Su šeima tarp miškų be šilto vandens ir tualeto gyvenantis Deivis: „Žmona bandė atkalbėti“

Norvilai karantino metu iš naujo atrado savo sodybą Zarasų rajone. Tris vaikus – 17-metę Vanesą, 10-metį Emilį ir 3 metų Rėjų turinti pora suprato, kad vidury miškų stūksantis senas prieš keletą metų įsigytas buvęs girininko būstas – puiki vieta izoliuotis.

Keturių kilometrų spinduliu – jokių žmonių.

– Kodėl šiuo nelengvu laikotarpiu dar labiau apsisunkinote gyvenimą?

– Neapsisunkinome. Gyvename taip, kaip kadaise gyveno protėviai, kurie nedejavo dėl sudėtingų buities sąlygų. Pagalvojome, jog ir mūsų vaikai turi suvokti, – jei nori, kad namuose būtų šilta, reikia prikapoti daug malkų; jei nori nusiprausti ar atsigerti, reikia iš šulinio atsinešti vandens.

Vieną prabangą turime – sodyboje yra elektra. Be jos vaikams gyvenimas gal būtų siaubingas. Dabar jie vakarais įsijungia televizorių, kompiuterį. Tarp miškų interneto greitis ir telefono ryšys nėra labai geras. Bet priprantame. 

Į sodybą išvykome, vos tik buvo paskelbta pandemija. Kovo 12 d. aš dar dainavau spektaklyje Panevėžyje, o po poros dienų susirinkome daiktus ir išrūkome į gamtą. Iš Vilniaus bėgome ne todėl, kad išvengtume žmonių susibūrimų.

Gyvename sodininkų bendrijoje, ten žmonių nedaug. Tačiau šiuo metu namuose neturime ką veikti. Nenorime užsidarę sėdėti ir kūno riebalus auginti. Dabar kasdien visa šeima su 4 metų bavarų pėdsekiu Leksu einame pasivaikščioti į mišką.

Neseniai Renata rado fantastišką elnio ragą. Sūnus Emilis ėmė pavydėti ir taip pat užsimanė surasti kokį nors trofėjų. Ir po trijų valandų vaikai surado briedžio ragutį. Neapsakomai džiaugėsi. 

Šeima kasdien eina pasivaikščioti į mišką. Šio radinio Renatai pavydėjo sūnus.

Kiekvieną dieną gamta mums ką nors padovanoja. Susipažinome su anksčiau nematytu ir negirdėtu paukšteliu. Panaršę internete sužinojome, kad tai tilvikinių šeimos paukštis slanka.

Apžiūrime bebrų gyvenvietes, kartais išardome jų sukrautas užtvankas – išlaisviname upeliuką.

Deivido Norvilo šeima karantiną leidžia kaime.

Į Vilnių grįžtame porai dienų – nusiprausiame šiltu vandeniu, atgauname ankstesnius pavidalus ir vėl lekiame atgal.

– Renata yra pasakojusi, kad pirmą kartą išvydusi šią sodybą išsigando. Aplinkui – šabakštynai. Apsilankiusi čia ji parsivežė pilną mašiną erkių. Ar žmona nebandė pasipriešinti šiam pirkiniui?

– Žinoma, bandė mane atkalbėti. Esą nesąmonė yra iš Vilniaus važinėti 140 kilometrų. Be to, namas senas, pastatytas dar 1937 metais. 10 metų jame niekas negyveno. Bet man ši vieta iš karto labai patiko.

Todėl mandagiai išklausęs visų nuomonių sodybą nupirkau. 

– Tikriausiai reikėjo nemažai investicijų?

– Sodybos atnaujinimas – Renatos ir uošvio nuopelnas. Namo apdailą jie atliko savo rankomis. Atvirai pripažįstu, kad remonto darbų nemoku. Bet pakeitimai buvo minimalūs – sienas išklijavome naujais tapetais, kai kur padažėme, patinkavome. Nesistengėme namo restauruoti iš esmės.

Jeigu tai būtų mano protėvių palikimas, gal elgčiausi kitaip. Dabar pakanka to, kad pro stogą ant galvos nelyja, o viduje jauku. Namas labai didelis, kadaise tai buvo nepriklausomos Lietuvos eigulio nuosavybė.

Deivido Norvilo šeima karantiną leidžia kaime.

Sodyboje auga didžiulis maumedis, nelabai įprastas tiems kraštams. Kai sodybą įsigijome, čia jau augo senas sodas.

Iš pradžių nusivylėme, nes medžiai nevedė jokių vaisių. Pasikalbėjome su žinomu sodininku ir bitininku Algirdu Amšiejumi. Jis patikino, kad sodas atgis, kai čia apsigyvensime. Taip ir buvo.

Pradėjome tvarkyti aplinką, pjauti žolę, purkšti medžius nuo visokių vabzdžių – ir obelys tarsi prabudo iš letargo miego. Kas antri metai turime neblogą obuolių derlių – spaudžiame sultis, Renata verda obuolienes. Neslėpsiu, sodyboje teko patirti ne vieną iššūkį, o vienas atvejis buvo košmariškas.

