Saulius Jokužys: "Esame dulkė Dievo aky"

Paroda atskleidžia kvapą gniaužiančius praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečių įvykius. Buvote istorinio lūžio liudytojas, dirbote "Lietuvos žvejo" ir "Tarybinės Klaipėdos", vėliau - "Klaipėdos" redakcijose. Kodėl pasirinkote žurnalistiką?

Dar būdamas pienburnis kliedėjau fotografija, ji buvo manyje. Tuo metu dirbti laikraštyje buvo prestižo reikalas, ir ta patirtis buvo mano universitetas. Atlapaširdžiai jūreiviai parveždavo šinjonų, "ploščių", kramtomosios gumos, kokakolos ir svaiginantį supuvusio kapitalizmo kvapą. Darydavau reportažą iš laivo, kai jūreiviai jau norėdavo skubėti pas mylimąsias, o aš režisuodavau vaizdą, kaip jie suka varžtą ar stovi prie vairo. Buvo didžiulis laivynas, vos tilpo į uostą.

ATODANGOS. "Ir sunkiausiu metu žmonės mylėjo, tuokėsi, gimdė ir mirė, kovojo už būtį, tik stabai keitėsi", - sakė fotomenininkas Saulius Jokužys.

Dirbau su labai įdomiais žurnalistais Vytautu Bajoru, Aldu Vabuolu, Jonu Garadausku, kurie mylėjo savo miestą, turėjo išminties. Nufotografavęs, ką reikia, išbūdavau, kiek truko interviu, kad pasisemčiau žinių ir naujienų. Tuomet netrūko adrenalino, net vaikščiodavau stogais. Džiaugiuosi, kad jaunystėje dainavau "Gintarėlio" chore, kitaip gal būčiau sėdėjęs nepilnamečių kolonijoje.

Kaip tuomet lietuviai fotomenininkai atrodė broliškų tautų akimis?

Kai viename kariniame miestelyje prie Uralo Lietuvos fotomenininkai atidarė parodą, tai generolai, žinoję Rakauską, Dichavičių, Macijauską, sakė: "Mes nemanėme, kad jūs, lietuviai, esate raudonesni už mus." Kai apibūdiname lietuvius, sakome - ąžuolai. Tikrai ne, nes tada mus būtų seniai iškirtę karstams. Mes esame aštri pajūrio zunda su labai giliomis šaknimis, ir kai vėjas papučia iš Rytų, piešiame penkiakampę žvaigždę, iš Lenkijos - erelį, bet niekas mūsų negali išrauti. Mėgstame jaustis svarbūs, bet juk Klaipėda stovi ir stovės, joje buvo anglai, vokiečiai, prancūzai, dabar esame mes, gal po kiek laiko bus kinai. Bet miestas kaip vertybė ir jo dvasia išliks. Mes esame dulkė Viešpačio akyje, akimirkomis kieti kaip uola, kartais amorfiški kaip molis, klampūs kaip durpynai. Kiti galvoja, jog esame ašara Dievo aky; dėl to, kad mumyse nuo gimimo įskiepytas kaltės jausmas.

Ar partijos komitetas kviesdavo "ant kilimėlio" už socialistinį realizmą kompromituojančias nuotraukas?

Savo parodoje paliečiau virsmą, lūžį, laiko pjūvį, kai jau nebebuvo "glavlito", cenzūros. O kai buvo, negalėjai be leidimo publikuoti nuotraukų. Kartą mano nuotraukoje buvo matyti kartono fabriko kaminai, tad gavau velnių, taip pat ir už tai, kad per paradą prie Lenino statulos nufotografavau karininkus povandenininkus. Su viduje kirbančiu juoku ir atsainumu dainavome patriotines daineles, nešėme gėles prie stabo paminklo, gerdavome "šnapsiuką". Bet negali vyrų, kurie taip elgėsi, vadinti vien parazitais, engėjais, nes jie daug nuveikė miesto labui.

