Sofija Loren: "Kiekvieną dieną pradedu švariame lape"

Kaip režisierius, man patinka Klintas Ystvudas. Iš aktorių - Šonas Koneris, Robertas Redfordas. Su jais aš mielai vaidinčiau. Visi kiti man tik vaikučiai.

Daugumoje kino juostų su jumis vaidino Marčelas Mastrojanis. Nejaugi tarp jūsų niekada nebuvo romano?

Su Marčelu mes susipažinome labai seniai, aš buvau tik pradėjusi filmuotis kine, o Marčelas tada jau dirbo teatre. Tebuvau aštuoniolikmetė, ir jis man - tiesiog geras draugas, gyvenantis kaimynystėje. Po to mes dažnai filmavomės kartu. Atsimenu kiekvieną mūsų darbą, filmas po filmo, kadras po kadro. Manau, kad viso pasaulio kino istorijoje labai reta tokia harmonija, kokia buvo tarp manęs ir Marčelo. Tačiau romano - ne, niekada.

Ką jūs manote apie feminizmą? Jūs juk visada vaidinote stiprią moterį.

Mamma mia. Feminizmas. Ne, aš niekada nebuvau feministė. Nors esu visa širdimi už moteris - ypač kalbant apie šeimyninį gyvenimą. Man visada svarbiausias dalykas buvo šeima. Per savo gyvenimą turėjau nemažai problemų, ir vaikai atsirado ne iš karto. Tačiau aš nuo ankstyvos jaunystės, 16 metų, svajojau turėti visavertę šeimą. Pasiekti tai buvo ne taip ir paprasta. Laimei, man pasisekė. Turiu du sūnus, kuriais labai didžiuojuosi.

Ką jie veikia?

Karlas gyvena Vienoje - tapo dirigentu, gražiu vyru ir tiesiog geru žmogumi. Jaunesnysis sūnus Eduardas gyvena Ženevoje, jis - režisierius.

Jūs sėkmingai dirbote Holivude. Tačiau šlovės viršūnėje grįžote į Europą.

Atvykau į Ameriką, kai buvau dar visai jauna, 20-ies metų. Norėjau pamatyti ir pažinti žmones, kuriuos taip dažnai mačiau ekrane. Svajojau patekti į Holivudą. Dirbau su didžiaisiais to laiko aktoriais - Entoniu Perkinsu, Keriu Grantu - tai man buvo labai naudinga. Sulaukiau didžiulio pasisekimo, bet vis dėlto grįžau į gimtinę, Italiją, ir niekada dėl to nesigailėjau. Aš sutikau nuostabų žmogų, nepaprastą vyrą, kurio, deja, jau nebėra šiame pasaulyje, - Vitoriją de Siką. Su juo dirbau 15 metų ir, man rodos, atlikau savo geriausius vaidmenis.

Bet vis dėlto pagrindinius kinematografijos prizus gavote būtent Holivude.

Taip, du "Oskarus". Vieną - už visą artistinę karjerą, antrą - už filmą "Čiočara". Tai turbūt unikalus atvejis pasaulio kino istorijoje, kai "Oskarą" gavo juosta, nufilmuota italų kalba ir netgi neišversta į anglų. Šiaip jau turiu nemažai prizų, ir visais jais labai didžiuojuosi.

Ar yra toks vaidmuo, apie kurį dar ir dabar svajojate?

Kiekvienas aktorius turi savo svajonių. Mano mama buvo labai graži moteris, kartą ji laimėjo Gretos Garbo antrininkių konkursą, kuriame dalyvavo apie 350 merginų. O aš visą gyvenimą norėjau suvaidinti Aną Kareniną. Kitos aktorės vaidino, o man vis nepavykdavo, kaskart paskutinę minutę šis sumanymas žlugdavo... Su vyru ne kartą buvom pradėję kurti šią juostą, tačiau kliuvinys buvo Vronskio vaidmuo - jam buvo neįmanoma rasti aktoriaus. Taip ir nenusifilmavau. Tai iki šiol mane kankina.

