Šarūnas Marčiulionis krepšinio kamuolį iškeitė į raketę

- Kiek vidutiniškai laiko praleidžiate sportuodamas?

- Tai priklauso nuo sezono. Vasarą dažniausiai 3–4 kartus per savaitę žaidžiu tenisą. Kiek laiko praleidžiame kortuose, priklauso nuo kompanijos, būna, kad palakstom porą valandų, kartais daugiau. Žiemą mažai būnu Lietuvoje, todėl ir žaidžiu mažiau, bet vis tiek maždaug 3 kartus sužaidžiu.

- Kokias sporto šakas renkatės laisvalaikiui?

- Žaidžiu tenisą ir „Padel“ tenisą, kuris yra naujovė Lietuvoje. Jau spėjome užsikrėsti šia teniso rūšimi, ypač tie, kurie daugiau laiko praleidžia Ispanijoje. „Padel“ yra žaidžiamas su kiek kitokiomis raketėmis ir pagal kitokias taisykles nei įprastas tenisas. Dažniausiai žaidžiu su bendraminčiais Yra susikūrusi labai smagi ir šauni teniso bendruomenė. Tai maždaug 100-150 žmonių, kurie yra teniso entuziastai ir vasarą mes labai intensyviai žaidžiame. Rengiamas netgi teniso turnyras „Dubingiai Open“, kuris vasarą jau vyks devintąjį kartą. Ten varžomės ir teniso, ir „Padel“ teniso rungtyse. Dažniausiai žaidžiu dvejetų mačuose. Tokios partijos reikalauja mažiau bėgiojimo ir daugiau taktikos. Man patinka, kad čia daugiau žaidimo prie tinklo. Ir sekasi kaip mėgėjui visai neblogai.

- O kaip gi krepšinis? Nežaidžiate?

- Na, taip išeina, kad jau prisižaidžiau. Kai stovi aikštelėje greta krepšio, visuomet sukyla savotiškas azartas, kyla noras žaisti ir nugalėti. Tačiau jau kūnas nebe tas, esu patyręs kojos traumą, todėl po žaidimo būna, kad skauda ir raumenis, ir nugarą. Žaisdamas krepšinį galiu sau labiau pakenkti, nei pajausti žaidimo malonumą.

- Daug keliaujate, ar esate išbandęs ekstremalių sportų?

- Mane riboja kelio trauma, reikia pagalvoti ir apie sveikatą, sau nepakenkti. Pamenu, kai buvau įsipareigojęs klubams, teko atsisakyti ir žiemos sportų teikiamų malonumų. Sutartyse buvo įtraukti punktai apie tai, kad slidinėti ir panašiai man draudžiama. Tad taip išėjo, kad kai fiziškai galėjau čiuožti, neleido sutartis. Dabar, kai manęs neriboja sutartys, neleidžia sveikata. Banglenčių ir įvairių kitų sportų kol kas nebandžiau. Tiesa, esu išmėginęs jėgos aitvarus. Pritrūko poros treniruočių, kad galėčiau pajausti malonumą.

- O ar yra sporto šaka, kurią norėtumėte dar išbandyti?

- Man visiškai pakanka ir dviejų sportų – teniso ir „Padel“ teniso. Svarbiausia, kad pakaktų sveikatos ir galėčiau žaisti tiek, kiek noriu.

- Vaikystėje lankėte ir teniso, ir krepšinio pamokas. Kaip nutiko, kad pasirinkote krepšininko kelią?

- Pirmiausia pradėjau lankyti tenisą. Tačiau tas tenisas skyrėsi nuo dabar žaidžiamo. Mano apsisprendimą lėmė juokingai įdomus faktas. Būdamas maždaug 8–9 metų, tapau Lietuvos teniso čempionu savo metų ir metais vyresnių berniukų amžiaus grupėje. Tuo metu nuvykau ir į Tarybų Sąjungos čempionatą-peržiūrą. Vykau aš, viena mergaitė iš Klaipėdos ir treneris Kęstutis Makarevičius. Mums, vaikams reikėjo atlikti fizinio ir techninio pasirengimo testus. Fizinio pasiruošimo testas susidėjo iš šuolių į tolį, 20 metrų bėgimo ir panašiai. Pagal fizinį pasirengimą buvau pirmas. Kai komisijai reikėjo pademonstruoti žaidimo techniką, visi pasibaisėjo ir net neprileido prie varžybų. Jie nustebo, kai kamuoliuką pradėjau atmušinėti abiem rankomis - iš kairės rankos perimdamas raketę į dešinę ir panašiai. Po šio renginio pasirodė Tarybų Sąjungoje leisto teniso žurnalo numeris, kuriame buvo ir peržiūros, kurioje dalyvavau, apžvalga. Ten parašė, kad neaišku, kur žiūri treneriai Lietuvoje, jei toks žaidėjas kaip Marčiulionis turi puikius fizinius duomenis ir tokią netikusią techniką. Tokią apžvalgą paskaičiusi mano mama nusprendė, kad atėjo metas baigti su tenisu. Tai buvo savotiškas lūžio taškas. Dar metus lankiau tenisą, bet tuo pat metu, man jau buvo 10 metų, pradėjau lankyti krepšinį ir galiausiai visą savo laiką skyriau jam.