Deivido Norvilo šeima karantiną leidžia kaime.

Kartą čia atvykęs pravėriau namų duris ir nustėrau – visi kambariai pilni bičių. Teko imti dichlofosą ir tokiu būdu jų atsikratyti. Buvo labai gaila. Bitės iki šiol mėgsta mūsų namuką, bet dabar į vidų nelenda.

Dar nesiryžtu pasistatyti avilio, nes bitininkystei reikia žinių, darbo ir nebijoti, kad gali įgelti. Bet medus iš šių vietovių labai gardus. – Smalsu, kaip vienkiemyje maitinatės? – Būtiniausių produktų važiuojame į Dusetas. Ten yra nedidelė parduotuvėlė, joje žmonių nedaug.

Turime prisitaupę ir konservuotų gėrybių – dabar puiki proga išsivalyti šaldytuvus, sandėliukus.

Sodyboje turime šaldytuvą. Kai labai šalta, kažkodėl jis neveikia, bet kai užkuriame krosnis, atgyja. Šiuo nežinomybės laikotarpiu stengiamės patys kuo daugiau gaminti. Sodyboje mūsų mėgstamiausias patiekalas – bulviniai blynai. Renata kepa skanius, per visą keptuvę.

– Tikriausiai tenka anksti kurti krosnis, kad tokį didelį namą apšildytumėte?

– Prikūrename vakare, būna šilta dar ir kitą dieną. Pastebėjau, kad jei ilgai name nebūni, jis gerai prišyla tik trečią dieną. Pirmą naktį miegoti būna nelabai jauku.

Suplanuoti D.Norvilo pasirodymai per karantiną atšaukti.

Darbai, kuriuos mieste atlikti paprasta, čia būna sudėtingesni. Pavyzdžiui, kai nori išplauti indus, turi atsinešti iš šulinio vandens, jį pašildyti, po to indus išmuiluoti, perskalauti šaltu vandeniu.

Pamazgos kibirais išnešamos į lauką. Sodyboje yra sena dūminė pirtis, jos viduje prikalinėta daug vinių. Kadaise žmonės joje ne tik prausdavosi, bet ir rūkydavo lašinius. Mes kartą per savaitę iškūrename pirtelę ir prausiamės kaip senais laikais. Vaikams – ypač mažiesiems – sodyboje patinka.

Čia jie turi daug erdvės, žaidžia kamuoliu, supasi. Tai gera proga kiek atsitraukti nuo šiuolaikinių technologijų. Gal kiek sunkiau Vanesai. Jai čia trūksta draugų, įprastos veiklos.

Vyresnieji vaikai mokosi nuotoliniu būdu. Dar iki koronaviruso esame įrašę puikią dainą, neseniai ją sumontavome. Manau, pats laikas ją paleisti į eterį. Tai kūrinys apie mūsų su Renata meilę, kuri trunka daugiau nei dešimtmetį.

Į klipo filmavimą buvo pakviesta daug skirtingo amžiaus porų. Jiems reikėjo pasakyti frazę: „Aš tave myliu“. Pasirodo, tai nėra lengva. Klipe sudėtos visos tų žmonių reakcijos. Prie dainos dirbau metus. Klipas pasirodys TV kanale 2TV. 14 nuotr.Suplanuoti D.Norvilo pasirodymai per karantiną atšaukti.

– Ar dėl karantino teko daug planų atsisakyti?

 – Neįvyko jau antra kelionė, už kurią buvo sumokėta iš anksto. Turėjau skristi į parodą Vokietijoje, vėliau – su reikalais į Bulgariją. Džiaugiuosi, kad nors pusę sumos už bilietus atgavau.

Jau teko atšaukti daugiau kaip 10 koncertų ir spektaklių. Klaipėdos muzikiniame teatre statėme operetę „Orfėjas pragare“. Gegužę turėjo įvykti premjera, bet ji neįvyks.

Repeticijos sustabdytos apmaudžiu būdu. Kartą važiuodamas į repeticiją už Kauno per radiją išgirdau apie Klaipėdoje užfiksuotą koronaviruso užkratą.

Paskambinau kūrybinei komandai ir pasakiau: „Nepykit, bet aš apsisuku ir važiuoju atgal.“ Neseniai šią operetę repetavome nuotoliniu būdu. Nenorėjome, kad užsimirštų įdirbis. Iš keturių skirtingų erdvių prisijungė dirigentas, pianistė, solistė ir aš.

– Krizės suvienija šeimas – jos daugiau laiko leidžia kartu.

– Mūsų šeimoje niekas neapsivertė. Mes ir anksčiau daug bendraudavome, laisvalaikį visada leisdavome kartu.

Man tik nepatinka, kad tenka atitolti nuo draugų, giminaičių. Net ir pasimatęs su mielu bičiuliu ar kaimynu negali jam rankos paspausti.