Steponas Kairys: "Nuo krepšinio nepabėgau"

Esate pirmasis treneris, kuris į LKL prisiviliojo žaisti legionierių. Kaip Jums kilo tokia mintis?

Aš jau anksčiau turėjau informacijos apie JAV krepšininkus, buvau su jais užmezgęs ryšius, o po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo atsirado galimybė, ir aš ja pasinaudojau. Pirmasis legionierius, žaidęs tuometiniame Lietuvos krepšinio čempionate (dabar LKL), buvo Styvas Oderlendas.

Ar buvo sunku apsispręsti prieš kviečiantis amerikiečius į Lietuvą?

Tais laikais drąsos reikėjo norint užsiimti bet kokia veikla.

Šiuo metu padedate lietuviams išvykti žaisti ir mokytis į JAV. Kiek laiko užsiimate šia veikla?

Po amerikiečių atvykimo į Lietuvą atsirado galimybė ir mūsiškiams išvykti už Atlanto. Aš tiesiog norėjau, kad gabus jaunimas visapusiškai panaudotų savo talentus ir sugebėjimus krepšinio aikštelėje. Tuo metu treniravau Mindaugą Timinską ir Audrių Jonušį - labai talentingus vaikus, jie pirmieji sutiko su mano pasiūlymu, ir tobulėti išvyko į Ameriką.

Tokie krepšininkai negali sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolelio.

Dabar jau patys vaikai kreipiasi į mane, jie treniruojasi stovyklose, o geriausi išvyksta į JAV.

Atrodo, ne visi Lietuvoje buvo tuo patenkinti?

Žinia, tuomet buvo posovietiniai laikai, buvo žmonių, kurie norėjo kontroliuoti viską ir dėl savo siekių buvo pasiruošę padaryti bet ką. Nesuprantu, kodėl jie nenorėjo išleisti vaikų į JAV mokytis, žaisti. Pasitaikė atvejų, kuomet krepšininkams neleido kirsti valstybinės sieno, o pats sulaukiau grasinimų susidoroti. Bet tuo metu jaučiau labai didelę vidinę motyvaciją ir nenutraukiau savo veiklos.

Kodėl vaikams verta vykti krešinio žaisti į JAV?

Užtenka palyginti sporto sales. Musų šalyje tokių salygų nėra, o JAV viskas - aukščiausio lygio. Be to, vaikai ten mokosi, įgyja išsilavinimą, išmoksta anglų kalbą. Ir visa tai nieko nekainuoja, juk dabar užsienyje studijuoti gali tik vaikai, kurių tėvai turi daug pinigų. Su mano pagalba už Atlanto išvyko ir vaikai iš nepasiturinčių šeimų.

Jie iš JAV grįžta su plačia šypsena veide, laimingi. Tada ne ką mažiau laimingas jaučiuosi ir aš, dėl to verta gyventi.

O Lietuvoje?

Aš jokiu būdu nenuvertinu lietuviškosios krepšinio mokyklos - Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas nevažiavo į Ameriką, o dabar jie yra aukščiausios klasės žaidėjai.

Tačiau jie turi talentą, daug dirba, o tinginiai ir čia, ir Amerikoje, ir ir Afrikoje bus tinginiai. Kita vertus, Dariumi Songaila niekas nesidomėjo, kol jis trynė atsarginių žaidėjų suolelį Marijampolės krepšinio klube. Jis, kaip ir Šarūnas Jasikevičius žaisdami Amerikoje įgavo labai geros patirties.

Amerikoje jauni krepšininkai ant suolelio nesėdi, jie žaidžia.

Ką jūs, kaip treneris, manote apie šiemetinę Lietuvos vyrų rinktinę, kurios sudėtyje daug jaunų žaidėjų?

Nemanau, kad tikslas buvo sukomplektuoti jauną komandą, treneriai surinko gerą komandą. Prognozuoti pasiekimų nenorėčiau, tai nenuspėjamas dalykas. Kas 2003-aisiais tikėjo, jog lietuviai taps Europos čempionais?

Ilgą laiką treniravęs Šilutės krepšinio komandą, jau kurį laiką šio darbo nedirbate. LKL nežaidžia ir pati komanda. Kodėl?

Komandą išlaikyti yra sunku, o Šilutės miestas taip pat ne viską padarė, kad turėtų miesto komandą.

Krepšinis čia mėgstamas, turi tradicijas. Buvo toks laiko tarpas, kuomet aš treniravau komandą ir dirbau krepšinio agentu, bet kai kuriems tai nepatiko.

Spaudimą iš suinteresuotų pusių jaučiau ne aš vienas, jų pyktis nusėsdavo ant visos komandos. Nepatiko, kad žaidimą užgožė politizavimas.

Nenorėjau, kad taip būtų, todėl pasitraukiau ir nuo to laiko dirbu tik krepšinio agentu. Rinkausi laisvą kelią, iš krepšinio nepasitraukiau.

Kur Jūs praleidžiat daugiau laiko, Lietuvoje ar Amerikoje?

Lietuvoje. Čia būnu nuolat, nes telefonas, internetas leidžia darbą atlikti būnant namie.

O kaip leidžiate laisvalaikį?

Mano darbas nėra įspraustas į laiko rėmus ar suvaržytas taisyklių, todėl ilsėtis galiu kada panorėjęs. Kabinetą esu įsirengęs namuose, bet galiu dirbti ir sėdėdamas ant sofos - mėgstamiausios vietos namuose.

Niekas manęs nekontroliuoja, esu visiškai laisvas, ir tai man labai patinka. Mėgstu savo darbą, jaučiu tai. Tai dar viena priežastis, dėl ko aš jaučiuosi laimingas.

Vis dėlto turite hobį? Gal mieliausiai laiką leidžiate žvejodamas?

Aš labiausiai pailsiu ir atsipalaiduoju statydamas savo namą. Tai ir yra mano hobis. Aš esu šio namo architektas, dizaineris, statybininkas, prižiūrėtojas. Žiūriu į šį statinį ir matau jame dalelę savęs.

Štai kas man labiausiai patinka. Statybos dar nebaigtos, todėl dar turėsiu ką veikti.

Žvejyba? Anksčiau buvau žvejys svajotojas ir žiemą svajodavau, kad žvejosiu vasarą, bet mano vasaros parduotos, tai laikotarpis, kada aš dirbu intensyviausiai. Turiu dar vieną, visai neblogą hobį, - padedu jauniems krepšininkams.

Kodėl nusprendėte iš miesto persikelti į atokesnėje vietoje esantį namą?

Ateina laikas, kai žmogus nori atsigręžti ir už nugaros pamatyti tai, kas nuveikta per gyvenimą. Aš atsisuku ir matau namą, kuris nėra vien tik materialinė išraiška to, ką nuveikei.

Tai dalis tavo gyvenimo. Be, to šeima netoli, susirenkam čia visi.

Ar bendraujate su krepšininkais, kuriems prieš kurį laiką padėjote išvykti į JAV?

Taip, bet labai mažai. Juos reikia suprasti - krepšininkai turi ir daugiau draugų, šeimas, jie sunkiai dirba. Kartais susitinkam su Mindaugu Timinsku.