Silvio Berlusconi: supermenas ir fenomenas

Ar Berluskonis supermenas ar ne (o jis savo "Canale-5" žiūrovus tikino, kad taip), vien išgirdusi jo vardą, tarptautinė žiniasklaida susiraukia.

Pakako jam tik palikti premjero postą 2006 metais, ir "Freedom House" iškart pakėlė Italijos pozicijas kasmetiniame Laisvos pasaulio spaudos reitinge nuo "iš dalies laisvos" iki "laisvos". Ir, žinoma, kai tik jis vėl įsitvirtino vyriausybėje, šis reitingas ėmė smarkiai kristi.

2008 m. italų spauda dar laikėsi 65 vietoje "laisvųjų" uodegoje, o štai 2009 metais vėl nukrito į "iš dalies laisvą" 73 eilutėje, tiesiai tarp PAR ir Samoa.

Ir beveik tuo pat laiku Tarptautinė žurnalistų federacija (International Federation of Journalists) paragino visus neabejingus susirūpinti dėl "vendetos, kurią Berluskonis paskelbė nacionalinei ir užsienio žiniasklaidai atsakydamas į pranešimus apie jo problemišką privatų gyvenimą."

Keista, kad Berluskonis, turėdamas tokią bylinėjimosi patirtį, dar neužpjudė teismais Federacijos už epitetą "problemiškas". Panašu, kad jis jau pavargo aiškinti nelemtiems žurnalistams neturintis jokių problemų, netgi atvirkščiai - "daugelis italų širdies gilumoje nori būti tokie kaip aš, ir mato save manyje" (iš interviu vienam iš "savų" telekanalų).

Šis patogus įsitikinimas leidžia premjerui net neneigti daugelio kaltinimų, kurie jam metami, o paprasčiausiai pakoreguoti jų vertinimą.

Pavyzdžiui, jis neneigia, kad buvo neištikimas savo žmonai Veronicai Lario, trumpai paminėjęs, kad jis "ne šventas".

Jis tik sudėlioja akcentus, pavyzdžiui, spaudos konferencijoje: "Aš nemokėjau nė vienos liros, nė vieno euro už seksą. Tam, kuris mėgsta pavergti ir užkariauti, didžiausias malonumas - būtent užkariauti. O jeigu tu moki, klausiu aš, koks gi čia malonumas?"

Visiškai įmanoma, kad premjeras sako tikrą tiesą: juk Patrizia D'Addario, eskorto mergaitė, kuri paviešino savo intymaus pokalbio su Berluskoniu įrašą, iš tiesų negavo iš jo pinigų.

Interviu prancūzų "Le Journal du Dimanche" ji paaiškino, kad tūkstantį eurų jai davė verslininkas Džanpaolas Tarantinis, kuris norėjo šitaip įtikti premjerui. Pats "kavalierius" ("Il Cavaliere" galima išversti ir kaip "riteris") jai tik pasiūlė vietą Europarlamente. Jokių pinigų, išties.

Paskutinis skandalas su jauna manekene Noemi Letizia sukėlė daug triukšmo, bet ir vėl įstrigo ties detalėmis. Taip, premjeras 18-ojo gimtadienio proga jai padovanojo vėrinį, kainuojantį 5 tūkstančius eurų. Taip, žmona Veronica Lario pareikalavo skyrybų dėl to, kad jos vyras "susitikinėja su nepilnametėmis". Bet ir pati Noemi, ir jos tėvai neigia intymų ryšį su Berluskoniu ir kol kas nėra jokių šansų pakelti šį pokalbį aukčiau paprastų spekuliacijų lygio.

Net ir skandalingasis Džanpaolo Tarantinio pareiškimas Bario miesto teismui apie jo "paslaugas" premjerui ir atskleistos 30 merginų pavardės nepaveikė Berluskonio retorikos, о keisčiausia - nepadarė įtakos jo populiarumui šalyje.

Sultonas ir tarakonai

Kol kas konkrečiausias asmeninio premjero gyvenimo aptarinėjimo spaudoje rezultatas - tai Berluskonio teisminiai ieškiniai. Su jais jau susidūrė opoziciniai laikraščiai "L'Unita" ir "La Repubblica".

Pirmasis apkaltintas tuo, kad parašė apie premjero įprotį dalinti politinius postus mainais į sekso paslaugas, taip pat apie neva jo turimas problemas dėl erekcijos.

