Sigitas Kaminskas: "Gyvenu čia ir dabar"

Lietingą sekmadienio popietę susitikome dar neparduotame jo bute. Teiravausi, kaip sekasi fitodizineriui Kanaruose ir ką jis dabar galvoja apie gyvenimą ten ir čia...

Sigitai, emigruoti sumanei brandžiame amžiuje, atšventęs penkiasdešimtmetį. Kaip pats vertini tokius kardinalius pokyčius savo gyvenime?

Persikraustymas - tikrai ne pagrindinis dalykas. Štai sėdžiu čia, ir man atrodo, kad niekur ir nebuvau išvykęs. O kai stoviu už savo parduotuvėlės prekystalio Kanaruose, - tarsi niekas ir nepasikeitė. Tiesiog jeigu esi čia ir dabar, tai nesi kur nors kitur.

Apie sūnaus atėjimą į pasaulį tesužinojau tuomet, kai jau buvau susiruošęs išvykti. Gal ir nebūčiau išvažiavęs, jei būčiau žinojęs, kad taip nutiks...

Su sūnaus atsiradimu pradedu suvokti, kokia svarbi šeima žmogaus gyvenime. Taip, tai didelė atsakomybė. Bet nebesi vienas. Yra užnugaris, dėl kurio gali labai daug ką padaryti.

Na, o kas pasikeitė tenai, Kanaruose?

Santa Kruze ne tiek jau daug nuolatinių gyventojų. Beveik visi vieni kitus pažįsta. Atvažiavau pramokęs ispanų kalbos. Bet kalbos barjeras nuolat kaišiodavo koją. Dabar kalbu jau geriau, o svarbiausiai - nebeišmuša iš vėžių ispaniška greitakalbė. Įsikertu.

Kalba yra vienas pagrindinių dalykų pasijusti bendruomenės nariu. Greta esančio restoranėlio šeimininkai nuolat kviečia nemokamai pasivaišinti kava. Kitame restoranėlyje turiu didelę nuolaidą pietauti, dar kitame išvis neima pinigų. Parduotuvėse maistą ir kitas prekes man jau parduoda kaip saviškiui, o ne kaip turistui... Ir būtinai pasiteiraus, kaip sekasi. Žinoma, nepuoli guostis, kad ne sezono metas, klientų sumažėjo... Bet tai pastebi jie patys: užsako restoraną ar viešbutį papuošti. Daug kas jau žino įpročius. Ateinu į parduotuvę arbatos nusipirkti. Nemažai žmonių. Atsistoju į eilę. Pardavėja man moja: "Jūsų mėgstamos arbatos nėra. Po kelių dienų atveš. Negaiškit laiko eilėje", - perspėja. Žinoma, man malonu. Miela, kad nuolat pagiria, kokią kalbos pažangą padariau. Kita vertus, niekas nelenda klausinėti apie privatų gyvenimą. Net vardo neklausia. Tik po pusmečio, kai "apčiupinėjo", pradėjo teirautis, kaip į mane kreiptis. Ispanams sunku įsidėmėti "Sigitas", tai pasirinkau mažybinę formą - Sigutis, mat "si" ispaniškai reiškia "taip", o "Gutis" - jų žymus futbolininkas.

Turistai, perkantys puokštes, atvažiuoja ir išvažiuoja. O nuolat gyvenantys Santa Kruze - pagrindiniai klientai. Prajuokino vienos ispanės, turinčios tris restoranus, pasakojimas. Iš manęs ji buvo nusipirkusi kelias puokštes. Nešasi. Užkalbino kita ispanė. Pagyrė pirkinius ir paklausė, kur pirko. Ji nurodė mano parduotuvę. Paklausiusioji labai nustebo: "Ten juk labai brangu..." - "O ar buvai užėjusi?" Prisipažino, kad ne. Nusprendė iš eksterjero: nėra ko ten nosies kišti...

Rytais, kai vandenyno pakrante einu į darbą, jau beveik visi sutiktieji nuolatiniai gyventojai sveikinasi. Ne tik ispanai, bet ir čia įsikūrę italai, afrikiečiai, keli emigrantai iš Rusijos. Yra ir lietuvių. Viena garbaus amžiaus lietuvė ypač pamėgo lankytis mano salone. Ji, ištekėjusi už belgo, 46 metus gyvena Kanaruose ir jau nebekalba lietuviškai. Neįgaliosios vežimėlyje ją atveža arba duktė, arba slaugė. Būtinai ką nors perka. Bet suprantu - jai svarbiau ne pirkinys, bet pabendrauti. Vis teiraujasi, kas ir kaip Lietuvoje...

