Šimtametės dzūkės ilgaamžiškumo užtaisas

Mažučiame Laukininkų kaimelyje ties Varėnos ir Alytaus rajonų riba gyvenanti Bronė Slipkauskienė šią Kovo 11-ąją paminėjo ypatingai - tądien jai sukako lygiai šimtas metų. „Pragyvenau šimtų metų - jums ne juokas. Gal aš kokia gelažinė, gal dar šimtų metų gyvensu, tai nepamirškit many, aplankykit“, - daininga dzūkiška šneka šmaikštauja senolė. Artimieji sako, kad močiutė Bronė - nenuspėjamo amžiaus, tartum metai būtų sustoję ties aštuoniasdešimtmečiu. Ji visada tokia pat geraširdė, vaišinga, nuoširdi. Dėl nieko garsiai nesisielojanti, nors gyvenimas, žinom, tikrai nelepino.

Seniausios ir labai mylimos giminės atstovės garbingos sukakties artimieji nepamiršo - jos senoj mažoj pirkutėj per keletą dienų apsilankė beveik visi vaikai, anūkai, proanūkiai ir proproanūkiai, kaimynai. Senolė juokauja, kad iškart būt visi ir nesutilpę, va, kiek artimos giminės užderėjo!

Su šimtmečio jubiliejumi ją pasveikino, sveikatos ir giedrų dienų palinkėjo, gėlių ir dovanų įteikė ir Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša, Socialinės paramos skyriaus vedėja Danutė Mazaliauskienė, Merkinės seniūnijos seniūnas Gintautas Tebėra bei VSDFV Varėnos skyriaus vedėjo pavaduotoja Ona Bazelienė.

Močiutė Bronė svečius sutiko ir išlydėjo skambiom dzūkiškom dainom ir dzūkiškais pašmaikštavimais. „Sustokite visi ratu, padainuosim su akvatu, seni, jauni, didi, maži, dainelė bus labai graži“, - dainavo svečiams jubiliatė.

Spausdama rankose dovanotas gėles, nemokėjo paslėpti džiaugsmo, kad jos gražios sukakties nepamiršo ne tik artimieji, bet ir rajono vadovas, ir seniūnas pasveikinti atvyko. „Labai, labai mani pagerbėt, labai dėkui slūgelės, kad atlankėt, tai kad ir jūs visi būtūt toki laimingi ir sveiki kap aš...“ - negalėjo džiaugsmo ašarų sulaikyti jubiliatė.

Ji iki šiol puikiai prisimena kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo ir giminės įvykį, gali įdomiai papasakoti, kaip kaimo žmonės prieškaryje gyveno, kokiais metais vienas ar kitas senesnis kaimo žmogus gimęs.

Pati senolė gimė gretimame, tačiau jau Alytaus rajone esančiame Pieriškių kaime ūkininkų šeimoje. „Buvom sepcyniesa, trys broliai, keturos sasarys, viena mažukė mirė...“ - pasakoja senolė. Ištekėjo ji už Petro iš Panedzingio kaimo, ten po vedybų ir gyveno iš pradžių su vyro tėvais, vėliau pasistatė savo namelius. Kaip pati sako, šeima buvo svarbiausia, ne turtai. „Užgyvenom keturis vaikus - Zigmą, Oną, Stasę ir Marytę“. Mamos šimtmečio jubiliejaus sulaukė, deja, tik dukros. Tačiau šimtametė gali didžiuotis gausia šeimyna, nes turi net keturiolika anūkų, dvidešimt proanūkių, trylika proproanūkių. Jauniausia giminės atžala gimusi visai neseniai, na, o „jei Dzievulis duos dar pagyvenc“, šimtametė sulauks ir dar vienos netrukus gausią giminę papildysiančios atžalos.

Mamą prižiūrinti dukra Ona, linksmą būdą neabejotinai paveldėjusi iš mamos, pasakoja: „Mama iki senatvės buvo bistra, linksma ir darbinykė, abudu su tėvu labai mėgo dainuoc. Iki šiol mama nėra dar labai rimtai sirgusi... Jau prieš Kalėdas šnekėjo, kad gana, jau laikas mirc, ale sako ne, dar raikia šimtų metų jubiliejų atšvįsc. Ir sulaukė ji to jubiliejaus“.

Kita dukra Marytė sako, kad vikrumą paveldėjusi mamos, nes mama visada buvo nepavejama, visada turėjo savo nuomonę. Kabelių kaimo bendruomenės pirmininke dirbanti moteris sako, kad mama ir dabar nepamiršta duoti įvairiausių patarimų savo vaikams ir anūkams, paauklėja proanūkius.

Paklausta, gal kokį ilgaamžiškumo receptą žino, senolė Bronė šypsosi: „Raikia būc linksmai, niekam nieko negailėc. Ir jokiu būdu nepersivalgyc. Ir vienų sciklukų baltos (degtinės - aut. past.) paimc dėl sveikatos. Aš tai an tabletės lašukų paimu“, - pataria juokais.

Artimieji sako, kad močiutė Bronė visada buvo geros nuotaikos, nepikta, niekam turtų nepavydėjo ir pati dėl jų nesidraskė, dažnai sakydama, „kiek Dzievulis davė, ciek ir užteks“, svetinga, gero visiems linkinti.

Mamą globojanti dukra Ona pritaria mamai, kad reikia gyventi taip, lyg rūpesčių nebūtų, su optimizmu. „Bėdų instumi pirkion, užrakini ir aini toliau“, - mamos ir savo požiūriu į gyvenimą dalijasi dukra. Nes bėdų ir rūpesčių pilnas kiekvieno žmogaus gyvenimas, jei imsi į širdį, bus blogiau. O juk sunkumų būta ir ilgame Bronės Slipkauskienės gyvenime.

„Sunkus buvo karas, pokaris, daug kentėjom“, - prisimena ir guodžiasi močiutė trumpai mintimis perbėgusi savo nelengvą gyvenimą. Abu su vyru dirbo kolūkyje, augino gyvulius, javus, uogavo, grybavo. „Kad jūs macytūt, kiek mano priausta, visa giminė audzimais apdalyta“, - džiaugiasi senolė. Linus augino, mynė, verpė pati. Iš jų gimė gražiausios jos austos lovatiesės, rankšluosčiai.

Vyrą Petrą amžinatvėn Bronė išlydėjo prieš devyniolika metų, o dabar drauge gyvena ir mamą rūpestingai slaugo dukra Ona.

Šimtametė sako, kad jų giminė balsinga ir labai mėgsta dainuot, daug senovinių dzūkiškų dainų žino, todėl apgailestauja, kad dabar retai kas kaime dainuoja. „Miela klausyc, kap kaimi būdavo gieda, vai vai, kap buvo linksma anksciau, kap moterys ir vyrai laukuosa prieg darbo dainavo. Uogauc, grybauc aini, tai paimi plutų duonos su obuoliu, pavalgai ir dainuoji. Gal jūs ir netikit, ale aš nemeluoju nė vieno žoduko. Viskų iš savo gyvenimo atsimenu, turu laiko mislyc. Ir galiu labai daugel papasakoc...“ - sako senolė.

Ir dabar pačios didžiausios šimtametės močiutės godos - kad Dievas ir visiems žmonėms tiek sveikatos ir metų, kiek jai pačiai atseikėjo, duotų.