„Šeimoje taip pat reikia kantriai dirbti“

Prikalbinti Klaipėdos garbės pilietį Valentiną Greičiūną ir jo žavingąją sutuoktinę Ireną pasidalyti tvarios santuokos paslaptimis nebuvo lengva. "Kam mes įdomūs?" - kuklinosi, tačiau galų gale sutiko ir pasikvietę į jaukius savo namus atvirai pasakojo, kad jų laimingą santuoką lėmė trijų "Pa" taisyklė...

Susėdome Greičiūnų išpuoselėtame erdviame kiemelyje po didžiuliu klevu. Jiedu ištikimi ne tik vienas kitam, bet ir savo namams - Klaipėdos miesto centre jaukiai įkurtoje oazėje glaudžiasi jau 52 metus.

Irenos numyluoti gėlynai tokie pat ryškūs ir spalvingi, kaip ir ji pati, o Valentino preciziškai prižiūrima veja taip pat netyčia išduoda šeimininko charakterį.

SMARAGDINĖS. 2017-aisiais Irena ir Valentinas atšventė smaragdines vestuves.

Kiemą puošia ne tik vėliava su Greičiūnų šeimos herbu, bet ir ypatingoms progoms sukurtos skulptūros. Minint auksines poros vestuves buvo atidengtas skulptoriaus Vytauto Balsio granitinis kūrinys - ant ąžuolo lapo nutūpęs paukštis. Netradicinę 50-ojo gimtadienio dovaną jie įteikė savo dukrai Jolantai - grakščią palmės lapą ir moters figūrą primenančią skulptūrą. Gimus sūnui Žilvinui buvo pasodintas ąžuolas, kuris dabar jau skaičiuoja 50-uosius metus. Šalia jo neseniai pastatytas ir granitinis suolas, kurį sukūrė Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas.

"Juk po daugelio metų niekas gali ir nebežinoti, kodėl tas ąžuolas čia auga, o užrašas ant granito išliks ilgam", - paaiškino kiemą aprodęs Valentinas.

"Einam, aš dar savo daržą parodysiu", - kvietė jaukiai stalą padengusi Irena.

Greičiūnai neslepia - niekas jų jaunystėje nepasodino ant auksinių kiaušinių, teko viską kurti savo rankomis. Bet gal dėl to jie dabar moka džiaugtis tuo, ką sukūrė.

AUKSINĖS. Gražus prisiminimas - 2012-aisiais atšvęstos auksinės vestuvės.

"Niekaip nesuprantu, kodėl dabar visi taip bijo senatvės. Niekada negalvojau, kiek man yra metų. Nesvarbu, ar man buvo 40, 50 ar 60. O dabar jau tiksliai galiu pasakyti, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo žavesio. Ir aš visai nenorėčiau grįžti nei į 18-us, nei į 20-us metus. Ko gero, geriausias laikas prasideda nuo 30-ies, kai pradedi jausti savo vertę", - pradėjo pokalbį Irena.

Antrindamas Valentinas svarstė, kad daug kas priklauso ir nuo žmogaus savijautos, sveikatos.

"Beje, ją gali pats pabloginti ir pagerinti", - teigė.

"Valentinas kiekvieną rytą daro mankštą, pats pjauna žolę, aš taip pat lankau linijinius šokius, mėgstu po gėlynus pasikapstyti, čia jaučiuosi kur kas geriau nei virtuvėje", - atviravo Irena.

"Irena kuklinasi. Man visada patiko, kaip ji gamina", - žmonos kulinariniais gebėjimais neleido suabejoti Valentinas.

Atrodo, kad jūsų santuoką iš tiesų geriausiai apibūdina Irenos parinktas žodis "tvari". Beje, šis žodis turi daugybę sinonimų: tvirta, patvari, pastovi, nekintama, ištverminga, atspari, ilgai trunkanti, nepraeinanti...

Irena: Taip, šiuose žodžiuose telpa visas mūsų gyvenimas. Manau, kad mūsų šeima nėra kuo nors išskirtinė. Kaip ir daugelis, gyvename su savo džiaugsmais ir vargais, bet tikrai galiu džiaugtis, kad nebuvo jokių nuopolių, smurto, patyčių, vienas kito menkinimo ir niekada nebuvo noro kur nors išeiti vienam.

KARTU. Šiemet, vasario mėnesį, švenčiant Valentino 80-metį kartu su vaikais ir anūkais.

Iš tiesų malonu stebėti, kad jūs visada dviese.

Irena: Natūraliai taip susiklostė. Man niekada nebuvo tokio noro išeiti vienai su draugėmis atsipalaiduoti, kaip dabar madinga. Aš ir kartu su vyru galiu atsipalaiduoti.

