"Šeštadienio" herojai linki...

Šventų Kalėdų išvakarėse susitikę su "Šeštadienio" priedo herojais, klausėme, kokie metų įvykiai išliko jų atmintyje, ko tikisi iš ateinančiųjų ir ko linkėtų "Vakarų ekspreso" skaitytojams.

SAUSIS...

Artūras Kozlovskis, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas:

"Laimingų ir turtingų metų!"

"Didelių permainų mano gyvenime per šiuos metus nebuvo, tačiau įvykių - labai daug. Malonu, jog mano sukurtas Frolo vaidmuo Z. Liepinio operoje "Paryžiaus katedra" šiemet buvo pastebėtas ir įvertintas - kaip geriausią solistą nominavo Padėkos kaukei. Šiemet sukūriau ir išsvajotą Leporelio vaidmenį V. A. Mocarto operoje "Don Žuanas". Žodžiu, 2006-ieji buvo kūrybingi metai. Norėčiau, kad ateinantys būtų ne mažiau intensyvūs. Tai - kiekvieno aktoriaus svajonė.

2007 m. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro žiūrovams linkėčiau pamatyti kuo daugiau geresnių spektaklių. Taip pat - sulaukti naujojo teatro pastato, apie kurį vis kalbama. Linkiu laimingų ir turtingų metų. Jei žmonės jausis gerai, jie dažniau užsuks į teatrą."

VASARIS...

Pranas Mačernis, "Žemynos" gimnazijos muzikos mokytojas, Kristaus Karaliaus bažnyčios vaikų choro vadovas:

"Teaušta jaunimo metai!"

"Didžiausia metų šventė buvo mano su žmona Sigita 25-erių metų santuokos sukaktis. Įžengusius į Kristaus Karaliaus bažnyčią, mus ištiko šokas: taip nuostabiai buvo papuošta arka, gėlėmis nubarstytas takas, mus visi sveikino. Vėliau, išvykus koncertuoti į Prancūziją, Taizė vienuolyne dvasios puotą su atrakcijomis, dainomis ir juoko salvėmis mudviem surengė mūsų jaunieji choristai.

O šiaip gyvenimas srūva sena gilia vaga; su mano mažųjų sekėjų minia toliau garsiai ir drąsiai šlovinam Viešpatį balsu. Ateinančiais metais su choru rengiamės dalyvauti Panevėžio respublikiniame jaunimo chorų festivalyje bei Klaipėdoje vyksiančiose Lietuvos tikinčio jaunimo dienose. Tiesa, džiaugiuosi, kad šiemet "Žemynos" vidurinė mokykla tapo gimnazija, ir iškart pastebėjau vyresnėlių mokinių surimtėjimą, savivertės pajutimą, domėjimąsi dėstomu dalyku, net studentišką įkarštį - bent jau per muzikos pamokas.

Palinkėčiau visiems ramybės, santarvės šeimose ir kad atsigręžtume veidu į jaunus žmones, jų nebijotume, o daugiau bendrautume. Mes iš tikrųjų turime šviesų, šaunų, ekspresyvų jaunimą, turintį gero šarmo, ir jeigu laikysime juos visaverčiais piliečiais, jie nekrės šunybių ir problemų nebus. Tad siūlyčiau ateinančius paskelbti Jaunimo metais, mylėti jaunus žmones, o šie kad užaugtų taurūs, darbštūs Tėvynės sūnūs."

KOVAS...

Alina Karpovaitė, Išganymo armijos socialinė darbuotoja:

"Būkime žmoniški"

"Didelių staigmenų šiemet nebuvo, džiaugiuosi šia diena ir tuo, ką turiu. Nusivyliau tuo, jog ne visose visuomenės kertelėse žmogus priimamas kaip dera; ypač jei ateina į įstaigą prasčiau apsirengęs - į jį žiūrima be pagarbos arba nusigręžiama. Naujas ir geriausias dalykas yra mūsų krikščioniškoje bendruomenėje nuo šios gruodžio 1-osios veikiantis Benamių dienos centras, ir žmonėms, išėjusiems iš nakvynės namų, netenka klaidžioti po parduotuves ar miesto pakraščiais. Jie dienos centre geria arbatą, žaidžia, klausosi muzikos, bendrauja. Be to, 2007-aisiais bus uždarytas sąvartynas, tad ruošiame projektą, kaip teikti pagalbą žmonėms, susirandant darbą ir būstą, kad taptų visaverčiai visuomenės nariai.

