Saulius Jokužys: „Darykime Ameriką čia, Lietuvoje..."

Ta proga jį pakalbinęs "Vakarų ekspresas" tikisi, kad šįkart net ir tie, kurie gerai pažįsta Saulių, išgirs kažką naujo.

APIE DU GIMTADIENIUS: "Kas sužino, stebisi, kodėl yra dvi mano gimtadienio datos - gruodžio 5-oji ir sausio 1-oji. Gimiau gruodžio 5-ąją, bet tėvas, padedant raštininkui, su kuriuo ne vieną butelį naminukės buvo išgėręs, perkėlė mano gimtadienį į kitų metų sausio 1-ąją. Tikėjosi, kad jei, neduok Dieve, įvyks koks karinis konfliktas, gal taip pavyks nukelti šaukimą į kariuomenę vėlesniam laikui. Antrojo gimtadienio nešvenčiu, nes jeigu švęsčiau, vis vien gaučiau tik vieną dovaną - Kalėdų ir Naujųjų metų proga."
APIE SAVIJAUTĄ: "Prieš gimtadienį paprastai nerandu sau vietos, darau visokias nesąmones. Stengiuosi jo nešvęsti, bet, nori nenori, turiu draugų, jie mane prisimena. Gimtadienį iš tikrųjų reikia kelti ne sau, o draugams. Iki brandaus amžiaus, kokių 35-40 metų, gimimo diena buvo gera proga pasiausti, padūkti, paišdykauti."
DIDŽIAUSIA DOVANA: "Kai iš tėvo gavau fotoaparatą "Smena-2", tai buvo nuostabiausia gimtadienio dovana. Man buvo 12 metų. Nuo tada su fotografija "susiženyjau".
APIE VEDYBAS: "Esu du kartus vedęs, vieną - Jokužienę, kitą - fotografiją."
VAIKYSTĖS SVAJONĖS: "Svajojau būti Štirlicu. Norėjau būti kietas bičas, norėjau ginti, saugoti, kovoti už teisybę. Žodžiu - būti "svieto lygintojas."
PRISIMINIMAI IŠ VAIKŲ DARŽELIO: "Darželyje viskas buvo gerai, išskyrus tai, kad man buvo labai šlykšti manų košė. Aš iki šiol jos negaliu matyti."
PRISIMINIMAI IŠ MOKYKLOS: "Mokykloje mane kitiems rodydavo kaip blogą pavyzdį, nes labai negražiai rašiau dailyraštį. Tada džiaugiausi, va, vis tiek rodo mane kitiems kaip pavyzdį. Tiesa, dabar rašau dar baisiau. "
APIE PRINCIPUS: "Su pirmąja mokytoja Pridotkiene (vardo neprisimenu), buvau labai stipriai susiginčijęs dėl tarmiško žodžio "lazaunė". Tai yra nedidelis rūsys, dar "skladuku" vadinamas. Mokytoja pasipiktino - koks čia žodis, nėra jokios "lazaunės". Bet mano senelis nuolat sakydavo: "Eik į lazaunę, paimsi pjūklą ar dar ką nors."
APIE AKTYVUMĄ: "Aš, kaip ir mano mama mokykloje buvau labai aktyvus. Lankiau fotobūrelį, pusiau priverstinai dainavau chore, nuo pat Klaipėdos berniukų choro "Gintarėlis" įkūrimo dienos tapau jo nariu. Lankiau futbolo treniruotes pas trenerį Fiodorą Finkelį. Iš manęs būtų buvęs geras puolėjas, nes greitai bėgiodavau, bet būdavo, kad prabėgdavau ir pro vartus. Už miesto jaunimo rinktinę žaidžiau rankinį."
PIRMOJI MEILĖ: "Buvau įsimylėjęs klasiokę - dainininko Antano Čepo dabartinę žmoną Joaną. Tais laikais nebuvo jokių "feisbukų", tad reikėjo stovėti už kampo ir laukti tinkamos progos prisipažinti meilę. Galėjau parašyti laiškelį, bet mano rašysena buvo baisi, tad nedrįsau to daryti. Tai ji, matyt, taip ir nesužinojo, kad man patiko."
PIRMASIS DARBAS: "Ieškojau savęs ilgai ir nuobodžiai. Tėvas, kad būčiau protingesnis ir nesišlaistyčiau pakampėmis, privertė per vasarą padirbėti betonuotoju gelžbetonio gamykloje."
APIE MOKSLUS: "Baigiau Klaipėdos 14-ąją vidurinę mokyklą (dabar - "Ąžuolyno" gimnazija). Stojau į Kauno politechnikos instituto Klaipėdos filialą. Nepatiko. Žodžiu, per gyvenimą esu studijavęs po metus ir trumpiau bent trijose aukštosiose mokyklose."