Antrasis, anot Berluskonio advokatų, klausinėjo per daug klausimų, būtent - po 10 kiekviename numeryje apie vyriausybės vadovo santykius su jaunąja Leticija ir kitomis jo vilos viešniomis.

Pagrasinęs nacionalinei spaudai, Berluskonis davė užduotį savo advokatams paauklėti ir užsieninio žurnalistus: ruošiami ieškiniai ispanų laikraščiui "El Pais" ir prancūzų savaitraščiui "Le Nouvel Obsevateur".

Pretenzijos tos pačios - premjero asmeninio gyvenimo šmeižtas. Tai visiškai patvirtina jo pareiškimą "G8" susitikime Hokaide 2008 metais: "Aš absoliutus rekordininkas pagal bylų skaičių tiek tarp žmonių, tiek tarp kitų būtybių kitose planetose."

Tiesa, dažnai ne jis kviesdavo teistis, bet teismas kviesdavo jį - dėl įtarimų bendradarbiaujant su mafija, užsiimant korupcija ir mokesčių machinacijomis.

Kodėl ne šie siužetai tapo su Berluskonio vardu susijusių skandalų priežastimis, o "geltonosios" diskusijos apie asmeninį premjero gyvenimą, - tai jau klausimai ne jam, o italų media opozicijai.

Žinomas italų aktyvistas, aktorius ir politikas Bepė Griljo savo tinklaraštyje, kuris, pasak "Technorati", įeina į pasaulio lankomiausiųjų dešimtuką, parašė kreipimąsi į žurnalistus - sustabdyti kafkiškąjį virtimą tarakonais, kurie "ne kairieji ir ne dešinieji", o tokie, kad tik jų nesuvalgytų.

"Po 20 metų priekabiavimo jūs sugebėjote pateikti Berluskoniui dešimt klausimų: ne tų klausimų, - tvirtina Griljo. - Visiškai nekaltų klausimų, kurie negalės paliesti jūsų šeimininkų, kontrolinių akcijų paketų savininkų. Todėl jūs neklausiate nei apie mafiją, nei apie premjero dalyvavimą "Propagandos-2" (slapta masonų draugija, kuri atsirado 9 dešimtmetyje turėdama tikslą sugrąžinti Italijai autoritarinį režimą. - Aut. past.) susirinkimuose. Taigi pačios opozicijos viduje randasi abejonių dėl italų spaudos surengto kryžiaus žygio į vyriausybę nepaperkamumo. Galbūt mes matome ne kovą dėl žodžio laisvės, o rietynes dėl valdžios? Tokios "nesavalaikės mintys", žinoma, palankios Berluskoniui, kuris puikiai išmoko kito Romos lyderio principą - "Skaldyk ir valdyk."

Džefas Endriusas, knygos "Nenormali šalis: Italija po Berluskonio" (Not a Normal Country: Italy after Berlusconi), autorius, neseniai straipsnyje, išspausdintame "Financial Times", jau kelintą kartą nurodė dvi esmines politinės krizės Italijoje priežastis: totali Berluskonio kontrolė televizijos ir kitų media resursų atžvilgiu, taip pat opozicijos adekvačios veiksmų programos nebuvimas (kadangi kairieji veikiai buvo visiškai diskredituoti dėl korupcinių skandalų). Ši kombinacija leido italų lyderiui startuoti nuo nulio ir pasiekti populiarumo viršūnę. Tiesą sakant, jis yra idealaus recepto, kaip susikurti "beveik autoritarizmą nedemokratijoje" autorius.

Politologas, "Corriere Della Sera" autorius Džovanis Sartoris Berluskonio režimą pavadino "sultanatu", kur yra aukščiausiasis vadas, jo haremas ir prigąsdinta aplinka.

"Tai realybės šou, kuris kaitinamas tik seksualiniais skandalais, - aiškino Sartori "Los Angeles Times". - Tai, kas bet kurios kitos demokratijos sąlygomis būtų sunaikinę premjero karjerą per naktį, nepadaro reikiamo įspūdžio italams. Be to, nepamirškite, kad jis kontroliuoja 90-95 proc. italų televizijos. O ten duodamos tik teisingos interpretacijos."

Tokioje situacijoje sunku priekaištauti opozicinei spaudai dėl "neteisingų klausimų", vis dėlto tai klausimai, o ne "teisingos interpretacijos". Bet užsienio media, žinoma, turi daugiau šansų būti kritiška.