Valentinas: Niekada nebuvo tokio poreikio pabėgti vienam nuo kito.

Irena: Kartais dar sovietiniais laikais tekdavo su profesine sąjunga išvykti vienai į kelionę. Aplinkui taip gražu, o man širdį spaudžia, kad Valentinas viso to nemato ir mudu negalime kartu išgyventi šito jausmo.

Beje, kol vaikai nebaigė mokyklos, kiekvienais metais atostogaudavome kartu Nidoje. Ir šventes kartu švęsdavome. Pamenu, per vieną Naujųjų metų šventę išėjome į svečius be vaikų. Ir man buvo taip liūdna, kad nusprendžiau daugiau niekada taip nesielgti.

Gal dėl to ir dabar mūsų ryšys su vaikais labai stiprus. Jie nori būti su mumis kartu. Ir šiemet Valentino jubiliejinio gimtadienio proga vaikai nupirko mums visiems keturiems kelionę į Vieną. Ekskursavome, Vienos operos teatre žiūrėjome operą "Liučija di Lamermur". Mums buvo taip gera kartu.

ARCHYVAI. Greičiūnai džiaugiasi, kad ryšys su vaikais Jolanta ir Žilvinu ir dabar labai stiprus.

Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad man jūsų pora - elegancijos ir inteligencijos pavyzdys.

Irena: Neslėpsiu, man būna labai malonu, kai per kokį nors renginį prieina visiškai nepažįstami žmonės ir nuoširdžiai pasidžiaugia: "Kokia graži jūsų pora." Kai tai pakartoja ne vienas žmogus, ilgainiui ir pats pradedi tuo tikėti.

Prisiminkite, kaip judu susipažinote?

Irena: Jaunystėje dirbau medicinos sesele fizinės kultūros dispanceryje. Mano bendradarbės ėmė kalbėti, kad pripirš man vaikiną - krepšininką. Kadangi pati buvau juodbruva, mintyse įsivaizdavau, kad ir tas kavalierius bus panašaus gymio. Ir per vienerias rungtynes Sporto rūmuose pirmą kartą pamačiau tą rekomenduojamą jaunikį Valentiną - aukštas, kūdas, šviesus, saulės nematęs... Parėjau ir pareiškiau bendradarbėms: "Pasilaikykit sau."

Valentinas: Štai ir aš sužinosiu kai kuriuos faktus (nusijuokia - aut. past.).

Irena: Bet mano nuomonė greitai pasikeitė, kai po rungtynių Valentinas apsivilko kostiumą. Švarus, tvarkingas, kelnės "išprosintos" kaip ledas, batai blizga, visas inteligentiškas, malonus. Dabartiniais žodžiais tariant - svajonių jaunikis.

VESTUVĖS. Irena ir Valentinas tuokėsi 1962-aisiais, tuomet nuotakai buvo 21-eri, o jaunikiui - 23 metai.

O jums, Valentinai, kokį pirmą įspūdį paliko Irena?

Valentinas: Buvo labai simpatiška mergaitė, ką ir sakyti. Dažnai prisimindamas mėgstu pajuokauti, kad per varžybas nespėdavau nugriūti, o seselė jau šalia, tai, kaip nepamatysi tokio grožio?

Irena: Čia jo versija. O iš tikrųjų ir Valentino draugai mėgsta pabrėžti, kad per varžybas jie dažnai pykdavo, kad Valentinas vos tik pirštelį bakstelėjęs, bėgdavo tekinas pas seselę... Tad yra liudininkų, kad ne seselė bėgo pas krepšininką, o atvirkščiai...

KELIONĖS. Irena ir Valentinas džiaugiasi bendru pomėgiu keliauti. Asmeninio albumo nuotr.

Smagi istorija, patvirtinanti, kad simpatija buvo abipusė.

Valentinas: Manau, kad gyvenime visada taip būna. Turi būti abipusė trauka.

Irena: Mudviejų gyvenime viskas dėliojosi tvarkingai ir dėsningai. Po dešimties mėnesių draugystės nusprendėme susituokti. Beje, pareiškimus į Santuokų rūmus nešė anyta.

Valentinas: Nes Irena tuo metu buvo išvykusi į Kauną.

