Sigitas Kaminskas. Laiškai iš Kanarų (5)

...

Jau penktas mėnuo esu čia. Pagalvojau, kad negirdžiu tų graudžių kalbų apie krizę, kaip Lietuvoje. Bet tik susitinku su lietuviais - ir vėl iš karto kalba apie tai... Kitiems atvykėliams kurortas užglaisto viską ir žmonės tiesiog mėgaujasi poilsiu... Galbūt mūsų tautos dar vienas išskirtinis bruožas - neužsimiršti kad ir rojuje?

Dar viena keista detalė gyvenant ir dirbant čia: keičiasi atostogaujančių veidai. Kai pripranti prie jų per mėnesį kitą, jau ir gaila išsiskirti. Nors žinai, kad jie vėl sugrįš rudenį... Čia kaip su išskrendančiais paukščiais.Turiu tikrai puikių ir nuostabių klientų iš daugelio šalių.

Keisti jausmai apima, kai atsikeliu ryte ir jaučiu šios vietovės dvasią. Kartais man atrodo, kad ši žemė kvepia pavasariu, kartais vasara, vėlyvu rudeniu arba tiesiog rudeniu. Bet kol kas nepajutau žiemos kvapo, nors tris dienas buvo labai atvėsę: naktį tebuvo 13 laipsnių šilumos, o dieną tik 17... Na, saulėkaitoj, žinoma, šilčiau. Daug žmonių man sakė, kad jie čia gyvena daug metų, o tokio atšalimo neprisimena. Visi vilkosi striukes ir iš kažkur traukė net šalikus. Man pakako ir storesnio megztinio. Pakilus į kalnus virš kilometro buvo sniego. Ir nemažai.

Sėdžiu dabar salone ir rašau tau. Staiga pribėgo maža mergaitė ir pasakė "Yours flowers are beautiful" ir nubėgo... Smagu.

Ir daugiau tų malonių akimirkų per dieną susirenka.Šiandien buvo atėjusi vakarykštė klientė skandinavė padėkoti už kompozicijas, kurias dariau. Dėmesys visiems ir visada malonus. Kita klientė ispanė išeidama man ištiesė ranką ir paspaudė dėkodama už gražų saloną. Užeina ir dailininkų, ir šiaip priplaukusių menininkų tiesiog paplepėti. Bet ir vėl: nusivilia manim, kai pasakau, kad esu iš Lietuvos... Ypač skandinavai. Matyt, jiems mūsų šalis vis dėlto nekelia pasitikėjimo. Kaip gali kelti, jei mūsų tautiečiai skandinavus plėšia ir kiša į automobilių bagažines... Kartais sunku paaiškinti, kad mūsų šalyje yra tikrai nuostabių ir nuoširdžių žmonių, kad mūsų močiutės, ryšėdamos margaspalves skareles, ištvėrė Sibiro kančias,iškentė komunizmo pažeminimą ir vis tiek liko orios. Tik gaila, kad šių savybių nepakako jėgų įdiegti jaunajai kartai... Man atrodo, kad visa tai yra pati bjauriausia sovietizmo grimasa...

Ir vis dėlto, - kad ir kur mes būtume, reikia giedoti odę gyvenimui ir būti dėkingiems tai žemei, kurioje užaugome,gavome išsilavinimą. Toji žemė - Lietuva - vienintelė, ir niekas niekada jos pakeisti negali... Tiesiog turime vieni kitus labiau mylėti ir būti pakantesni.

Su meile Jums ir Lietuvai - Sigitas