Saulės Rinkevičiūtės šuniški rūpesčiai

Viskas - iš meilės šunims

„Nėra taip, kad staiga sugalvojau veisti šunis, - sako S.Rinkevičiūtė, paklausta, kaip jai, muzikei, į galvą šovusi tokia mintis įsteigti šunų veislyną, kuriam davė muzikinį „Tonikos“ pavadinimą. - Viskas kilo iš meilės šunims, iš noro nuo pat vaikystės turėti šunų. Aš ir turėjau, važinėdavau su jais po parodas. Tiesiog niekada negalėjau būti be šuns. Vaikystėje turėjau mopsą, bet parodose žavėjausi spanieliais. Ten vykdavo jaunųjų vedlių konkursai, kai vertinamas ne šuo, bet žiūrima, kaip vaikas moka „išstatyti“ tą šunį. Tai toks savotiškas vaikų hobis. Ir aš labai mėgau pasirodyti su spanieliais: iš veislyno tiesiog pasiskolini šunį, - vaikai ir dabar taip daro, jeigu neturi savo, - ir vediesi keturkojį į ringą. Taip meilė tiems spanieliams ir užgimė. Jau išvažiavusi studijuoti į Maskvą, paskutiniais studijų metais, pradėjau svajoti apie šios veislės šuns įsigijimą. Atsimenu, kaip tik paskambino mama ir pranešė, kad mūsų mopsas išėjo ir negrįžo, - jis jau buvo senas. Ir tada pradėjau paieškas - kad gerą šunį reikia užsisakyti, žinojau. Ir užsisakiau iš paties žinomiausio, turbūt seniausio Lietuvoje veislyno retos spalvos - baltą su šokoladu kalytę“.

Tai atsiėjo nemažus pinigus, kuriuos Saulė susitaupė per kurį laiką. O kadangi įsigijo kalytę, tai jau žinojo, kad šia veisle norės ilgiau domėtis. Ar tėvai nebandė paprotinti, kam jai, muzikei, reikalingas šunų veislynas? „Kad aš jau suaugęs žmogus - man 27 metai, aš gyvenu savarankišką gyvenimą, aišku, kartais palieku artimiesiams šunis, jeigu kur nors išvažiuoju. Mano mama taip pat augina spanielį, kuris yra iš mano pirmosios vados. Tėčio žmona irgi labai myli šunis - jinai puikiai supranta mano užsiėmimą. Jie visi mane labai palaiko. Jeigu aš galiu šunis išlaikyti, jeigu aš galiu jais pasirūpinti, vadinasi, viskas yra gerai“. Dėl šios priežasties Saulė net persikraustė į Vilniaus rajoną, kad jai būtų lengviau užsiimti su šunimis. O kaip į šitą reikalą žiūri sesuo Rūta Rinkevičiūtė? „Sesuo įsigijo garbanotąjį bišoną, nors visada maniau, kad niekada neturės šuns, nes jiems nebuvo labai prijaučianti, bet išsirinko tinkančią veislę ir yra labai patenkinta“, - pasakoja mergina.

Ieško patinėlio

Anglų kokerspanielius S.Rinkevičiūtė apibūdina kaip beprotiškai mielus šunelius, kurie puikiausiai sutaria su vaikais ir netgi su katėmis, mat augina ir iš globos namų paimtą katę. Tačiau dideliems pedantams tokio šuns vis dėlto nerekomenduoja, nes jų kailiukas yra linkęs šertis. Iš prigimties anglų kokerspanieliai - medžiokliniai šunys, gyvybingi ir mėgstantys dūkti lauke, nevengiantys maudytis ir būti prie vandens, be to, lengvai dresuojami. „Tai daug problemų nekeliantys šunys, aišku, ant galvos ir spanielis gali užlipti, taip sakant, „išdurti“ šeimininką. (Šypsosi.) Jie be proto ištikimi, labai nori būti su šeimininku, netgi sutinka važiuoti mašinoje, kad tik būtų šalia. Tiems, kurie turi vaikų ar gyvena bute, tai nuostabi veislė. Tiesa, juos reikia šukuoti, reikia prižiūrėti kailį - tai būtų toks pagrindinis rūpestis“, - pasakoja anglų kokerspanielių veisėja.

Pirmoji S.Rinkevičiūtės augintinė, vardu Ultra, atsivedė dvi vadas, iš jų pasilikusi dar vieną kalytę. „Iškart galiu pasakyti - tiems, kurie domisi kinologija, šuniukų veisimas tėra hobis, tai ne verslas. Iš tikrųjų pinigų šis užsiėmimas atima labai daug, o pirmoji vada toli gražu neatsipirko. Bet veisėjų ir yra pareiga tobulinti veislę. Turi ieškoti tinkamo patino, žiūrėti, kaip genetiškai tinka, yra atsižvelgiama į labai daug dalykų. Aš labai rimtai pradėjau domėtis, kokios veisimo taisyklės, ir griežtai jų laikausi, kad šuniukai turėtų kilmės dokumentus. Reikia laikytis apvaisinimo nuostatų, atlikti reikiamus tyrimus, tam tikro kiekio parodų, pasitarti su klubu, su veisėju, kad tau būtų leista kergti su tokiu patinu, ir visa kita“, - pasakoja spanielių klubui priklausanti S.Rinkevičiūtė.