Irena: Beje, pirmus 5,5 metų mes gyvenome pas uošvius ir dalijomės bendru miegamuoju, tik užuolaidėle atsiskirdavome. Iš anytos išmokau daug gyvenimiškų pamokų. Pavyzdžiui, jaunystėje dėl ko nors užpykdavau, Valentinas kviesdavo kur kartu nueiti, o aš ožiuojuosi. Anyta man ir sakydavo: "Atmink - vieną kartą pakvies, antrą, o trečia gal jau ir nebekvies." Taip pat ji nuolatos akcentuodavo, kad išėjus į viešumą nereikia demonstruoti savo emocijų. Niekas neturi matyti, ar sutuoktiniai susipykę, ar kuris nors neturi nuotaikos. Man įsiminė ir kita jos pamoka, kad visuomenėje niekam nereikia afišuoti ir savo jausmų ar vaikščioti rankutėmis susikabinus. Esą paprastai tokie žmonės dažnai namuose nesutaria. To negaliu nei patvirtinti nei paneigti.

Valentinas: Betgi patys matome - garsiai kalba apie savo meilę ir vestuves žurnaluose, o po kelerių metų, deja, jau rašo apie skyrybas.

Neslėpkime, kad prikalbinti šiam interviu jus nebuvo lengva. Irena tiesiai šviesiai rėžė: "Kam mes įdomūs?" Negi manote, kad visuomenei tikrai įdomiau tik vestuvės, skyrybos, o ne tai, kaip kartu nugyventi tiek metų?

Valentinas: Patikslinsiu - mes dar nenugyvenome, mes dar gyvename.

Irena: Pasakysiu paprastai: santuoka - tai sunkus darbas. Man keistai skamba, kai sako "Nesutapo charakteriai". O kaip jie gali sutapti? Juk kiekvienas ateina iš skirtingos aplinkos, tad reikia taikytis vienam prie kito.

Valentinas: Kaip ir bet kur, šeimoje reikalingas lankstumas.

Irena: Kai manęs klausia, kokia yra laimingos santuokos paslaptis, atsakau, kad tiesiog reikia vadovautis trijų "Pa" taisykle: pareiga, pagarba ir pakantumas. Jei tie trys dalykai veikia, tikrai santuoka bus tvari.

Juk santuokoje susitinka du skirtingi žmonės, tad tikrai reikia daug ką pakęsti, toleruoti ir nelaužyti be reikalo iečių. Tiesa, aš esu bandžiusi tų iečių palaužyti, bet pamačiau, kad iš to nieko gero - tik konfliktas.

Ne veltui sakoma, kad didelę klaidą daro tos moterys, kurios tuokiasi ir galvoja, kad joms pavyks vyrą pakeisti.

Valentinas: Manau, kad visi praeina tą apsišlifavimo kelią. Juk yra sakoma, kad sutuoktiniai supanašėja. Žinoma, nereikia tikėtis, kad sutuoktinis pradės mąstyti lygiai taip pat, kaip tu, bet kai vienija bendri interesai, pomėgiai - jau gerai.

Irena: Mes su Valentinu gana skirtingi. Aš labiau ūmi, nepakanti, o Valentinas - santūrus, linkęs savyje viską laikyti. O aš labiau iš tos serijos "Ką matau, tą dainuoju".

Gal dėl to tik geriau?

Valentinas: Beje, mūsų abiejų horoskopo ženklas - Ožiaragis. Yra sakoma, kad du Ožiaragiai negali būti kartu...

Irena: Ne, yra sakoma taip: "Su Ožiaragiu šeimoje labai sunku gyventi, bet jei sukrenta du Ožiaragiai - dar šiaip taip įmanoma.

Mums irgi visko būna. Dažniausiai aš dėl ko nors užpykstu, kurį laiką tyliu, o ryte pabundu ir kartais net neprisimenu, ko aš pykau...

Valentinas: Kartais ir tyla namuose gerai (šypsosi).

Valentinas buvo labai užimtas: rimtos pareigos, krepšinis, įsivaizduoju, kad jauna žmona galėjo reikalauti daugiau dėmesio sau. Bet ir jūs, Irena, ne iš tų moterų, kuri galėtų tyliai būti vyro šešėlyje?

Irena: Daug apie mane pasako tas faktas, kad aš niekada salėje nesisėdu paskutinėse eilėse. Neslėpsiu, kol turėjau tik specialųjį vidurinį išsilavinimą, šalia Valentino nesijaučiau visavertė. Tad baigiau neakivaizdžiai Šiaulių pedagoginį institutą. Kaip tik Klaipėdoje buvo numatyta įkurti specialų darželį vaikams, turintiems regėjimo negalią, ir man patikėjo šį darbą. Teko garbė jam vadovauti beveik 30 metų. Štai tada po truputį ėmiau skleistis.

Jus sieja ir bendri pomėgiai?

