Šokdamos aktorės pašlovina ir Kūrėją

Kelią į Dievą atradusios aktorės D. Michelevičiūtės paklausėme, kas apie šokį parašyta Šventajame Rašte? „Ten yra labai gražus pasakymas, kad šokiu mes taip pat šloviname Dievą. Man yra labai graži vieta iš Senojo Testamento, kur karalius Dovydas, nugalėjęs kariuomenę, grįžęs sušoko pergalės šokį. Ir tada būsimoji žmona jam pasakė pastabą, kaip jis čia atrodo šokdamas prieš tarnaites. Jis atsakė, kad aš šoku ne prieš tarnaites, bet šlovindamas Dievą ir išreikšdamas jam padėką. Bet užtat Dievas moterį nubaudė palikuonių neturėjimu, - Šventojo Rašto žodžius perpasakoja aktorė. - Eidama šokti prisimenu pasakymą, kad pirmiausia širdis būtų dievop, o visa kita - žmonėms“.

Aktorė svarsto, kad meilė šokiui greičiausiai yra paveldėtas dalykas. „Mano mamytė pagal profesiją buvo gydytoja, bet šiaip buvo ir šokėja, ir gimnastė, ir dainuodavo. Tėvelis irgi - muzikos mokytojas, akordeonistas. Aš visą laiką labai norėjau šokti ir manau, kad tas noras yra įskiepytas, manęs niekas nevertė. Atsimenu, tiktai pradėjau Alytuje lankyti šokius, tai pirmos atrankos neperėjau, dėl to, aišku, labai verkiau. Tarsi Viešpats būtų grūdinęs mane, mano užsispyrimą ir tikrinęs, ar aš iš tikrųjų to noriu, - svarsto aktorė. - Paskui persikėlėme į mamytės gimtinę - Anykščių miestą ir ten pradėjau lankyti pramoginius šokius. Mano būsimo partnerio - su juo vėliau šokau dešimt metų - partnerė buvo išvykusi į Vilnių ir mano brolis paprašė, kad jis šoktų su manimi, beveik visiškai nemokėjusia šokti. Ir mes pradėjome šokti su Ronaldu Kirveliu. Dabar jis iš to duoną valgo ir yra profesionalus treneris bei choreografas. O man šokiai liko tiktai hobis, nes iki šiol meilė šokiui nedingo. Tiesą sakant, labai įdomu pabandyti ir visokiausius kitokius variantus - ir modernaus šokio, ir argentinietiško tango, ir salsos, ir visų kitų Lotynų Amerikos šokių“.

Aktorė pasakoja, kad atvažiavusi studijuoti į sostinę kuriam laikui buvo atsisveikinusi su šokiais. „Dar studijuodama universitete lietuvių kalbą bandžiau įstoti į universiteto liaudies šokio ansamblį, bet manęs ten nepriėmė dėl ūgio, - tai prisiminusi juokiasi aktorė. - O paskui su Anželikos Cholinos atėjimu į teatrą vėl buvo toks šokio renesansas mano gyvenime, dėl ko aš labai džiaugiausi. Pradedant nuo spektaklio „Moterų dainos“, buvo tikrai labai kūrybingas ir labai mielas etapas“. O pernai Anykščiuose atliko pagrindinį vaidilutės vaidmenį džiazo operoje „Šventavartė“ pagal A. Vienuolio kūrinį.

D. Michelevičiūtė svarsto, kad norėtų nuodugniau pastudijuoti flamenką, nes yra ispanakalbės kultūros gerbėja. Taip pat mokosi šokti linijinius šokius. „Šiaip pati trupučiuką mokau Lotynų Amerikos šokių pažengusių ir pradedančių porų grupes. Manau, kad šokis ne tik treniruoja visas raumenų grupes, bet ir duoda labai daug peno dvasiai. Todėl tai yra ir džiaugsmo šaltinis. Žinote, aš ir savo mieloms mokinėms visada sakau, kad būtent tą valandą, kai jums reikia galvoti apie žingsniukus, daugiau tikrai apie nieką negalvojate - nei apie verslo planus, nei kas dedasi šeimoje. Ilgainiui esate priverstos galvoti apie muziką, apie ritmiką, apie žingsniukus - tai yra labai geras būdas išvengti rutinos. Man labai patinka viena mintis, kad poilsis tai yra veiklos pakeitimo būdas. Kartais, aišku, mums trūksta miego ir reikia tik išsimiegoti, kad susigrąžintume fizinę pusiausvyrą, bet iš tikrųjų geriausias poilsis yra veiklos pakeitimas - taip mes ugdome save ir kartu neaptingstame, nes tingulys glūdi kiekviename iš mūsų“.