TARNYBA: "Tarnavau BAM (Baikalo-Amūro magistralės) statybose, kaip karinio divizijos laikraščio fotokorespondentas. Tarnavau labai įdomiai, kūrybingai, fotografuodavau karininkų žmonas. Ir būdavo, kad ne tik fotografuodavau."
APIE ŽMONĄ: "Birutė žaidė rankinį. Žodžiu, graži, žvitri sportininkė. Gražiom rudom akim. Visi seiles varvindavo. Ir aš. Žinoma, aš jai nepatikau. Aš manau, kad tikro vyro grožis - jo liežuvyje. Žinoma, jeigu liežuvį valdo smegenys. Buvo ne taip paprasta tokią gražuolę atmušti nuo įvairių gerbėjų. Prireikė 3 metų, kol prisipratinau. Mes vedėme labai anksti. Mums buvo po 20 metų. Beje, mūsų vestuvėse piršliu buvo Sigitas Jurčys, dabar labiau žinomas kaip pranciškonas brolis Benediktas."
APIE DRAUGUS: "Mes buvome tokia intelektualesnių vaikinukų grupė. Mūsų "kapeloje" tuo metu buvo dabar žinomas filosofas Vytautas Rubavičius, Edmondas Kelmickas, amžinas filosofas Robertas Kerikas. Ir dabar mes vieni su kitais palaikome ryšį."
APIE DUKRAS: "Dukras myliu, jos skirtingos, bet abi yra kūrybingos, paveldėjo mano ir mamos bruožų. Jos žino, ko nori, jau augina savo vaikus. Svarbiausia, ką mums pavyko įskiepyti Eglei ir Vaivai, kad žmogus turi gyventi oriai ir padoriai."
APIE BROLĮ: "Marius jaunesnis šešeriais metais. Dirba statybininku Klaipėdoje. Jaunystėje aš jį tramdžiau. Labai aktyvus vaikinas."
APIE DŽIAUGSMĄ: "Aš labiausiai džiaugiuosi, kad sulaukiau laiko, kai Lietuva atgimė. Aš sakiau, vaikinai ir merginos, darykime Ameriką čia. Mes neką durnesni už tuos amerikonus. Mes patys turime savo smegenėlėmis ir rankelėmis viską susikurti. Niekas už mus to nepadarys. Joks kaimynas tau nepadės. Kaimynas gali tik tavo žmoną suviliot."
APIE TREČIĄ VAIKĄ: "Didžiuojuosi tuo, kad pirmieji Lietuvoje įkūrėme privačią spaustuvę. Spaustuvė, ko gero, yra mano trečias vaikas. Turėjome krūvą idėjų, o kišenėje tuo metu buvo visiškas nulis."
GYVENIMO KNYGA: "Keruako "Kelyje".
POPULIARIAUSIAS POSAKIS: "Visada ir visur ieškokime gėrio ir grožio, nuodėmė mus pati susiras."
APIE VERTYBES: "Svarbiausia nekenkti kitiems. Gyvenk laisvai, bet tavo laisvumas neturi pakenkti kitiems."
MĖGSTAMAS PATIEKALAS: "Man patinka barščių sriuba, kurią virdavo mano mama, o dabar išverda Birutė. Lietuviški, raudoni."
APIE ATSARGAS: "Namuose visada turi būti kaimiškų lašinukų, pintinė svogūnų ir rupios juodos duonos. Lašiniai yra lietuviškasis ženšenis."
APIE PINIGUS: "Pinigai - pats didžiausias blogis, kurį sugalvojo žmonija, kad gerai gyventų. Pinigams aš nesimeldžiu, bet juos gerbiu."
APIE TOLERANCIJĄ: "Visada bandau suprasti žmones. Netgi tuos internautus, kurie rašo ir pila šlykštynes iš už kampo. Manau, kad jiems tai yra gera psichoterapija ir nuo to tik palengvėja. Visus bandau pateisinti ir ieškoti tokio elgesio priežasčių."
APIE JŪRĄ: "Klaipėdoje galime didžiuotis, kad esame arčiausiai jūros. Mes net nesuvokiame, kokį turime turtą, nes didžioji dalis pasaulio žmonių neturi tokios laimės gyventi prie jūros."
APIE KLAIPĖDĄ: "Klaipėda stovi ir stovės, joje buvo anglai, vokiečiai, prancūzai, dabar esame mes, gal po kiek laiko bus kinai."
APIE LIETUVIUS: "Lietuviai save lygina su ąžuolais. Tikrai ne, nes tada mus būtų seniai iškirtę karstams. Mes esame aštri pajūrio zunda su labai giliomis šaknimis, kurių neišrauna jokie pasaulio vėjai."
APIE MOTERIS: "Man patinka merginos ir moterys nuo 18 iki 62 metų amžiaus. Tos, kuriose yra daug moteriškumo. Moteris yra ne tik mano, ji yra viso pasaulio įkvėpėja. Ne kartą esu sakęs, jog tai pats tobuliausias gamtos ir Dievo kūrinys. Be moters žmonija neturėtų tokio idealo, dėl kurio vyksta meilės karai, kuriama poezija."
