Šeima, kurioje paveldimas pasaulio pažinimo troškulys

"Jeigu vaikai turi svajonę, negalime uždrausti ją įkūnyti, priešingai, reikia palaikyti ir motyvuoti vaikus jos siekti, kitaip pažeistumėm jų prigimtinę charizmą. Man būtų didžiausia kančia, jeigu jie mokytųsi dėl manęs, o ne dėl savo lūkesčių", - sakė klaipėdietis verslininkas Jordanas Golovinas, auginantis sūnų Deusamą, dėl stebinančių geografijos žinių ir fenomenalios atminties mokytojų kartais vadinamą vunderkindu, ir Laudijų, turintį konstruktoriaus gebėjimų.

Jie laimingi labiausiai dėl to, kad, pažindami sudėtingus pasaulio reiškinius, turi galimybę susikurti savo vaikiškai spalvingą visatą.

Kas svarbiau už pasakas

Monikos ir Jordano Golovinų šeima jau gyvena gruodžio švenčių nuotaikomis ir galvoja, kaip "nuausti" laišką Kalėdų Seneliui, nes jau tvirtai žino, kokių dovanų nori. Vaikai suvokia Kalėdas ir kaip laiką, kai skolos tampa praeitimi. Deusamas per išsiblaškymą buvo pametęs mokyklinį pažymėjimą, bibliotekos bilietą ir kepurę, tad ant baliono buvo surašęs įpročius, dėl kurių skolos susidaro ir ko galima iš to pasimokyti.

"Išmokau greit ir efektyviai dirbti norėdamas grąžinti skolas. Padedu tvarkytis kieme, namuose, be to, štampuoju spaudukus ant blankų", - sakė Deusamas.

Abu berniukai įtraukti į tėvelio vadovaujamos bendrovės veiklą. Tėtis džiaugiasi harmoninga kolektyvinio proto jėga, sakė, jog taip atsiranda šeimos narių motyvacija drauge siekti tikslų. Tačiau verslumo skatinimas, nenumaldomas siekimas išpildyti tikslus - tai tik viena iš nuostatų auklėjant berniukus.

Dar būdamas penkerių, Deusamas be vargo galėjo išvardyti visų pasaulio valstybių sostines, o pamatęs jų vėliavas - ne tik atpažinti, kuri tai šalis, bet ir išpyškinti, kiek joje gyventojų, kokios upės teka ir kokiais gamtos turtais garsėja. 2011-aisiais, kai Klaipėdoje vyko Europos krepšinio čempionatas, išvydęs mieste plaikstantis 6 šalių vėliavas, vaikas tėčio apie jas klausinėjo, o tada Kalėdų Senelio paprašė dovanų, iš kurių sužinotų daugiau apie kitas pasaulio šalis. Netrukus įgudo susigaudyti sudėtingiausiuose žemėlapiuose.

"Pirmieji berniuko gebėjimų daigai prasikalė, kai būdamas trejų su puse metų pramoko skaityti, vartydamas senus mūsų darbo kalendorius, įsimindamas mėnesių, savaičių pavadinimus. Raides pradėjo pažinti, kai važiuodavome autostrada, tarkime, raidė "s" jam asocijavosi su "slieku", knygoje apie Valdą Adamkų, kuri dabar jau perskaityta, greit ėmė atpažinti žodį "prezidentas". Netrukus ėmė pažinti ir skaičius", - prisiminė mama.

"Man už pasakas įdomiau yra dokumentiniai faktai. Randu internete miestą, prisiartinu jį ir tyrinėju. Kai pirmą kartą sužinojau apie Islandijos ugnikalnį Ejafjadlajokudlį, man buvo nelabai įdomu, bet paskui susidomėjau: koks ten karštis, kokie dalykai vyksta. Vėliau pradėjau domėtis astronomija. Molėtų observatorijoje naktį spengiančiame šaltyje per teleskopą stebėjau Jupiterį ir Venerą. Apie planetas paaiškino gidas. Dabar pažįstu ir kai kuriuos planetų palydovus", - sakė Deusamas.

Berniuko "palydovas" - dėžutė, kurios skyreliuose sudėliotos jo paties pasidarytos kortelės, ten ir lietuviškai ir angliškai parašyti Deusamui svarbiausi 750 žodži7. Šių per dieną pakartoja tik 17. Deusamui didžiausia vertybė yra pasaulio pažinimas, tad ateityje labai pravers anglų kalbos žinios.

"Šiuo metu svajoju su tėčiu nuvažiuoti pasižvalgyti į Ameriką", - sakė Deusamas.

