Saulius Balandis: "Nesu narcizas, kuris grožisi savimi"

Aš sakyčiau: bijai vilko - neik į mišką. Mūsų serialas truputį kitoks, ir aš bijau, o sykiu nebijau tos konkurencijos.

O kuo išsiskiria "Naisių vasara"?

Stengiausi, kad serialas kažkiek būtų kitoks savo šiluma ir energetika. Kad būtų šiltesnis, švaresnis, gražesnis vizualiai.

Ar Naisių kaimo žmonės domėjosi, kas vyksta filmavimo aikštelėje?

Paprasčiausiai visi buvo labai geranoriški, kai reikėjo - padėdavo, sueidavo, vaidindavo, įsileisdavo mus į savo namus, ir kai filmavimo tempas buvo labai didelis, mums jų palaikymas labai padėjo. Jie atnešdavo obuolių ir visokių rakandų, skolino savo dviračius. Jeigu reikėdavo surasti kokią ypatingą vietą filmavimui, parodydavo. Ir neįsivaizduokime kaimo, koks buvo prieškario Lietuvoje; tenykštė buitis dabar nelabai skiriasi nuo miestiečių.

Kodėl lietuviai nepastato tokių dinamiškų, analitiškų, sklidinų juodojo humoro serialų, kaip, tarkime, "Sopranai"?

Ar žinot, kiek žmonės dirbo, kol jie padarė "Sopranus"? Jie darė visokius dalykus, kuriems mes nepajėgūs. Kiekvienam darbui reikia augti, tobulėti, ir neužtenka turėti gerų sumanymų. Supraskit, kad mums kasdien reikia kurti serialą, ir čia ne Rusijos ar Amerikos rinka. Mes neturime tiek pinigų, kad ir kokie dideli būtų mūsų kūrėjų norai. Bet formatai ir rinka lemia daug dalykų.

Vienas klaipėdietis aktorius, statęs spektaklį, sakė, kad jam sunkus režisieriaus vaidmuo, nes jis negali žvelgti į kūrinį iš šalies, mat nevalingai vaidina drauge su aktoriais, įlenda į juos ir net kartu krutina lūpas...

Aš irgi nemanau esąs kažkoks didis režisierius, į mane aktoriai kreipėsi vardu. O filmavausi nemažai ir išmokau nemažai dalykų, kuriuos stengiausi panaudoti, kad aktoriai gražiai suvaidintų, operatoriai - nufilmuotų.

Koks ypatingas vaidmuo suteikė galimybę jums atsiskleisti kaip asmenybei?

Jų buvo tiek daug. Galbūt tai tas vaidmuo, kurį suvaidinau dar praėjusiame amžiuje, dešimtoje klasėje - Arūno Žebriūno filme "Turtuolis vargšas". Daug suteikė bendravimas su režisieriumi A. Žebriūnu. Po to man teko vaidinti Vytauto Žalakevičiaus, Algirdo Aramino filmuose, ta mokykla, patirtis suformavo kažkokias mano žmogiškas savybes. Be šitokios patirties retas imtųsi režisuoti serialą. Man regis, sugebėjau pasiimti tai, ko reikia.

Režisierius A. Puipa sakė, kad kino kritikus vadina priešais, ligoniais ir mielai juos sušaudytų. O jūs?

Tikrai priimu geranorišką kritiką. Kam kas nors nepatinka, gali paspausti distancinį pultelį. Nekenčiu kritikos, kurią išsako žmonės, kurie nieko neišmano ir net nematė to dalyko. Aš pats žinau, ką sugebu ir ko ne.

O populiarumo grimasos? Jums neįkyru, kad daugeliui moterų pirmiausia esate gražuolis?

Matot, į tą dabartinį populiarumą dėl televizijos žiūriu blaiviai, nes minėtą "Turtuolį vargšą" žiūrėjo visa Sovietų Sąjunga. Tas laikinas populiarumas nieko vertas. Kai man sako: "Jūs patinkate mano močiutei" - tai man didžiausias komplimentas.

Kodėl lietuviškuose serialuose vyro ir moters meilę vaizduoja byrantys žiedlapiai, laikymasis už rankų arba antklodė, lovoje užtempiama ligi ausų?

Na, nežinau. Turbūt serialo rodymo laikas, kad kas neprisikabintų... "Naisių vasaroje" bus meilės scenų, bet atvirų - tikrai ne.

Kaip jaučiatės, stebėdamas savo darbą ekrane?

Aš niekada nesidžiaugiu. Kai matai save, galvoji, kad ne taip pasakei, net taip pasisukai, suvaidinai. Tikrai nesu narcizas, kuris grožisi savimi ir yra labai patenkintas. Nuo pat pradžių, kai pradėjau filmuotis, į senus savo darbus žiūriu gana atlaidžiai, bet į šviežiausius žiūrėti, patikėkit manimi, nėra taip malonu.

Kaip pabėgate nuo kūrybinių krizių?

Neturiu ypatingų pomėgių. Kai rutina užkamuoja, norisi ramybės: gamta, kaimas, pasilakstymas su šunimi.

Spėju, norėsite ir toliau režisuoti? Ką veikiate dabar?

Filmuojuosi "Nekviestos meilės" tęsinyje - "Amžini jausmai", ir ieškau medžiagos, kad pavasarį jau kažką galėčiau pradėti daryti. Tai tikrai didelė paslaptis. Bet jau ieškau žmogaus, kuris galėtų parašyti scenarijų...