Silvija Kristel - apsinuoginusioji numeris vienas

Natūralu, kad po pirmosios apsinuoginusios kregždės pasirodė ir kitos susikausčiusios gražuolės, tačiau visos jos demonstravo save tik epizodiškai. Liumjero vaikystės, Čaplino jaunystės ir Eizenšteino brandos laiku kinas liko gėdingas.

Tačiau laikas ėjo. Masinio vartojimo visuomenėje moralė pasidavė.

1960-ųjų pabaigoje - 1970-ųjų pradžioje nugriaudėjo seksualinė revoliucija. Ir tuo metu pasirodė "Emanuelė" - aktorė Silvija Kristel su vaidmeniu Apsinuoginusioji Nr. 1.

Būtent ji pradėjo naują laisvo seksualaus kino erą.

Filmo "Emanuelė" premjera įvyko 1974 metų birželio 28-ąją. Tai buvo seksualinių atradimų ekrane pradžia. Milijonai Europos vyrų ir moterų Emanuelės glėbyje išėjo meilės kursus. Nuo "Emanuelės" įsižiebė "Pagrindinio instinkto" ir kitų kietų erotinių juostų liepsna.

"Emanuelę" - pirmąjį serialo filmą - Prancūzijoje nufilmavo buvęs fotografas Džastas Dženkinas. Prodiuseris - jaunasis Ivas Rusenas Ruaras, kuris ką tik buvo gavęs paveldėjimą ir tuoj pat nusprendė investuoti į pikantiško mažai žinomos rašytojos Emanuelės Arsan romano kino versijos sukūrimą.

Būdama prancūzų diplomato, atstovavusio UNESCO Tailande, žmona, Emanuelė Arsan parašė pakankamai sodrų erotinį romaną apie jaunos paryžietės Emanuelės (ne be autobiografinių faktų), kuriai "smalsumas buvo stipresnis už gėdą", nuotykius.

Pagal romaną ir scenarijų Emanuelė atvyksta į Bankoką pas savo mylimą vyrą Žaną ir patenka į visiškai kitokį pasaulį, kupiną saulės, ryškių spalvų, varginančio dykinėjimo ir gražių moterų. Visa tai ją užvaldo ir stumia į rafinuotą ydą, nukreipia į atviro heterizmo filosofiją.

Nepriekaištingas operatoriaus darbas, puiki režisūra, nuostabi muzika, jaudinanti gamta ir gražus interjeras, taip pat vykęs pagrindinės aktorės pasirinkimas - visa tai padarė filmą prabangiai patrauklų. Ir dar kaip! Filmas demonstruotas geriausiuose Paryžiaus kino teatruose, o viename iš jų - Eliziejaus laukuose - jis rodytas be pertraukos nuo 1974-ųjų gruodžio 10-osios iki 1981-ųjų balandžio 14-osios. 355 savaites. Vien

Paryžiuje filmą pažiūrėjo 2 milijonai 800 tūkstančių žiūrovų. Tai vienas iš kinematografijos rekordų.

O iš viso pagal 1990 metų statistiką Emanuelės žaidimus ir kaprizus žiūrėjo 400 milijonų žiūrovų 85 pasaulio šalyse.

"Emanuelės" sėkmė pagimdė visą serialą apie seksualiosios paryžietės žygius. Išėjo dar vienuolika kino juostų: "Emanuelė-2" (1975 m.), "Sudie, Emanuele!" (1977 m.), "Emanuelė-4" (1983 m.), "Juodoji Emanuelė" (1976 m.) ir kitos.

Tik pirmuose keturiuose filmuose apie Emanuelę pagrindinį vaidmenį sukūrė Silvija Kristel, vėliau ją pakeitė juodaodė gražuolė Laura Hemzer. Tačiau su kiekvienu nauju filmu serialas prarasdavo pasiektas aukštumas ir vis nusirisdavo iki paprasčiausio porno-.

Nė vienas iš jų nepasiekė meninio lygio. Pirmoji "Emanuelė" su savo minkšta ir beveik švelnia erotika taip ir buvo nepralenkiama.

Silvija Kristel užbūrė visus. Ne, ne savo genialiu vaidinimu, o harmoningu ypatingos persikų spalvos kūnu, savo aksomine oda ir žaliomis akimis, kuriose įsižiebdavo jausmingų troškimų ugnelės ir skelbė bręstančios aistringos audros pradžią.

Neabejotinai Kristel buvo puiki, tačiau didelis nuopelnas ir tų, kurie meistriškai ir subtiliai sugebėjo "pateikti" ją ekrane. Kinas buvo nufilmuotas aukščiausiu lygiu.

Išauklėta vienuolių

Taigi iš kur atsirado ši "kūno žvaigždė"? Silvija Kristel gimė 1952 metų rugsėjo 28-ąją nedideliame Olandijos mieste Utrechte. Tėvas - aristokratas, mama - valstietė. Juos sujungė viešbutis, kurį jie išlaikė. Niekas per daug nesirūpino mergaite, tuo labiau kad šeimoje ji buvo ne viena.

