drožiniai. Jau keleri metai sutuoktiniai jaučiasi laimingi Papilėje, čia pabėga nuo viso pasaulio šurmulio, nuo amerikietiškos aplinkos. Kad pajustų oro gaivą. Matytų kitokius debesis. Paklustų lietuviškumo traukai. Laima pabrėžia, kad jai patinka medinis namelis su žeme aplink, kur panorėjusi gali ravėti. Modernų butą sostinėje pardavė.

"Ką matai - tą gauni"

Iš pradžių maždaug po mėnesį atskrisdavo pavasariop ir rudeniop. Dabar apsisprendė mažiau vargintis lėktuvuose - atvyksta tik vasaromis. Daug keliauja po Lietuvą.

Aplanko giminaičius, užsuka pas bičiulius. Kai lieka namuose - daug skaito. Žiūri televizijos laidą "Duokim garo!". Patinka bendrauti su kaimynais.

"Norime būti priimti tokie, kokie esame šią akimirką, bet vis tiek pajuntame užslėptą dėmesį: "Ką tie amerikonai čia daro?" ar nuostatą: "Turtuoliai atvažiavę",- sakė sutuoktiniai.

"Apsidžiaugiame, kai mūsų svečiai atsisveikindami sako: buvo gera pasišnekėti, - džiaugėsi L. Šalčius. - Bijau apsirikti, bet kiti pajunta lyg šviežio oro gavę. Amerikoje sakome: "Ką matai, tą gauni, o ką gauni - tą matai."

Vaikystėje abiem Šalčiams apie Lietuvą tėvai pasakojo gražių nutikimų. Stengėsi, kad vaikai išlaikytų lietuviškumą. Laimos tėvai atžalas reguliariai sodindavo rašyti diktantus lietuvių kalba.

Leisdavo į dramos ratelius, kur statydavo spektaklius apie Lietuvos knygnešius. L. ir J. Šalčiai savo vaikus išmokė gerai susišnekėti lietuviškai.

Gerą nuotaiką kuria kieme sukomponuoti medžio drožiniai.

"Bet anūkai linkę kalbėti tik amerikoniškai", - šypsosi senelis.

"Ėmę lankyti Lietuvą, pajutome, kad ji nėra pasakų šalis, kaip mums vaizdavo tėveliai, - sakė J. Šalčius. - Tenka būti realistiškiems. Juk pusšimtį metų trukęs sovietizmas padarė įtaką".

Rėmėjai

L. ir J. Šalčiai Papilėje žinomi kaip labdariai. Ne kartą aukojo miestelio bažnyčiai. Padėjo suremontuoti vietinį vaikų darželį. Remia gimnaziją, labiausiai - čia veikiančią ateitininkų kuopą.

"Kaip ir privalome padėti kuopai, nes tapome jos nariais; turėdami sendraugininkų statusą, - mokame nario mokestį", - šypsodamiesi sako sutuoktiniai. Pamena pirmą kelionę į Lietuvą su dovanomis - kiekvienas iš penkių šeimos narių atvežė po du lagaminus. Juose netilpo asmeniniai rūbai - tempė kuprinėse ant pečių.

Viešėdami bemaž kasdien eidavo į tarybiniais laikais populiarias "dolerines" pirkti naujų dovanų - jų teparduodavo pagal dienos limitą. Pajuto tuomet įprastą Lietuvos gyventojų požiūrį apie amerikonų turtus. L. ir J. Šalčiai laikosi nuostatos - neprisidėti prie šalpos organizacijų, kurios iš asmenų renka aukas, o paskui ką nors paremia.

Sutuoktiniai patys pirmiausia įsitikina, kad reikia pagalbos ir tuomet asmeniškai padeda. Per daugybę metų patyrė ir piktnaudžiavimo parama.

Apie giminystės ryšius

J. Šalčius neslepia esąs garsaus keliautojo Mato Šalčiaus tolimas giminaitis. Žmona Laima linkusi nutylėti, kad tėvelio sesuo - Salomėja Nėris. Atskleisti paslaptį įkalbina vyras.

Moteris argumentuoja, kad norėtų išsaugoti privatumą, kad bendraudama su žmonėmis, nejaustų jų klijuojamos etiketės. Galiausiai leidžiasi į svarstymus: "Gimiau tais pačiais metais, kai mirė teta, tik po kelių mėnesių, jos nemačiau. Bet žinau, koks buvo mano tėvelis, kokia buvo jo mama - būdama iš tos pačios giminės Salomėja negalėjo būti blogas žmogus.

Jie apie kitus niekada nepasakydavo blogo žodžio, žmones mylėjo. Kai perskaičiau Anušausko knygą apie lietuvį, kuris sąmoningai išdavė šimtus tautiečių - pagalvoju: nedaug ką apie jį girdėjau, o kokią daugybę dalykų vis girdžiu apie tetą. Nors nieko neišdavė, nenušovė.

Ji tik dėl trečiavėjininkų spaudimo paprasčiausiai sutriko. Kaip ir dauguma menininkų, vadovavosi labiau jausmais negu išskaičiavimais."