Jis prisipažino, kad mokykloje maždaug pusė klasės vaikų yra jo draugai. Kiti pyksta, kad berniukas nenustygsta, veržiasi išberti žinias kaip kruopas, tad pirmoje klasėje pirmiausia turėjo išmokti kelti ranką, tik tada kalbėti.

Dar prieš pradėdamas lankyti mokyklą Deusamas sėkmingai dalyvavo perspektyviausio būsimo pirmoko konkurse, vykusiame licėjuje, tuomet atsinešė žaidimų draugą gaublį. Vaikas ir redakcijoje pasiūlė žaidimą: rinktis vieną iš žemynų, vieną iš keturių pasaulio krypčių ir miestą arba gamtos stebuklą. Pasirinkau klausimą apie piečiausią Afrikoje gamtos stebuklą.

"Tai - Stalo kalnas prie Keiptauno. Vandenyne yra sala su didžiuliu kalnu, kurio viršus lygus kaip stalas", - išpyškino berniukas, it kempinė sugeriantis žinias.

Kai prašnekome apie požiūrį į savo šalį, Laudijus nuoširdžiai uždainavo tautinę giesmę, o Deusamas bemat atsakė, kur yra Žemaitijos sostinė. Abu vaikai didžiuojasi esą lietuviai, keliauja po tėviškę, žinodami, kur kokia pilis ir kokius lobius saugo.

Virtuvė ir beribės erdvės

"Su tėčiu mėgstu žaisti futbolą, golfą dideliuose laukuose, su juo gerai praleisti laiką ir žiūrėti, kaip taikliai kartais daužo smūgius. Turime kalbančią papūgą, kuri sako savo vardą Roma, "mama", "lempa". Su broliu dūkstame ir pasimušame", - sakė Deusamas, kuriam kartais už tokį elgesį kelioms valandoms su Laudijumi liepiama laikytis vienas nuo kito 2 metrų atstumu.

Dviem berniukams, kurių vyresnysis užaugęs nori būti mokslininku astronomu, antrasis - konstruktoriumi išradėju, knieti paišdykauti. Mažasis kitoks - lengvai brolį aplošia kortomis, o vieną savaitgalį po Romą lakstė apsirengęs žmogaus-voro kostiumą.

NORAI. Vyresnysioji Golovinų šeimos atžala - Deusamas - užaugęs nori būti mokslininku astronomu, o jo brolis Laudijus - konstruktoriumi išradėju.

"Nors ir patys esame apkrauti darbų, vis tiek leidžiame sau kartkartėmis ištrūkti į gamtą. Žmona dabar treniruojasi žaisti golfą ne aikštyne, bet miške, kur su vaikais daužome kankorėžius, kad įvaldytume smūgį, suprastume judesio geometriją. Mosuoti lazdomis sveika - žmonės, žaidžiantys golfą, gyvena penkeriais metais ilgiau", - sakė Jordanas, kartais dalyvaujantis ir golfo turnyruose, mėgstantis suktis beribės gamtos erdvėse.

Anot jo, disciplina - būtinas bet kurių pasiekimų palydovas. Tačiau jis priduria dar vieną pastabą: "Tikrieji talentai slypi po kuklumo kauke, todėl nieku gyvu nevalia savo svarbos pabrėžti, kitaip nežinia, ar ilgam autoritetu išliktum."

Apie jausmus

Susitikimas su vyru Monikai buvo lemtingas atsitiktinumas.

"Žmona yra iš kito miesto. Buvo vienos bendrovės administratorė, aš tuo metu prekiavau konservais ir jai buvo smalsu, kokie tie konservai ir ta Klaipėda. Dažnam lietuviui tai yra turintis savo žavesį miestas. Monika yra kukli ir taktiška, užsimezgė geras abipusis ryšys. Monika, kaip ir aš, mėgsta keliauti, tad ir mūsų pirmagimis sūnus genais paveldėjo nenumaldomą troškimą pažinti pasaulį. Būdamas dar mamos pilve jis lankėsi Brazilijoje, Amazonės džiunglėse, girdėjo gražiausių planetos krioklių Fos do Iguasu šniokštimą, jautė įžymiojo Marakanos stadiono galybę. Laudijus taip pat būdamas įsčiose jautė svetimas kultūras, lankėsi Kroatijoje", - pasakojo šeimos galva.

Moters paklausus, ar lengva gyventi su trims vyrais, ši atviravo: "Reikia daug kantrybės, kartais tik vyrams suprantamo piktumo ir šiurkštumo. Pasidaliname darbais. Vyras dažnai išvažiuoja, mes jo pasiilgstam, išlieka jausmų žavesys. O jis tikrai geba išreikšti savo jausmus man ir vaikams".