Kai atėjo laikas, Silviją įkurdino katalikiškame pensione, kuriame ją auklėjo vienuolės. Vienuolių mokykloje buvo griežtos taisyklės: savo kūno nebuvo galima apžiūrinėti - nuodėmė.

Todėl netgi maudytis mergaitės ir moterys privalėdavo tik apsirengusios. Draudimas gimdo protestą. Paslėptą iki tam tikro laiko. Ateis laikas, ir Silvija lengvai nusimes nekenčiamą apdarą.

Baigusi mokyklą Silvija pradėjo dirbti bare. Tačiau šis darbas jai buvo neįdomus ir ji paliko tėvų namus bei viešbutį ir iškeliavo ieškoti savo vietos gyvenime. Tėvai jai neprieštaravo.

Prasidėjo profesijų atranka. Silvija dirbo telefoniste, sekretore ir netgi dėstė mokykloje. Tačiau viskas jai nepatiko, norėjosi kažko daugiau. Tai pajuto profesorius, kurio sekretorė ji buvo, ir sykį jai pasakė: "O kodėl gi tau nepabandžius užsiimti kūryba, pavyzdžiui, tapti aktore".

Puiki mintis! Silvija kažkada buvo skaičiusi "Madam Bovari" ir užsinorėjo nei daug, nei mažai - suvaidinti ją kine. Ji kreipėsi į prodiuserį Pimą de la Parą. Šis pažymėjo, kad Kristel - gražutė, turi aktorės duomenis, tačiau labai susikausčiusi ir jai reikia priprasti prie kameros. Kristel paklausė patarimo, tapo fotomodeliu ir manekene.

Ji buvo pastebėta ir pakviesta nedideliam vaidmeniui kine. Tuo metu Silvija Kristel jau gyveno Paryžiuje.

Vėliau susipažino su Džastu Dženkinu, kuris rinkosi merginas savo filmui "Emanuelė". Pagrindiniam vaidmeniui pretendenčių buvo daug, tačiau jos staiga išnykdavo iš filmavimo aikštelės, vos sužinojusios, kad filmuotis teks Ievos kostiumu. Atėjo eilė Silvijai Kristel. Ji paklausė, kur bus filmuojama. Atsakymas: Tailande.
"Tailande? - pakartojo ji. - Tada aš sutinku." Ir Kristel tuoj pat nusimetė suknelę ir visa kita.

Tiesa, paskui ji per filmavimą staiga susigėdo. "Šito padaryti aš negaliu - ką pasakys motina?" Jai buvo atsakyta: "Nusiramink, gražuole, šis filmas turbūt ekrane nepasirodys, ir niekas jo nepamatys". Įdomu, kad Silvijos Kristel motina pamatė "Emanuelę" tik po 15 metų ir pasakė: "Labai elegantiška".

Filmas pasirodė, ir Silvija Kristel tapo įžymi. Ją pripažino visi, išskyrus tėvą, kuris nuo jos nusigręžė, net bandė per teismą priversti Silviją pasikeisti vardą: "Ji daro gėdą padoriam Kristel vardui!"

Nepripažino Silvijos ir romano autorė Emanuelė Arsan. Ji pareiškė, kad aktorė labai liesa, neturi jausmingų lūpų ir efektingos krūtinės. Tačiau po 20 metų rašytoja atsiuntė Kristel laišką, kuriame parašė, kad Silvija tiksliai išreiškė tuos jausmus, kurie jaudino ją rašant romaną.

Be "Emanuelės", Silvija Kristel filmavosi ir kituose filmuose (iš viso apie 40). Ji dirbo su puikiais režisieriais Šabroliu, Borovčik ir Kopola.
Vaidmenys buvo įvairūs - nuo Matos Hari iki mis Drakulos. Paradoksas: visi tie filmai neturėjo pasisekimo. Apsirengusi "Emanuelė" ryškiai pralošdavo nuogai "Emanuelei".

Bandymai išeiti už erotinio filmo rėmų nepavyko. Silvija tapo tik vienintelio filmo - "Emanuelė" - aktore.

Vyrai jos gyvenime

Sėkmė kine Silvijai Kristel atnešė ir didžiulius pinigus. Tačiau, kaip ir kitos kino žvaigždės, Kristel savo kailiu patyrė, kad visi tie rūmai, vilos, jachtos, lėktuvai, prabangūs priėmimai nesuteikia laimės.

Tiesa, buvo, kas Silvijai greitai padėjo nusikratyti pinigų. Dar daugiau - ji visiškai nuskurdo ir reikėjo viską pradėti iš naujo, užsidirbti pragyvenimui.

Taigi pinigai neatnešė laimės. O vyrai? Deja, ir vyrai taip pat. Žinoma, buvo saldžių palaimos akimirkų. Tačiau tik akimirkų. Silvijai buvo gera su įžymiu režisieriumi Rože Vadimu, tačiau tuo metu jis buvo vedęs jau penktą kartą (Bridžita Bardo, Katrina Deniov ir kitos žmonos). Ir Silvija manė, kad būti šeštąja - jai per daug.