Mes savo šalyje įtariai vertiname bandančius kurti verslą mūsų žemėje. Kanaruose niekas neignoruoja svetimtaučių. Beje, tai priklauso ir nuo to, kaip tu pats elgiesi.

Viename restorane buvau padaręs gėlių kompozicijas. Užsukęs po kelių dienų pastebėjau, kad kai kurios gėlės spėjo apvysti. Nieko šeimininkams nesakęs nuėjau atsinešti šviežių ir pakeičiau tas nugeibėles. Šeimininkai puolė mokėti, bet atsisakiau. Vienas dalykas - jie mano kaimynai, kitas dalykas - tai juk mano darbo nemokama reklama... Atitinkama buvo ir šeimininkų reakcija: kelias dienas neėmė pinigų už pietus. Per tokius ir panašius dalykėlius aš jau pasijutau šios nedidelės miestelio bendruomenės narys.

Sigitai, pats žinai, kaip mūsų tautiečiams rūpi gyvenimo lygis. Kokia ta materialioji pusė?

Na, specialių studijų tikrai neatlikau. Galiu spręsti tik iš atskirų sugretinimų. Pats didžiausias pranašumas - nereikia didelių sumų už šildymą, nereikia pirkti kailinių, žieminių padangų, batų. Gyvenimo minimumas Kanaruose - 800 eurų, Lietuvoje - 800 litų. Kanarai - laisvoji ekonominė zona, tai čia maistui PVM tik 2 procentai, o Lietuvoje - 21. Alkoholiui ten - 13, pas mus - 21. Litras benzino - 92 eurocentai. Iš minimalaus uždarbio 800 eurų tiek skirti kurui - normalu, iš 800 litų beveik 5 litus mokėti už litrą benzino - katastrofa.

Esu išsinuomojęs 40 kvadratinių metrų patalpas parduotuvei. Ir mokesčius moku už tuos kvadratinius metrus, o ne kaip Lietuvoje. Pas mus mokesčių sistema nepaiso, ar dirbai pelningai, ar patyrei nuostolių. Žodžiu, ekonominių pliusų gyventi Kanaruose tikrai nemažai.

Tai savo ateitį sieji su Kanarais?

Atvirai kalbant, dar nežinau. Apsispręsiu kitų metų pavasarį. Tai priklausys nuo daugelio segmentų. Netrukus ten išvažiuosime trise. Jau keisis gyvenimo lygis. Viena, kai tu rūpiniesi tik savimi, ir visai kas kita, kai atsakomybė teks už mus tris. Kitas dalykas - kaip klostysis tolesni santykiai su verslo partneriais. Esu sumąstęs dar vieną dalyką, apie kurį kol kas nenorėčiau kalbėti, kad idėjos kas "nenukosėtų".

Dar yra keli faktoriai, nulemsiantys apsisprendimą pavasarį. Žodžiu, dar reikia kelių mėnesių nuspręsti, kur su šeima gyvensiu - Lietuvoje ar Kanaruose.

Na, o kaip su tėvynės ilgesiu?

Jau sakiau, kad man svarbus pojūtis "čia ir dabar". Pirmuosius mėnesius labai pasigedau sezoniškumo. Dabar dažnai stoviu prie vandenyno, ir atklysta lietuviško pavasario ar vasaros kvapas. Kelis kartus atpūtė ir Lietuvos žemės, netgi miško kvapų. Gal jų ir nebuvo, bet, matyt, labai norėjau tai pajusti. Čia ir dabar.

Taigi bent jau kvapus randu panašius. Ir jie kompensuoja Lietuvos ilgesį. Dabar dar turėsiu stiprų "lietuvišką" užnugarį - Kajų ir Jurgą.

Kajui jau prasikalė du dantys. Auga gana stiprus, manau, greitai pradės vaikščioti, o netrukus ir kalbėti. Įdomu, kokie bus pirmieji jo žodžiai?.. Iš anksto džiaugiuosi būsima palaima...

Pagyvensim, pamatysim. Naudodamasis proga noriu perduoti linkėjimus tiems, kurie man brangūs ir brangios, bet nespėjau šįsyk susitikti. Iki pasimatymo Lietuvoje kitąsyk, o gal Kanaruose - jeigu atvažiuosite...