Valentinas: Išskyrus vieną - Irena neidavo kartu su manimi į medžioklę, bet ir aš jau 15 metų nebemedžioju

Irena: Valentinas daug skaito, aš gal šiek tiek mažiau. Man labiausiai patinka saviugdos knygos, kurios priverčia mąstyti. Mėgstame keliauti. Nuo jaunų dienų lankome visus spektaklius, koncertus, renginius. Filharmonijos vadovas jaunystėje net sakydavo, kad Greičiūnams reikia įsteigti prizą kaip aktyviausiems renginių lankytojams.

Valentinas: Ir dabar tas pats. Skirtumas vienas - anksčiau renginiuose būdavome patys jauniausi, o dabar - patys seniausi.

Irena: Dažnai pastebiu, kad mūsų amžiaus žmonės mėgsta padejuoti - esą nėra pinigų, tad ir į renginius negali nueiti. Bet juk kiek daug mieste yra nemokamų renginių, vien I. Simonaitytės bibliotekoje kiekvieną savaitę vyksta nemokamos parodos, knygų pristatymai, o žiūrovų - vienas kitas. Ne per daugiausiai.

O po renginių namuose vyksta aptarimas, diskusija?

Irena: Valentinas - tylenis. Viena sako, o 21 - minty. Kartais tai mane veda į neviltį. Aš po spektaklio norėčiau daugiau padiskutuoti, ir sukneles, ir šukuosenas aptarti, o Valentinas į diskusijas nesileidžia.

Valentinas: Yra geras posakis - "Kartais reikia mokėti ir klausytis, ne tik kalbėti".

Irena: Taip, mėgstama sakyti, kad protingi žmonės daugiau klausosi. Bet kai susirenka visi tokie protingi, pasėdi, patyli o išsiskirdami prabyla: "Viso gero, ačiū, atsiprašau, jei ką ne taip pasakiau..."

Turėjau priprasti, kad Valentinas žodžiais nesimėto. Išsipuošiu, klausiu, kaip atrodau, o jis tik tiek pasako: "Ką aš žinau, gal ir gerai?" Komplimentais tikrai nelepina.

ŠVENTĖS. Legendos sklinda apie Greičiūnų namuose organizuojamas temines šventes. Akimirkos iš smagių švenčių "Duokim garo", "Mažasis Paryžius".

Valentinas: Ar vienaip, ar kitaip Irena apsirengia - visada atrodo labai gerai. Moka rengtis, žino, kaip tai daryti, tai kam čia tuščiai burną aušinti.

Irena: Bet aš vis tiek jį kankinu. Ir ne tik jį. Pasodinu Valentiną, kartais ir sūnų ir pradedu demonstruoti savo drabužius, kas su kuo labiau dera.

Valentinas: Aš tokiais atvejais turiu tik vieną klausimą - kaip ji netingi tiek kartų persirengti. Man jau žiūrėti atsibosta (abu smagiai kvatoja).

Irena: Bet aš ir Valentino įvaizdžiu rūpinuosi. Man svarbu, kad ir jis gerai atrodytų.

Legendos sklinda apie jūsų namuose organizuojamas šventes.

Irena: Mums labai norisi paminėti įvairias gyvenimo progas kartu su savo bičiuliais, nes bendrystė labai svarbu. Stengiamės, kad visos šventės turėtų kokią nors įdomią temą, scenarijų. Gal ir nuskambės pagyrūniškai, bet iš tiesų dažnai girdžiu, kad svečiams pas mus smagu. Bet tai nevyksta tiesiog savaime. Per šventes aš nuoširdžiai dirbu, mano "kompiuteris" nuolatos įjungtas: kam ką atnešti, ką paduoti, kokį pokalbį pradėti, kad visi įsijungtų į veiksmą.

Valentinas: Irena iš tiesų yra labai iniciatyvi ir kūrybinga. Tikra vakarėlių siela. Kartais aš jau net bandau šiek tiek pristabdyti.

Irena: Pamenu, kartą išgirdau, kaip Valentinas guodėsi marčiai, kad mamutė (taip mane vadina anūkai), elgiasi nepadoriai, vakarėliuose laksto kaip Afrikos šerniukai stiebą (uodegą) pastačiusi. Bet aš negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau sėdėti ramiai, kaip Marytė Melnikaitė. Kartais pabandau, kaip kitos ponios, būti rami, neišsišokanti. Bet tuomet visi pradeda klausinėti - kas man nutiko, gal susirgau? Tad manau, kad geriausia tiesiog būti savimi.

Beje, man patinka viena sentencija: "Mūsų amžiuje skubėti pavojinga, nervintis - kenksminga, pasitikėti - kvaila, o bijoti - vėlu. Lieka tik gyventi tarp kitko, savo malonumui." Taip ir gyvename.