Pakanka prisiminti, kad klausimų Berluskoniui praktiką pradėjo ne "La Pepubblica", o britų žurnalas "The Economist", kai 2003 m. vyriausiasis redaktorius Bilas Emotas parašė atvirą laišką ministrui pirmininkui.

Tai buvo viena iš daugelio žurnalo publikacijų, kritikuojančių italų politiką ir asmeniškai Berluskonį (pirmasis išsišokimas - 2001 m. "The Economist" numeris su užrašu ant viršelio: "Kodėl Silvijus Berluskonis netinka Italijos lyderio vaidmeniui").

Premjeras pabandė baigti polemiką taip, kaip įpratęs: padavė į teismą. Tačiau 2008 m. Milano teismas pripažino, kad redakcija teisi (ji dokumentais patvirtino visus paskelbtus faktus) ir netgi įpareigojo Berluskonį sumokėti 25 tūkstančius eurų teismo išlaidų. Ši sėkmė iki šiol yra anglakalbės spaudos pasididžiavimas.

Kita vertus, nuolatinis "The Times" puolimas ant italų premjero nėra jau toks nešališkas. Spaudos magnatas Rupertas Merdokas, kuriam priklauso laikraštis, jau seniai kovoja su privataus Berluskonio televizinio tinklo viešpatavimu Italijoje, kad palaisvintų vietą savo kanalui "Sky". Vadinasi, Bepė Griljo ir čia galėtų teisėtai pasipiktinti.

Premjeras nemirtingas

Šiaip ar taip, vis augančiame skandale nė viena iš pusių negali įrodyti savo teisumo. Vos tik katalikų laikraštis "L'Avvenire" papriekaištavo Berluskoniui dėl seksualinio nesantūrumo, laikraštis "Il Giornale", kurio savininkas - Berluskonio brolis, "Avvenire" vyriausiajam redaktoriui Dinui Bofui prikišo homoseksualumą. Bofas, nors ir atmetė kaltinimą, vis dėlto pasitraukė iš vyriausiojo redaktoriaus posto.

Bylinėjimąsi teisme pratęsė Džanfrankas Finis, Berluskonio partneris koalicinėje partijoje "Laisvės tauta": jis apkaltino "Il Giornale" dviprasmiškomis užuominomis apie jo asmeninį gyvenimą ir ryšiu su kairiosiomis partijomis. Opozicija kol kas abejoja, ar džiaugtis nesutarimais vyriausybės gretose. Galiausiai ir tai gali praversti nepaskandinamajam Berluskoniui.

Neseniai asmeninis premjero gydytojas Umbertas Skapagninis, kurį cituoja žurnalas "Der Spiegel", pareiškė, kad jo pacientas "techniškai beveik nemirtingas, jo kūnas ir protas rodo kone nežmogišką sveikatą. Genetiniu požiūriu, jis stulbinamas."

Pažvalintas tokių naujienų, 72 metų premjeras, suprantama, kovos už savo ilgaamžiškumą - tieki fizinį, tiek politinį. Todėl nevertėjo Giunteriui Etingeriui, Vokietijos Baden-Wurttemberg žemių valdytojui, stebėtis, kad Berluskonis praleido susitikimą su juo dėl vandens procedūrų Umbrijoje. Žmogus stengėsi dėl savo ateities.

Teisūs tie sociologai, kurie jau pradėjo tyrinėti "Berluskonio fenomeną". Federikas Bonis, komunikacijų ekspertas, parašė knygą "Superlyderis" (The Superleader), o Markas Belpolitis - "Boso kūnas" (The Body of the Boss).

Abu tyrinėtojai stengėsi suprasti italų premjero "kūno kalbą", jo gebėjimą įteigti pasitikėjimą ir naudotis archetipiniais simboliais, kuriuos brangina visa tauta.

"Musolinis taip pat vaidino įvairius vaidmenis, bet jo atveju vaizdas vis dėlto buvo nuoseklus: tai buvo dučė, kuris tarnavo savo šaliai, - aiškino savo mintį Federikas Bonis žurnalui "Der Spiegel". Berluskonis - kai kas nauja."

Jis superherojus be charakteristikų: kaip paveikslukas iš komiksų knygelės. Jis gali įgauti bet kokią formą per sekundę: futbolo treneris, tautos gelbėtojas, seksualinis gigantas, pramonininkas ir paprastas darbininkas, - jis gali būti viskuo."

Parengė Olga Beleičeva