Bet tada mes visi galvojome ir tikėjomės, kad išauš šviesus rytojus, kai žvengdami skandavome šūkius: "Ekonomika turi būti ekonomiška!" Mumyse pokario partizanų dvasia buvo gyva. Nepaisant to sudėtingo laiko, žmonės "ženijosi", laidojo, dirbo ir kūrė, kovojo už būtį.

Ar prasidėjus Sąjūdžiui puolėte karštligiškai fotografuoti visuotinę euforiją?

Parodoje bus unikali fotografija, kai pirmą kartą, gal Vasario 16 dieną, nedidelė grupė žmonių iškėlė tautinę vėliavą prie Biržos tilto, ir buvo nedrąsu fotografuoti, nes gal tavo medžiagą panaudos, kad atsektų veidus. O kai Lietuvos vėliavą iškėlė ant Muzikinio teatro stogo, jau tvino žmonių minios.

Patoso buvo daug, ir pažangioji rusų inteligentija mus suprato. Niekada Baltijos tautų nelaikė tikrais sovietais, kiti net klausdavo: "O kokie jūsų pinigai?" Paradoksas: nespėję pabūti laisvi dešimt metų, įstojome į "kopūstų" sąjungą. Ir vėl esame beveik užribyje, bet viskas priklauso nuo mūsų, ar norime būti autsaideriais, ar turime gana ambicijų išsaugoti tapatybę.

Sausio 13-ąją su kolege Zita Tallat-Kelpšaite važinėjote į žvalgybą po miestą žiguliukais, kuris neturėjo stabdžių.

Matėme per televiziją, kaip liejasi kraujas, bet žurnalistai turėjo dirbti savo darbą. Žmona Birutė tik pasakė, kad apsivilkčiau šiltesnius apatinius ir nelįsčiau kur nereikia, nors galėjo liepti lindėti po šluota. Nelaikau to žygdarbiu, tiesiog pasisekė, kad buvau tuo metu, kur visi buvome. Tas įdomus laikas subrandino tautą. Vienoje fotojuostoje sutilpo tie patys garbūs žmonės, kurie dėjo gėles prie spalio revoliucijos vado paminklo, o po kelių dienų nešė plakatus: "Šalin antikristą!" Reikia džiaugtis, kad neįskėlėme kruvino karo, turėjome pakantos kitų nuomonei.

Būta ne tik dokumentinių reportažų, bet ir fotografijų ciklas "Neatpažintas moters pasaulis". Kodėl - neatpažintas?

Nesu anatomas. Moteris yra visa ko pradžia, gyvybės arka, ko gero, tobuliausias Dievo kūrinys. Jas fotografavo, tapė, kaldino iš marmuro garsūs meistrai. Retai esu matęs, kad dideliu lobiu laikytų atkastą pirmykščių laikų nuogo vyro amuletą; kažkodėl vertinami moteriški, vaisingumo, simboliai. Apie moterį sukasi visata.

Mes, "misių" konkursų žiuri nariai, į merginas žiūrėdavome apsiseilėjusių patinų akimis, išimtis buvo Romaldas Idzelevičius. Geriausios vertintojos yra moterys, suvokiančios eleganciją, proporcijas, jos ir puošiasi ne tik dėl vyrų.

Ką daryti, kad bėgant metams sutuoktinis nenuvertėtų?

Didžioji dalis taip ir nugyvena amželį su viena moterimi. Tai laimingieji, kurie sutapo, sugebėjo prisitaikyti vienas prie kito, buvo atlaidūs. Dėkoju Birutei, kad ji sugebėjo mano laisvės grandines atlaisvinti tada, kai jos labiausiai spaudė. Sakau, kad moters pasaulis neatpažintas, nes nežinau, ką ji išgyveno, giliai jautė. Man sekėsi sutikti protingas, gražias, turinčias savo supratimą moteris. Nesu šventas, bet dvasinės išdavystės niekada nebuvo. Kai fotografavau moteris, kurios ne visada buvo apsirengusios, kildavo visokių minčių ir pagundų. Moteryje įžvelgiau harmoniją, norėjau atrasti tą neatpažintą vidaus pasaulį, kuriame raidžių nei teksto nėra. Pozos, spalvos perteikia vyksmą, susimąstymą, šauksmą, būseną. Visos be išimties pozuotojos buvo geros aktorės, tą dovaną joms davė gamta. Rašyčiau tų moterų pavardes prie savo darbų kaip bendraautorių, bet nežinau, kokia būtų jų vyrų reakcija, o aš dar norėčiau pagyventi.

