Stepas Januška: reklama skatina išjungti televizorių

- Ką žiūrite per televizorių?

- Žiūriu informacinę laidą „Panorama“ ir „Labą rytą“. Visa kita, tarkime, filmus įsijungiu atsitiktinai, pagal nuotaiką. Tiesa, jei vėlyvas kino seansas, žiūriu iki pirmos reklaminės pauzės. Nes 15 min. reklamos man yra ženklas, kad reikia išjungti televizorių. Dar patinka laida „Auksinis protas“, nors kartais šaržuoju, kad tai yra ne auksinis protas, bet spėlionių žaidimas - niekas nieko nežino, o tik bando atspėti. Tai tokia XXI amžiaus protinė nesąmonė. Bet gal visiems tik to ir reikia. Kaip aš vadinu - testų kartos atstovai. Juk mokyklose dabar visi mokosi spėti iš keturių pasirinkimų.

- O muzikinės laidos, ar jas pasižiūrite?

- Kartais pasižiūriu tokius šou kaip „X Faktorius“ ar „Lietuvos balsas“, bet erzina komisijos vertinimai, piktžodžiavimas ir begalinis puikavimasis savo pasakytais žodžiais. Kalba ne apie esmę, ne apie tai, kas ką dainavo, o apie kitus dalykus, todėl tenka išjungti. Juk verslas taip brangiai moka už kiekvieną sekundę televizijoje, o čia staiga nemokamai pažeriama visa krūva tuštybės. Kita vertus, suprantu, kad sudėtinga būti komisijos nariu ir sugebėti pritraukti žiūrovą.

- Ar sekate pokalbių laidas?

- Mėgstu pažiūrėti kai kurias jų, tas, kuriose aptariamos išties svarbios aktualijos. Kitose, kur nagrinėjamos tiesiog nesenstančios temos, labai kartojasi pašnekovai. Ten dažnai galima atrasti tuos neva visažinius ar visų sričių ekspertus, kurie kalba ir bando savo kiekvieną gyvenimo etapą pritaikyti tai temai, kuri dominuoja laidoje. Tokių laidų rengėjai, matyt, renkasi lengviausią kelią - kas po ranka, tą ir kviečiasi. Ima savus. Tokiu būdu viskas sukasi apie Vilnių. Akivaizdu, kad regionų politika tėra tuščias lozungas. Kita vertus būna, kad pakviečia atvažiuoti į kokią nors laidą ir pakalbėti 15 min., bet juk man iš Klaipėdos iki Vilniaus neapsimokės keliauti, o televizija nesiruošia už kelionę sumokėti.

- Kaip siūlytumėte spręsti tokią problemą?

- Išsigelbėjimas būtų normaliai dirbantys korespondenciniai centrai bent didžiuosiuose miestuose. Pavyzdžiui, CNN dažnai dalina ekraną į kelias dalis ir visi dalyvauja pokalbyje, nepaisant to, kad vienas pašnekovas - Pakistane, kitas - Europoje, o trečias - Amerikoje.

- Ar kultūros laidos patenka į jūsų akiratį?

- Dažniausiai mane sudomina tos kultūros laidos, kuriose kalbama apie muziką, gvildenama viena ar kita kultūros problema arba menininkai kalba apie savo sritį.

- O kaip dėl socialinės problematikos laidų? Kaip manote, kam jos skirtos?

- Tai yra mūsų realybė, kuri pilna ašarų ir galbūt kitiems yra atgaiva nuo savo problemų. Kuo daugiau ašarų išliesi, tuo ant dūšios bus lengviau. Gal vieni mėgaujasi, kad kitiems blogiau. O televizijos teisinasi, kad publika neva to trokšta. Aš su tuo nesutinku. Kai pagrindinis svertas yra mūsų rankose, galime tų laidų kiekį subtiliai mažinti arba pateikti kitu kampu. Pats jų nežiūriu, jos man kaip laidos apie marsiečius. Manau, kad tomis problemomis turėtų rūpintis ne televizija, o atitinkamų įstaigų darbuotojai. Jau geriau perduotų žurnalistai tas medžiagas socialiniams darbuotojams ar teisėsaugai ir aiškintųsi, o ne viešai skelbtų ir sukurtų tokią iliuziją, kad kažkas vyksta ir kad paskui kažkas pagerėja.

- O humoro laidos, ar televizijoje jų netrūksta?

- Mažoka. Tai, kad spausdintinėje žiniasklaidoje išnyko feljetonai, humoreskos ir groteskai, nereiškia, kad to turi atsisakyti ir televizija. Dabar liko tik „Dviračio šou“, kuri išsiskiria, bando šaržuoti kasdienes aktualijas, bet galėtų būti ir daugiau tokių laidų.