Kaipsyk kitąmet baigsiu socialinių mokslų magistrantūrą KU Sveikatos fakultete, tad tikiuosi pakeliauti, pasižvalgyti po nematytas šalis, pasigėrėti, ką nuostabaus pasaulyje sukūrė Dievas ir žmonės. Manau, kad tos žvalgytuvės suteiks man naujų idėjų, planų ir impulsų.

O palinkėti noriu, kad mums visiems nepristigtų paprasčiausio žmoniškumo, nuoširdžių atverčių, širdingumo ir kad nespręstume apie žmogų pagal jo išvaizdą, o stengtumės įžvelgti jo sielos gelmes ir pamatyti tai, kas nematoma plika akimi. Kad būtų mažiau gėlos, skurdo, liūdesio ir vienatvės."

BALANDIS...

Dalia Pakalniškienė, Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros vedėja:

"Viltingai žvelkime į priekį"

"2006-ieji pralėkė beprotišku greičiu, keldami vis naujas užduotis, reikalaudami būti vis protingesnei, vis daugiau dirbti. Gal žemė greičiau sukasi? Taigi lėkiau, lėkiau, spaudžiau save kiek galėdama ir baubus nugalėdama. Per tarpukalėdį noriu stabtelėti, pasidžiaugti ramybe, šeima, bičiuliais. Juk neiškvėpęs - neįkvėpsi.

Atsiremdama į šventinius žodžius, savus ir atkeliavusius iš tolimų kraštų, linkiu sustoti lėkus ir susirinkti visiems artimiems brangiems žmonėms, mat kūčia - apeiginis, stebuklingas valgis.

Linkiu viltingai žvelgti į priekį, nes Kalėdos - nauja pradžia.

Linkiu iš širdies linksmintis - Saulė grįžta! Juk lietuviams pasaulis - saulėta erdvė.

Taip pat linkiu ir džiaugtis - Dievas užgimė..."

GEGUŽĖ...

"Genovaitė Ramanauskienė, gydytoja, oficiali "Weyergans High Care" kompanijos atstovė ir šio centro savininkė Lietuvoje:

"Linkėkime vieni kitiems gero"

"Metai buvo sunkūs ir intensyvūs - daug dirbau, bet pasiektais rezultatais esu patenkinta. Atsirado naujų partnerių, pavyko suorganizuoti daug įdomių renginių, pristatyti savo šalį. Taip pat daug keliavau - Pietų Korėjos ligoninėse mokiau dirbti su "Weyergans High Care" sistema.

Per šiuos metus sūnus baigė gimnaziją ir įstojo į Vilniaus Gedimino universitetą. Džiugu, kad jis pasiekė savo tikslą, tačiau aš namuose likau viena - netekau geriausio draugo.

Kitas dalykas - per šiuo metus pradėjau geriau pažinti žmones. Anksčiau nepastebėdavau jų neigiamų savybių, o dabar pasidariau atsargesnė. Tai - brandos požymis.

Ateinančiais metais norėčiau palinkėti, kad mūsų gyvenime ir tarpusavio santykiuose neliktų įtampos, sukeliančios ir sveikatos problemų. Linkėkime vienas kitam gero be pavydo ir džiaukimės, kai žmogus ką nors pasiekia - imkime iš jo pavyzdį, neskaičiuodami, ko ir kiek jis turi."

BIRŽELIS...

Andrejus Briaunys, Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčios pastorius bei šešeto vaikų šeimos galva ir - šeimyninio orkestro dirigentas. Mat visi Briaunių vaikai - talentingi muzikantai, dainininkai bei uolūs krikščioniškos bendruomenės nariai.

"Gerbkime save kaip Dievo kūrinį"

"Šių metų kovą man gimė dar viena dukrelė, o gegužę mirė mano mamytė - džiaugsmo ir skausmo buvo apstu. Bet per tuos įvykius ir rūpesčius patyriau, kad laimė ir netektis yra greta, ir turime vertinti kiekvieną dieną šalia mylimo žmogaus ir suspėti išsakyti jam savo jausmus, nes skaudžiai pajutau daug ko nesuspėjęs dėl mamos padaryti.