Užauginote dvi dukras. Ar jos pateisino lūkesčius?

Aišku, galėjo būti daugiau vaikų. Dukras myliu, jos skirtingos, bet abi yra kūrybingos, paveldėjo mano ir mamos bruožų. Jos žino, ko nori, jau augina savo vaikus. Džiaugiuosi, kad Eglė imasi socialinių projektų, išleido knygą "Eglė, Žalčių karalienė" ne tik įprastu, bet ir Brailio raštu. Kai neregintis vaikinukas skaitė tą pasaką balsu, žmonės verkė, ir aš pats žliumbiau. Vaivos daromos fotografijos labai geros, tik dabar jai tenka domėtis poligrafija, spaustuve, leidyba.

Esate daugelio renginių rėmėjas, kodėl tai darote?

Visi gimstame nuogi, vėliau vieniems labiau pasiseka, kitiems - mažiau, tad jauti skolą ir priedermę dalintis. Nuo seniausių laikų medžiotojas, nušovęs mamutą, gabalą mėsos atpjaudavo kaimynui. Nesu nei Rotšildas, nei Sorošas ar Geitsas, bet keliomis kapeikomis paremiu Jūros šventę, sportininkus, o dabar - geltonus autobusiukus, kurie vaikus veš į Kalėdų šventę. Esu Klaipėdos rotariečių brolijos narys, ir mums nuostatai liepia tarnauti visuomenei. Nuveikiami dideli dalykai: pasaulio rotariečių sukaupti pinigai išnaikino poliomielitą. Lietuvai net XXI amžiuje aktuali tuberkuliozės problema. Bet maišais gatvėse pinigų nebarstome.

Gal kolekcionuojate antikvarines vertybes, paveikslus? Girdėjau apie jūsų kaklaraiščių kolekciją.

Aš turiu aistrą fotografijai, esu jos apsirijėlis. Planuoju po trejų metų verslą atiduoti vaikams, ir fotografuoti, nebūtinai gražias mergaites, nes būsiu senas, susiraukšlėjęs ir joms nebeįdomus.

Kaklaraiščių maniaku padarė žmona. Turiu jų su drambliais, zuikučiais, žirniukais, santūrių spalvų. Žydrų - mažiausiai.

Ko trūksta Klaipėdai?

Gal negreitai griebsimės baslių kaip graikai, nors esame apmokestinti kaip Indijos drambliai. Pasidžiaugiu, kai sutvarko aikštelę, pastato gražų namuką. Tiesiog esame nekantrūs, galvojame, kad per trumpą gyvenimą atsitiks viskas, kas gali atsitikti per šimtmečius. Prieš 600 metų Klaipėda stovėjo pelkėje, bet žmonės nešė akmenėlius, pylė smėliuką, mūrijo, griovė, degino, vėl statė. Žmogui, kuris rėkia, kad jam to ar ano neduoda, sakau: "Pažiūrėk į veidrodį, ką tu davei." Iš pradžių galvojome, kad Viešpats duos, paskui - Leninas, Landsbergis. Mes patys turime savo smegenėlėmis ir rankelėmis viską susikurti. Į miestą žmonės ateina, išeina - Klaipėda lieka. Manau, po dešimties metų turėsime normalią buitį, o jeigu neturi ko valgyti, Stradivarijaus smuiko nenorėsi klausytis. Tik reikia daugiau pakantumo, atjautos vienas kitam, supratimo, mažiau chamizmo ir cinizmo.