Ar įspūdis, kad jums viskas gyvenime ėjosi lengvai, klaidingas?

Man nėjosi lengvai. Aš tik visada tiksliai žinojau, ko būtent man reikia. Ilgą laiką neturėjau vaikų, kažkada dėl to netgi buvau supanikavusi. Bet vis dėlto Dievas padovanojo man du nuostabius sūnus. Daug kančių patyriau 1998 metais, kai gydytojai aptiko širdies ritmo sutrikimų. Tada pagalvojau: "Štai ir viskas. Tai pradžia pabaigos". Tuo laiku aš buvau viena Niujorke. Atsimenu, kaip verkdavau naktimis. "Vargšė Sofija, nejaugi tu numirsi visiškai viena svetimoje šalyje?" Žinote, aš linkusi viską dramatizuoti. Tačiau kai pateikė tyrimų rezultatus, pasirodė, kad viskas ne taip jau ir rimta: gydytojai rekomendavo keletą savaičių skirti visiškam poilsiui, ir viskas susitvarkė. Iki šiol aš nevartoju jokių vaistų, stipresnių nei aspirinas, tačiau kasmet einu visapusiškai pasitikrinti sveikatos.

Jūs prietaringa?

Žinote, kartą vienas mano pažįstamas, dirbantis aviakompanijoje, Romos oro uoste prieš pat skrydį padovanojo man medalioną, kurį gavo iš motinos Teresės rankų, o ši buvo prašiusi jį perduoti man asmeniškai. Nuo to laiko aš su juo nesiskiriu, visada nešiojuosi su savimi. Tiesa, sunku pasakyti, kas tai - prietaringumas ar tikėjimas.

Jeigu jums reiktų pasirinkti tarp grožio ir proto, ką rinktumėtės?

Žinoma, protą. Ne veltui mano vardas graikų kalba reiškia protą.

Kaip jūs nusakytumėte savo grožio receptą?

Svarbiausia - vidinė ramybė, kūno ir sielos harmonija. Norint gerai atrodyti išoriškai, reikia rūpintis savo vidumi. Aš netikiu stebuklingais kremais: mūsų odos būklė priklauso ne nuo jų, o nuo maitinimosi, todėl stengiuosi valgyti tik sveiką maistą. Kad išsaugočiau figūrą, kiekvieną rytą darau mankštą. Keliuosi anksti. Pusę sepynių aš jau geriu kavą su pyragėliu, kalbu telefonu, darausi makiažą. Turiu tokią taisyklę - kasdien bent pusantros valandos pasivaikščioti pėsčiomis, ir nesvarbu, kur aš tą dieną esu - Niujorke ar Ženevoje.

Ar tiesa, kad jūs visada gulatės miegoti devintą valandą vakaro?

Su grožio receptu tai nesusiję: paprasčiausiai aš nuo vaikystės gyvenu tokiu režimu.

Jeigu turėtumėte galimybę pradėti gyvenimą iš naujo...

Aš nieko nekeisčiau. Pasiekiau viską, ko norėjau: tapau aktore, ištekėjau, pagimdžiau vaikus.

Jūs suvaidinote daugybę personažų, o kokį vaidmenį atliekate gyvenime?

Štai mano vaidmuo sėdi prieš jus. Pažiūrėkite, jokių paslapčių.

Beveik tobulybė...

Tiesiog kiekvieną dieną pradedu švariame lape. Taip buvo visada.

Nejaugi jums niekada nedūžta iliuzijos?

Įsivaizduokite, ne. Aš iš prigimties optimistė. Jeigu šiandien kažkas nepavyko, reikia stengtis, ir rytoj būtinai pavyks. Iliuzijų, žinoma, turėjau, bet jų niekada nepraradau.

Iš užsienio spaudos