Savo šlovės viršūnėje Silvija gyveno su populiariu dainininku ir rašytoju Hugo Klausu. Pagimdė sūnų Artūrą. Tačiau tvirtos sąjungos su Klausu nebuvo. "Jis mane daug ko išmokė, - prisimena Kristel, - atvėrė man literatūros, meno, teatro grožybes. Tačiau dėl to, kad mūsų karjeros audringai plėtojosi, mums teko išsiskirti".

Kristel ištekėjo už Kalifornijos milijonieriaus Aleno Ternerio. Ir nusitęsė virtinė aukštuomenės pusryčių, pietų ir vakarienių su bankininkais, režisieriais, prodiuseriais.

Bokalas šampano čia, bokalas ten, o tarp jų kavos puodelis, kokteilis, viskis - visa tai priveda prie vadinamojo aukštuomenės alkoholizmo. Silvija griebėsi, be alkoholio, ir narkotikų.

Žinoma, visa tai baigėsi liūdnai. "Mano amerikietis vyras išmetė mane į gatvę kaip seną šlamštą".

Dar vienas Silvijos vyras - amerikiečių režisierius Filipas Blo. Jis išgelbėjo ją nuo alkoholizmo ir narkotikų.

Uždraudė rūkyti. Tačiau šis žmogus turėjo kitokių keistenybių. Jis vertė Silviją būti kaip pelei po šluota. Mažai kalbėti, vaikščioti po kambarius ant pirštų galiukų. Neatitraukti jo nuo darbų.

Visa tai buvo galima iškęsti, tačiau nutiko kai kas reikšminga.

Iš filmo "Emanuelė" nuomos pelno Silvijai dar liko pusantro milijono dolerių, kuriuos ji patikėjo Filipui. O jis išleido visus pinigus vėjais. Likusi be skatiko kišenėje, 39-erių metų Kristel grįžo pas motiną į Utrechtą.

Silvijos meilės sąraše - ne vien sutuoktiniai.

Viename interviu ji prisipažino: "Kaip bebūtų keista, tačiau aš turėjau ne tiek daug partnerių. Ne daugiau kaip penkiasdešimt. Rože Vadimas, Vorenas Bitis, Alenas Delonas ir kiti įžymūs vyrai.

Per ypač nuobodžias filmavimo scenas iš neturėjimo ką veikti aš užmegzdavau romaną su kuo papuolė - su technikais, apšvietėjais. Aš žinojau, jei jie išdrįs kuluaruose apie tai prasižioti ir pasigirti, vis tiek jais niekas nepatikės.

Tačiau mūsų slaptas seksas puikiai atsispindėjo darbe - jie iš kailio nėrėsi, kad būtų geresnis apšvietimas ir aš atrodyčiau dieviškai".

Sudie, Emanuele

1996 metais Silvija Kristel atvyko į Rusiją, į kino festivalį "Meilės veidai". Mažai kas, pažvelgę į santūrią 43-ejų metų olandę, atpažino kerinčią, jauną ir laisvą Emanuelę.

Maskvoje Silvija Kristel gyveno tyliai, ramiai, vengė pasilinksminimų, tačiau noriai bendravo su žurnalistais, kurie kankino ją klausimais.

- Jūs tokia sportiška, jūsų jaunatviška eisena, kaip tai pavyksta?

- Viskas labai paprasta, mažai geriu skysčių ir vaikštau pėsčiomis ne mažiau kaip penkis kilometrus per dieną.

- Jūs - azartiškas, aistringas žmogus?

- Manau, taip. Tačiau iš tiesų aš labai olandiška natūra: stovinti tvirtai ant žemės, rami, šaltakraujiška. Kartkartėmis aistra prasiveržia. Ypač meilėje. Apskritai aš labai išlaikau pusiausvyrą.

- Kas jums gyvenime svarbiausia?

- Jaustis sveikai.

- Ką mėgstate skaityti? Kokios knygos padarė jums didžiausią įspūdį?

- Pirmiausia, kas atėjo į galvą, - tai I. Turgenevo "Pirmoji meilė". Grynai romantiška istorija. Mėgstu Ivliną Vo, ypač jo romaną "Dulkių sauja".

- O mėgstamiausi kvepalai?

- "Šanel Nr. 5".

- Jūsų didžiausia sėkmė gyvenime?

- Pirmasis filmas "Emanuelė".

- O didžiausia netektis?

- Jaunystės praradimas.

Ką gi, "Sudie, Emanuele!"

***

Suaugęs sūnus gyveno atskirai. Jos broliai ir seserys - restoranų, viešbučių ir kavinių savininkai.

Gyveno ramų gyvenimą.

Iki pat mirties Silvija Kristel piešė akvarele ir guašu tai, ką gerai išmanė: moters kūną.

Nuogų moterų portretai su parašu kampe "Silvija Kristel" buvo neblogai perkami.

Silvija Kristel mirė 2012 metų spalio 18-ąją...