Sigitas Kaminskas. Laiškai iš Kanarų (4)

... Taip ir gyvenu tarp šitų kalnų, tarp saulės, vėjo ir amžino pavasario... Kas rytą pasitinku saulėtekį, o vakarais pasigrožiu saulėlydžiu. Vis kitokiu. Vėjas pataršo mano jau išretėjusius plaukus. Taip ir gyvenu pakibęs tarp miesto ir gamtos. Nereikia jokių metro, autobusų ir automobilių... Viskas šalia. Ir džiaugsmas, ir liūdesys, ir šurmulys... Šalia skurdas ir spindesys... Šalia mano darbas ir poilsis... Esu laimingas ir būdamas pavargęs, ir būdamas darbe, nes labai myliu ir jį, ir žmones, kuriems tai kuriu... Man atrodo, kad irgi esu mylimas. Esu jaukiame pasaulio kampelyje, kuriame kalbama bendra kalba - gėrio, grožio ir savitarpio supratimo kalba. Svarbiausia, kad čia lengva būti savimi. Niekas nebandys tavęs keisti, niekas nesistebės tavo batais ar marškiniais. Na, nebent pagirs, kad, jų vertinimu, esi įdomiai apsirėdęs. Tiesiog elkis kaip tinkamas ir niekam netrukdyk elgtis, kaip kitam patinka...Dėl to man čia ir smagu...

...

... Kartais sėdėdamas ar stovėdamas darbo vietoje galvoju - kuo ypatingi lietuviai ir kuo ypatinga Lietuva kitų šalių kontekste? Maniau, kad esam rūtų šalis, - tiek eilėraščių joms skirta, tiek dainų apie jas dainuojam, jei išvis dar dainuojam, rūtomis dabinam nuotakos galvą, pagaliau rūtos - ir skaistybės simbolis. Tačiau nueik į bet kurį gėlių saloną Lietuvoje ir nusipirk rūtų! Garantuoju - nerasi. O pardavėjai dar ir akis išsproginę pradės aiškinti, kad esi naivi, senamadiška ir dar visokia kitokia... Rūtų seniai jau mačiau Lietuvoje, o čia jomis prekiauju vazonėliuose. Ir kituose salonuose jomis prekiaujama. Tai ar Lietuva - rūtų šalis? Ispanijoje rūtos vadinamos "ruda". Net ir pavadinimai be galo panašūs. Tai gal Ispanija yra rūtų šalis? Reikės pasidomėti ispanų folkloru - ar jie turi dainų apie žiemą vasarą žaliuojančią rūtą? Ar pas juos rūta turi analogišką simbolinę reikšmę, kokia šiam žalumynui teikiama Lietuvoje? Taigi perduodu nemokamą idėją lietuvių gėlių verslininkams ir noriu paprašyti: padėkite susigrąžinti rūtas lietuviams. Dėl rūtų gal neteks važiuoti į Olandijos gėlių aukcionus.

...

Na, kuo gi mes, lietuviai, išsiskiriam iš kitų tautų? Bene dažniausiai įvardinama savybė - darbštumas. Susilyginkim su ispanais. Pasirodo, ispanai per metus atostogauja tik 7 dienas... Aplink mano saloną yra keletas parduotuvėlių ir keletas agentūrų, tai per du mėnesius pastebėjau, kad dirba tik patys savininkai. Ir šešias dienas per savaitę. Gal ne taip sparčiai sukasi, kaip mūsų darbštuoliai, bet dirba ir dar visą laiką šypsosi... Visi juokiasi iš ispanų, kad jie, paprašyti ką nors padaryti, nepuls tuoj pat vykdyti jūsų pageidavimo, o atsakys "manjana" (rytoj). Ir iš tiesų viską apgalvoja, kaip tinkamiau pasielgti. Padarys rytoj, gal netgi po trijų dienų. Bet daug kruopščiau ir protingiau. Tad nežinau, kas geriau, - puldinėti kaip akis išdegus ar dirbti ramiai. Taip elgdamiesi ispanai išvengia streso. Ir kitiems jo neįvaro...

Vertindamas savo darbo sąlygas Lietuvoje, dabar šiurpstu. Nuolatinės kontrolės - tai higienistai, tai gaisrininkai, mokesčių inspektoriai, užgriūvantys kelis kartus ne per metus, o per mėnesį... Darbo inspektoriai, kurie gilinasi, ar darbuotojas nedirbo ilgiau nei 8 valandas... Negali būti taip, negali būti anaip... Priėjom iki to, kad darbuotojai pradėjo nesiskaityti su darbdaviais, pradėjome vieni kitų negerbti. Labai gaila, kad Lietuvoje jau neliko žmogiškojo faktoriaus, kurį sunaikinti padėjo kontroliuojančios valstybinės instancijos.

Šiurpdamas prisimenu įvairius patikrinimus ir reidus, kai net niekuo nenusidėjęs jausdavausi kaltas jau vien dėl to, kad turiu įmonę ir dar esu sukūręs darbo vietų.

Kuriozai. Dabar aš laimingas, kad galų gale šitas košmaras pasibaigė. Pasilikusiesiems norėčiau patarti: vykit laukan visus samdomus darbuotojus ir pradėkit dirbti patys. Kiek uždirbsit, tiek bus jūsų. Gana laikyti tinginius, kurie niekada nesuprato ir nesupras, kiek darbdavys turi rūpesčių jau vien todėl, kad laiku reaguotų į visų instancijų reikalavimus, pagaliau - kad laiku išmokėtų uždarbį. Kartais ir visai nepelnytą.

Beje, samdinys niekada nedirbs taip, kaip dirbate pats. Taigi leiskite suabejoti, ar mūsų tauta iš tikrųjų tokia jau darbšti?..

Gal tai tik graži legenda kaip ir apie tas rūtas...