Tad žmonėms palinkėčiau labiau vertinti laiką, nešvaistyti jo tuščiai, ir kad dirbtinis švenčių blizgesys neužgožtų Kalėdų įvykių prasmės - šviesaus Kristaus atėjimo į šį pasaulį stebuklo laukimo.

Manyčiau, nusivylimas ir skurdas dažniausiai gimsta iš to, kaip žmogus save vertina - save gerbti kaip Dievo kūrinį palinkėčiau ir benamiui, kuris visiškai nuvertina save ir nebekovoja už gyvenimą, ir pasiturinčiam žmogui, kuris siekia vien materialinių gėrybių, aukodamas gal ir meilę artimui - turtą, kurio netekęs pajunti, kad už jokius pinigus nesusigrąžinsi.

Galiu pasidžiaugti, kad mūsų krikščioniškoje bendruomenėje vyksta didžiuliai pokyčiai, sukūrėme veiklos strategiją dešimčiai - dvidešimčiai metų į priekį, ir ji tampa vis atviresnė visuomenei, skelbia Evangelijos žodį visiems suprantama kalba. Praėjusiais metais buvo ir asmeniškų nusivylimų, gal nesugebėjau susikalbėti su jaunais žmonėmis, norėjusiais permainų, ir praradau ryšį su kai kuriais senais draugais, nes ėmėme nebesuprasti vieni kitų. Tačiau džiugina, jog jaunoji karta nepasiduoda tamsiosioms pasaulio jėgoms bei įtakoms. Ir kasdieniuose rūpesčiuose ir blaškymuose man pagaliau išryškėjo kelio, kuriuo turėčiau eiti, gairės. Juk ne vien žygdarbiuose, bet ir įprastuose darbuose atrandi pastovumą, tikrąsias vertybes ir mokaisi iš savo klaidų".

LIEPA...

Loreta Bosienė, Klaipėdos medicinos centro "Lorna" savininkė ir vadovė:

"Tikėkite savo darbais ir kurkite naujus planus"

"Kai išsiskiriame su mylimu žmogumi, pašlyja sveikata, tuomet ir pralėkusius metus vadiname blogais. Ačiū Dievui, 2006-aisiais nieko panašaus mano gyvenime neįvyko. Dirbu mėgstamą darbą, turiu mylimus vaikus, su kuriais labai gražiai bendrauju. Regis, nieko ir netrūksta...

Pralėkę metai buvo kupini naujų idėjų, darbo srityje pasukau nauja linkme - pradėjau įgyvendinti medicinos centro "Lorna" plėtimo planą. Taip pat sutikau naujų gerų žmonių, kurie padeda ir supranta mane. Labai tai vertinu, todėl nė nemirktelėjusi galiu sakyti, jog 2006-ieji buvo įdomūs nauja patirtimi.

Žengdama į Naujuosius metus, žmonėms palinkėčiau tikėti darbais, turėti planų, palaikyti gražius santykius su šeimos nariais. Tegul mūsų visų namai būna pilni džiaugsmo, laimės ir sveikatos."

RUGPJŪTIS...

Jonas Žilinskas, į Lietuvą iš Australijos šiemet sugrįžęs po beveik šešiasdešimties metų:

"Sveikatos!"

"Nelengva man adaptuotis Lietuvoje. Visų pirma slegia metų našta. Prastai matau ir girdžiu, todėl negaliu savęs laikyti visiškai laimingu, - visą gyvenimą kengūrų ir aborigenų krašte cirko artistu dirbęs aštuoniasdešimt aštuntuosius metus baigiantis Jonas prisiglaudė pas Gargžduose gyvenančią savo seserį Jadvygą Latakienę. - Tačiau nuo senatvės pabėgti negalima. Gerai, kad turiu puikią sesę, kuri su vyru mane globoja. Nežinia, kiek jie turės sveikatos ir kantrybės kęsti mano buvimą. Į senelių globos namus nelabai norėčiau. Žinau, kad mano amžiaus žmonėms ten nėra rojus. Vis dėlto ten apsigyventi gali tekti, jei kito pasirinkimo nebus. Jau turiu lietuvišką pasą, nors rasti dokumentų, įrodančių mano gimimo vietą Lietuvoje, buvo nelengva..."