- Dažnas krepšininkas prisimena, kaip vaikystėje treniruotės pabosdavo ir jie bent trumpam pamiršdavo kelią į salę. Tuomet tėvams tekdavo imtis iniciatyvos ir vos ne su diržu vaikus vesti atgal į sporto salę. Ar jūsų gyvenime tokios patirties nėra?

- Manęs tėvams raginti eiti į krepšinio pamokas tikrai nereikėjo. Krepšinis jau tada man buvo hobis, malonumas ir pašaukimas. Man tėvai dažniausiai kieme leisdavo žaisti tik krepšinio aikštelėje, pakampėmis šliaužioti nelabai ir galėjau. Todėl krepšinio aikštelę tik dar labiau vertinau ir gyvenau ten su kamuoliu. (Juokiasi.)

- Krepšinio aikštelėje tikriausiai ir praleidote intensyviausias treniruotes?

- Visada intensyviai sportavau. Puikiai pamenu, kad žaidžiant Tarybų Sąjungos jaunimo rinktinėje niekas mūsų sveikatos nesaugojo ir negailėjo. Tuos laikus prisimenu kaip didžiausią sveikatos alinimą ir mažiausiai protingą treniruočių procesą. Žinoma, kai pradėjau žaisti NBA, treniruotės buvo kur kas intensyvesnės nei besitreniruojant Tarybų Sąjungos rinktinėje, bet prie to priprantama.

- Kadaise pats žingsniavote į krepšinio mokyklą, o dabar turite ne vieną dešimtmetį gyvuojančią „Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją“. Kuriais auklėtinių pasiekimais labiausiai džiaugiatės?

- Akademija jau gyvuoja 21 metus. Pastaruosius 2 metus esame absoliutūs čempionai tarp Lietuvos krepšinio mokyklų. Parengėme ne vieną čempioną ir prizininką, šaliai atstovavusius Europos ir pasaulio čempionatuose. Rinktinei, besiruošiančiai 2014-ųjų metų pasaulio čempionatui Ispanijoje, parengėme 7 kandindatus. Tai ilgiau ar trumpiau mūsų mokykloje besimokę Linas Kleiza, Simas Jasaitis, Martynas Gecevičius, Martynas Pocius, Mindaugas Kuzminskas, Antanas Kavaliauskas, Dovydas Redikas.

- Ar jūsų sūnus nesvajoja sekti jūsų pėdomis ir tapti krepšininku?

- Nežinau, ką sūnus galvoja, tačiau krepšinį jis myli ir žaidžia su metais už save vyresniais. Kas bus ateityje, niekas nežino, tai priklauso ir nuo charakterio savybių, ir fizinio pasirengimo, ir nuo to, kiek jis įdės papildomo darbo. Jis jau turi supratimą, kas yra krepšinis, noro taip pat pakanka. Ar jis bus krepšininkas, parodys laikas.

- Pats sportuojate, o kokias sporto šakas mielai stebite per televiziją, vykstate į čempionatus?

- Žinoma, domiuosi krepšiniu, neretai vykstu į čempionatus ir stebiu kovas. Įdomu pasižiūrėti tenisą. Teko gyvai stebėti Ispanijoje vykusį „Padel“ teniso trunyrą. Mane labai sužavėjo šis įdomus žaidimas. Priešingai nei tradicinis tenisas, kai dažnai gali numatyti žaidėjų smūgius ir panašiai, „Padel“ yra nenuspėjamas. Todėl labai patinka ne tik pačiam žaisti, bet ir stebėti. Savaime suprantama, vykstant olimpiadai, čempionatams seku lietuvių pasirodymus, palaikau mūsų sportininkus. Kai vyksta aukščiausio lygio čempionatai, daug ką smagu žiūrėti – ir futbolą, ir tinklinį, ir kita.

- O ar stebite „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ pasirodymus Eurolygoje? Kaip vertinate šių metų komandų pasirodymą?

- Jei yra galimybės – stebiu. Man labai patinka, kad „Žalgirio“ komandos treneris – lietuvis Saulius Štombergas, daugiausia žaidėjų lietuviai. Gerai, kad visi žaidėjai kovingai nusiteikę. Žinoma, kovingumas ne visuomet reiškia pergales. Bet svarbiausia, kad mūsų komandos padovanoja puikų reginį žiūrovams, visiems sukyla adrenalinas. Tačiau manau, kad kuo daugiau jaunų lietuvaičių žais krepšinį, tuo daugiau krepšininkų parengsime šalies rinktinei ir ji bus stipresnė.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“