APIE PASLAPTIS: "Mano darytos erotinės fotografijos turi tam tikrą stilių, jos yra labai apibendrintos ir joks vyras, atėjęs į parodą, savo žmonos - modelio nepažins. Jeigu mane paimtų į nelaisvę, tai gal Tėvynę ir išduočiau, bet savo modelių vardų tikrai ne".
SAVIKRITIKA: "Kritika naudojuosi, nes tai yra savigyna. Turiu tam tikrų bruožų, kurių noriu atsikratyti. Kartais man labai trūksta koncentracijos. Kartais vienu metu pradedu daryti daug dalykų, pradedu tą - nepabaigiu, griebiu aną - nepabaigiu. Tokie dalykai mane labai nervina."
PRAKTIŠKUMAS. "Esu be galo praktiškas, nes būdamas protingas žmogus, pasirinkau labai praktišką žmoną."
APIE NAMUS: "Populiariausia vieta namie - prie lango, turiu tokį foteliuką, kur galiu skaityti knygas ir laikraščius."
PRANAŠYSTĖS: "Leidyba nenumirė, ir nesvarbu, kad elektroninės medijos baigia užkariauti visą pasaulį - knyga vis tiek yra knyga, ją vartant sušyla rankos, siela ir širdis, malonu užuosti nepakartojamą kvapą. Knygos išliks, būkim ramūs, ateis ir laikraščių renesanso laikai."
APIE ATSIPALAIDAVIMĄ: "Žvejyba yra tam tikra meditacija. Pagautą žuvį paprastai paleidžiu. Atsipalaiduoju gerame draugų būryje, su kuriais būna įdomu pašnekėti, padiskutuoti. Ir dar puikiai atsipalaiduoju, kai galiu grįžti į namus ir ramiai prisėsti prie savo fotografijos."
APIE KONKURENCIJĄ: "Nors Birutė mano mokinė, tačiau ji geresnė žvejė. Žmonos pagauta jūros lydeka svėrė 41 kilogramą. Tokio dydžio žuvį paprastai iš jūros vyrai traukia trise, pasikeisdami ir kelias valandas. Birutė tai sugebėjo padaryti viena ir per valandą. Tai ji yra profesionali žvejė, o aš tik mėgėjas."
APIE PAGARBĄ: "Prisimenu, pradžioje, jei kildavo finansinių sunkumų, pirmiausia išmokėdavome darbuotojams atlyginimus, o sau pasiimdavome, kas likdavo. Pagarba darbuotojams ir tai, kad mums svarbiausia yra kokybė, atsipirko su kaupu."
KAKLARAIŠČIAI: "Kaklaraiščių maniaku padarė žmona. Turiu jų su drambliais, zuikučiais, žirniukais, santūrių spalvų. Žydrų - mažiausiai."
PRARADIMAI: "Turėjau sukaupęs labai didelį fotoarchyvą. Per gyvenimą teko ne kartą kraustytis, mes tą archyvą (fotojuosteles) darbe padėjome į tokią vietą, kur sąlygos buvo visai netinkamos. Darbininkai neįvertino fotojuostelių reikšmės ir jas paėmę nuo specialaus padėklo padėjo ant kartono, visa tai atsidūrė ant drėgnos žemės, o ant tų padėklų sukrovė padangas, nes jos buvo svarbiau. Žodžiu, viskas sudrėko ir supelijo."
APIE PRABANGĄ: "Esu visiškai abejingas prabangai. Vyras turi turėti charizmą, gerą moterį ir truputį pinigų, kad tą moterį, arba draugus galėtų pavaišinti. Man svarbu geri patikimi daiktai. Pinigų neišsineši į kitą pasaulį."
APIE LABDARĄ: "Nuo seniausių laikų medžiotojas, nušovęs mamutą, gabalą mėsos atpjaudavo kaimynui. Nesu nei Rotšildas, nei Sorošas ar Geitsas, bet keliomis kapeikomis paremiu Jūros šventę, sportininkus."
NAUDINGI PATARIMAI: "Aš visiems vaikinams, ieškantiems sau antrosios pusės, galiu iš patirties pasakyti: prieš rinkdamiesi gerai įsižiūrėkite į uošvę. Jei ji ir sulaukusi garbaus amžiaus gerai atrodo, tai tokia po daugelio metų bus ir žmona."
LINKĖJIMAI ARTĖJANČIŲ ŠVENČIŲ PROGA: "Išmokime džiaugtis mažais dalykėliais, nes jų yra daug. Išmokime džiaugtis ir nedidele pergale. Išmokime džiaugtis, jei tavęs tą dieną nesuvažinėjo automobilis."