RUGSĖJIS...

Regina Doseth - veltinininkė, įkūrusi uostamiestyje savąją grožio imperiją - Veltinio namus:

"Nekrėskime kiaulysčių!"

"Šiemet dalyvavau parodose ir dviejose mugėse, kurios atnešė vien nuostolius. Kitas nusivylimas: moteriškė, kuriai pigiau pardaviau savo suveltą kepurę, vienam leidiniui ją pristatė kaip savo gaminį. Bet iš esmės metai buvo tokie pilnatviški, jog net baisu prasižioti, kad nenubaidyčiau sėkmės paukštės. Turime vienintelius Baltijos šalyse Veltinio namus, tad ketiname įsteigti jų skyrių ir Vilniuje, ieškome kontaktų su kaimynais latviais. Išaugo šio amato sekėjų bei pameistrių gretos, veltinio dirbiniai populiarėja, tiesiog veši. Per tą veltinį, vesdama moterims pamokėles, sutikau savo giminaičius iš senelių pusės, ir tai man brangiausias dalykas. Vaikai auga kaip ant mielių, mažoji jau pasiekia lempų jungiklius ir "iliuminuoja" namus. Apskritai tik spėk paskui įvykių karuselę! Na, ir svajoju kitąmet ne aborigenus veltiniu aprengti, bet sostinės "Mados infekcijoje" pristatyti savo kūrybos kolekciją - idėjų tūkstančiai, bet šiemet pritrūkau darbo rankyčių idėjoms įkūnyti. Tikimės išgauti tokių formų drabužius, kokių neįmanoma pasiūti - besiūlius. Klaipėdiečiams linkiu išlikt savimi, bet nebijoti naujovių, metamorfozių. Ir kad nerodytų gatvėje į veltiniu pasipuošusią moterį pirštais kaip į laukinę, ir kad nekrėstų vieni kitiems kiaulysčių."

SPALIS...

Dalia Puidokienė, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro ir Moterų namų vadovė, ginanti patiriančias smurtą moteris, prekybos žmonėmis aukas ir padedanti joms atgauti savivertę:

"Dosnios širdies!"

"Metai prabėgo kaip vienas mėnuo. Visgi pavyko susidėlioti, kas yra kas tame lėkime. Kai išlipu iš lėktuvo, grįžusi iš darbinių kelionių, kaskart pajuntu, kaip man svarbu būti centre, su žmonėmis, kuriems esu reikalinga. Pažinau komandą, išgryninau asmenines jos narių savybes ir suvokiau, kaip svarbu, koks žmogus yra šalia tavęs, nes visada gyvenime vertinau, kas tikra, gilu ir brandu. Teko skaudžiai nusivilti keletu žmonių, kuriais iš tikrųjų tikėjau, ir atrodė, su jais galiu eiti žvalgybon.

Tikėjausi, jog kitąmet galėsiu daugiau laiko skirti rašomai disertacijai, kuri mane traukia it magnetas, bet matau, kad taip nieku gyvu nebus, ir tai mane trikdo. Kita vertus, mūsų centro įdirbį ir perspektyvas pastebėjo ir įvertino kiti, tad "kas veža, tam krauna".

Esu išmaišiusi Europą skersai išilgai, kitąmet trokštu pamatyti Afrikos šalis, aplankyti draugus Palestinoje - įstabią musulmonų šeimą, gimusią Nazareto mieste, su kuria susipažinau Anglijoje. Ta bičiulystė išmokė nesikliauti stereotipais, vertinant svetimos kultūros žmones. O klaipėdiečiams palinkėčiau nepavirsti smagračiais konkurencijos kovoje, kūrybingo proto ir tyros, dosnios širdies."

LAPKRITIS...