Jordanas sutinka, kad toli gražu ne vyrai, bet moteris yra stiprioji lytis. Gal ir baimių vyrai turi daugiau, nors jis savąsias veja šalin. Sako, kad tai tik proto būsena - vidinis, toli gražu ne išorės veiksnys: užsirašyk, ko iš tikrųjų bijai, ir problemoms tuomet pažvelgsi tiesiai į akis, negalima nuo jų bėgti. Jei nekovosi, būsi save nubaudęs it išsisukinėjantis avantiūristas, sukčiausi prieš save patį.

Jordanas juokėsi esąs stiprių nervų ir tuo pats įsitikino dalyvaudamas žmonai gimdant. Pirmagimio laukė 13 valandų, antrasis gimė ekstremalesnėmis aplinkybėmis - šeima priėmė iššūkį gimdyti Saulės mieste, net jeigu tektų staiga pasukti į kokio pakeleivingo miestelio ligoninę. Taigi 8.35 val. pora pravėrė Šiaulių gimdymo namų duris, o po 20 minučių naujagimis jau riksmu sveikino pasaulį.

"Tai fantastiškas, palaimingas jausmas, originalus ir tikras pojūtis, nes tai yra tavo sūnūs", - prisiminė tėtis, pirmajam išrinkęs Deusamo vardą dar tada, kai šis nebuvo pradėtas. Lotynų kalba vardas reiškia "Dievą mylintis", Laudijus - "Garbingas".

Apie gyvasties lauką

"Aš esu trečias brolis šeimoje, tiesa, turiu ir vyresnę seserį. Gimiau, kai jiems buvo 10 ir 12 metų ir vis paveldėdavau jų nešiotus batus. Išmokau būti neišrankus. Gal ir gerai, kad nebuvau lepinamas, tai užgrūdino, išmokau atkakliau veržtis į gyvenimą. Ir vaikams sakau: iš gyvenimo viską teks pasiimti, o ne lūkuriuoti, kol gyvenimas gerovę ant lėkštelės atneš", - sakė Jordanas.

Jau anksti norėjosi turėti savų pinigų, tad džiaugdavosi, jeigu žmonės vaiką pakviesdavo kartu šieno kaime krauti. Devynerių metų sulaukęs vaikis prekiavo lipdukais. Nupirkęs jų po 50 kapeikų, parduodavo už 6 "vagnorkes", o kai šių sukaupė 50, tai atrodė kosminiai pinigai. Vasaromis pardavinėjo gaiviuosius gėrimus Smiltynėje prie perkėlos arba citrinas prospekte. Suprato, kad pirmiausia reikia pagauti praeivio žvilgsnį, tada žaismingai siūlyti. Dabar savo atžalas pamokė prekiauti obuoliais, nebijoti išeiti į žmones. Sūnūs supranta, kad reikia uždarbio dalį atsidėti ir ateičiai. Deusamas čiauškėjo, kad dalį pinigų pasilieka kišenpinigiams, kitus deda į svajonių taupyklę, turi sąskaitą banke.

"Sukurti vertę kartais galima net nuo plyno lauko, todėl neverta manyti, kad didelį "biznį" sukurtum tik tada, jeigu turėtum pradinį kapitalą. Reikia vidumi nusiteikti, kad gali pasiekti tikslus, turėti ir išlikimo instinktą, esant reikalui, žūtbūt išgyventi, juk gyvename išlikimo krašte", - sakė Jordanas.

Jis prisiminė sunkiuosius 2011 metus, kai sėkmingą verslą buvo ištikę ilgalaikiai kryčiai. Tada suprato, kad ir kokia sumautai sudėtinga būtų situacija, privalai sau atsakyti, ko pozityvaus iš tų kliūčių gali pasimokyti. Pakeitus požiūrį ir šios kliūtys ištirps, ir versis naujos, palankesnės perspektyvos.

Diskutuojant apie vaikų mokymo galimybes, pašnekovai sakė: "Naivu tikėti, kad pinigai, o ne savos vertybės, aistringas žinių troškimas yra lemiamas veiksnys. Ne kiek svarbu geriausią mokytoją rasti, kiek padėti vaikams pažinti save. Tuomet su jais ir mokytojai mieliau dirbs."

Jordanas ir Monika žino, kad prieš išleidžiant vaikus į universitetus, jų teks pasiteirauti, kiek jie patys į mokslus investuos savųjų uždirbtų lėšų. Nemokamas mokslas esą nebūtų tiek branginamas.

Pokalbininkai mano, kad tikrieji lyderiai į save investuoja pirmiausia patys, tuomet ir gimdytojams negaila padėti atžaloms į mokslus kibti, nepaisant to, kiek svariai gali tekti paremti.