Mergina tvirtina, kad tai labai brangus pomėgis, kuriam reikia laiko, sąlygų ir pinigų. „Šita mano kalytė Ultra vadą atsivedė dvejų su puse metų, paskui - trijų su puse, ir dabar aš turiu padaryti dvejų metų pertrauką. Tie, kurie veisia be dokumentų, į tai neatsižvelgia, o mes labai žiūrime - po dvejų metų pertraukos iš esmės aš galėsiu suvesti dar vieną kartą. Dabar bus mažosios eilė - jai dveji su puse metų, šiuo metu ieškau tinkamo patino. Nes antrai vadai Ultrą vežiau kergti net į Krokuvą, kur buvau jai radusi tinkamą patiną“, - subtilybėmis dalijasi S.Rinkevičiūtė.

Gal netgi pasitaiko kuriozinių situacijų, kai kalytei netinka parinktas patinas? „Su šunimis yra taip, kad turi juos sukergti tiesiogine to žodžio prasme - turi juos suvesti, aišku, ir su profesionalų pagalba. Iš pradžių daug dalykų nežinojau, ir pats gimdymas labai sudėtingas, gali kilti visokiausių komplikacijų. Tai aš visiems ir sakau: jūs čia šiaip norite šuniukų - netgi neįsivaizduojate, kas tai yra. Tai yra gana rimtas, sudėtingas dalykas. Net gamtoje ne visi turi palikuonių, paprastai palikuonių susilaukia tik patys geriausi patinai“, - sako S.Rinkevičiūtė.

Ne visiems parduoda

Galima sakyti, kad antroji vada maestro G.Rinkevičiaus dukrai atsipirko. „Keturi šuniukai išvyko į užsienį, įsigyti už gana padorią kainą. Apie pirmąją net kalbos nėra, neskaičiuojant parodų, nes aš net negaliu nupasakoti, kokios išlaidos yra ruošiantis parodoms, - didžiulės. Maža to, reikia kirpti ir kiekvienas kirpimas kainuoja, taip pat registracija, juk vienoje parodoje laimi, kitoje - ne. Dar kainuoja įvairūs sveikatos tyrimai. Jeigu aš nuolat kergčiau tris kalytes, tai sėdėčiau apsikabinusi su šuniukais, nes juos parduoti yra labai sunku. O tuo labiau kad tu ne šiaip sau parduodi bet kam. Esu ir atsiėmusi šuniuką, ir grąžinusi pinigus, netgi kelis kartus esu nepardavusi“, - pasakoja S.Rinkevičiūtė.

Pinigai jai nėra esminis dalykas - vieną šuniuką yra pardavusi nebrangiai ir dargi išsimokėtinai, bet jis pakliuvo į labai mylinčių šeimininkų namus. Kokiais atvejais yra atsisakiusi parduoti šuniuką, kaip nutaria, ar žmogus yra tinkamas? „Visų pirma apskritai pirkėją vertinu pagal požiūrį. Tarkime, jis sako: man dokumentų nereikia, parduokite pigiau, nes aš neturiu pinigų ar panašiai. Visų pirma klausiu: gerai, o kuo jūs šersite, o už ką jūs kirpsite, o kaip prižiūrėsite augintinį, jeigu jau dabar negalite skirti šuniukui, sakykime, bent pusantro tūkstančio litų? Tai investicija penkiolikai metų. Kai už mažesnę kainą gali įsigyti šunį be dokumentų, žmonės nelabai supranta, kam mokėti atseit už dokumentus. Moki ne už dokumentus, o už gerą, sveiką šunį, atitinkantį šią veislę. Žinai, kad paskui nebus jokių nemalonių staigmenų“, - paaiškina S.Rinkevičiūtė, iš kolegų nesulaukianti nuostabų dėl šunininkystės.

Parduodama šuniuką visada akcentuoja: jeigu tik kas nors negerai, jeigu kils problemų dėl augintinio - skambinkite. „Kartą taip ir buvo, kad po savaitės pirkėjas paskambino sakydamas: matyt, čia problema dėl manęs, nes šuniukas namuose viską graužia ir cypia. Tai aš atvažiavau, pasiėmiau šuniuką, grąžinau pinigus, ir viskas“, - prisimena ji. Be spanielių, ji dar turi metų ryzenšnaucerių kalytę ir neatmeta galimybės kada nors užsiimti šios veislės šunų veisimu.

„Aš dar tik kelerius metus turiu šituos šunis, ir tikrai nėra taip, kad absoliučiai viską apie juos žinočiau. Toli gražu, man dar daug ką reikia sužinoti. Tie, kurie jau dvidešimt metų veisia spanielius, tokius išveisia, kad parodose visus apdovanojimus šluoja. Kinologija yra rimtas dalykas - jeigu nesupranti, kaip reikia veisti šuniukus, tai iš viso geriau tenai nelįsk. Paskui prasideda bėdos - spanielio ausys pūliuoja ar jie linkę persišerti. Nežinau, bet jeigu genetiškai spanielis sveikas, viskas jam turi būti gerai“, - įsitikinusi mergina, pridurdama, kad nieko neturi prieš mišrūnus ir visada ragina imti beglobius gyvūnus.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“