Jūratė Sučylaitė, gydytoja psichiatrė, poetikos terapijos pradininkė Lietuvoje:

"Jei nusilpsi, pasikliauk savo angelu"

"Man 2006-ieji reikšmingi tuo, kad palikau butą Kauno širdyje ir atsikėliau į miestą, kuriame uosto kranai švyti saulėje arba paremia lietaus debesų pritvinkusį dangų, kad nesileistų ant žemės, gatvių neužgultų, o žuvėdros, nerimastingai suklykdamos, laukia atsako, ar einu savo kryptimi, ar jos nepametu tarp daugybės darbų ligoninėje ir universitete, edukologijos studijų.

Už manęs - užklijuotų kartoninių dėžių akimis žiūrinčios dienos, sutalpinusios knygas, archyvinius laiškus, paveikslus ir kavos puodelius. Už manęs - pirmos dienos klaipėdietiškame bute, kuriame stovėdama ant kopėčių nuo ryto iki vakaro plaunu parudavusias lubas, atrasdama švytinčią baltą spalvą. Už manęs - Klaipėdos turgus, kuriame stabteliu ties prekystaliu, kad paprašyčiau paduoti sijoną pasimatuoti, o pardavėja žiūri į mane praradusi žadą, mėgina ką pasakyti ir nuryja žodį. Paaiškėja, kad jai esu labai panaši į Renatą Smailytę, o tokio žmogaus ji nelaukia turguje. Gražiausia akimirka Klaipėdoje - tai mano paciento atradimas, kad šešiolika metų nuo susirgimo pradžios jis visai nesidomėjo gyvenimu, ir todėl dabar esąs nebrandus lyg paauglys, tai jo nudžiugimas supratus, kad nėra jokios prasmės žiūrėti į praeitį, skųstis likimo skriaudomis - reikia žiūrėti į šviesą, į grožį ir eiti į priekį.

Ko linkiu klaipėdiečiams? Polėkio, dvasinio skrydžio ir patikėjimo, kad silpstant mūsų sparnams, angelas išskleis savuosius ir mus panešės, kol sustiprėsime."

GRUODIS...

Asta Šiaulienė, Telšių vyskupijos Klaipėdos miesto Šeimos centro darbuotoja, vadovauja Motinos ir vaiko grupei, rengia santuokos sakramentui sužadėtinius ir yra daugiavaikė mama:

"Negailėkite laiko artimui..."

"Labiausiai džiaugiuosi, kad mano jūrininkas vyras Rimas surado darbą krante, ir mums nebereikia ilgam išsiskirti. Mums labai svarbu susiburti prie stalo sutartinei maldai ir vakarienei, drauge vykti į gamtą, pas senelius. Metų siurprizas, jog laukiame septintojo vaikelio ir esame be galo laimingi, kad draugai dėl to mus tik drąsina, reiškia susižavėjimą ir nuostabą, o tai suteikia optimizmo ir vilties. Šiemet sutikome panašių į mus šeimų, auginančių po tris, penkis ir daugiau vaikų, su kuriomis dalijamės patirtimi, ir tos mamos labai kūrybingos, spėja visur dalyvauti, o tėveliai taip motiniškai myli vaikus.

Vaikai kasdien džiugina mus buvimu, pasidalijimais gėriu, išmone, geru mokymusi. Tikiuosi, jog ateinančiais metais, augindama pagranduką, galėsiu truputį pailsėt nuo darbų ir atsidėti tapymui, nėrimui, siuvinėjimui, muzikavimui - kartu su visais vaikais. Kad tik būtume visi sveiki ir saugūs šeimoje.

Visoms šeimoms, auginančioms vaikučius, palinkėčiau ramybės, kantrybės, ir negailėti prasmingo laiko būnant su vaikais, kol maži, nes jiems ūgtelėjus ir tapus nepriklausomais, ši investicija duos puikiausius dividendus. Man labai patiko vienos moters mintis, kad gyvenimui baigiantis, nesigailėsime, kad neišlaikėme eilinio egzamino, nelaimėjome bylos ar nesudarėme dar vienos sutarties, bet bus gaila laiko, kurio nepraleidome su mylimuoju, vaikais arba tėvais. Buvimas su artimaisiais - man pats brangiausias dalykas."

Ivona ŽIEMYTĖ,
Auksė BOGUŽAITĖ