Sabine ir Jean-Marc Poujade: "Šeima - ta vieta, kur turėtume sudėti ginklus"

Jean-Marc: Atvykome pakalbėti apie meilės ir poros grožį. Gyvename visuomenėje, kuri nebegina šeimos, nepadeda poroms išsilaikyti kartu. Bet kokį norą stengiamės kuo greičiau patenkinti, sprendimus priimame vadovaudamiesi emociniais impulsais. Prieš savaitę aš susipažinau su moterimi, kuri labai graži, tiesiog fantastiška...

Sabine: Ką?! Tikrai? Ir tu man nieko nepasakojai?! - juokiasi.

Jean-Marc: Ir aš nusprendžiau: palieku savo žmoną, išeinu pas kitą. Aš neišeinu. Bet Prancūzijoje taip vyksta kiekvieną dieną. Žmonės priima nepaaiškinamus sprendimus, skiriasi po 10 ar 15 bendro gyvenimo metų. Bet mes esame įsitikinę, kad šeima yra visuomenės pagrindas, kad tai yra vieta vyro ir moters laimei.

Vyro ir moters? Šiandien net bažnyčią skinasi kelią tos pačios lyties asmenų santuokos. Tikriausiai susilaukiate priešiškumo.

Jean-Marc: Mes vykstame tik ten, kur esame kviečiami, bei susitinkame su tais, kurie nori girdėti apie vyro ir moters santuoką. Norinčiųjų tai girdėti yra labai daug. Pirmą kartą Lietuvoje lankėmės prieš porą metų - tuomet buvome pakviesti į šeimų stovyklą Pakutuvėnuose.

Sabine: Neturime ambicijų kištis į politiką. Šiandien tarsi norima įrodyti, kad moters ir vyro vaidmuo šeimoje auklėjant vaikus yra tas pats. Mūsų manymu, šeima - tai moteris ir vyras, o ne du vyrai ar dvi moterys.

Koks tas vyro ir moters vaidmuo šeimoje, jūsų manymu?

Jean-Marc: Tai nėra pasiskirstymas namų ruošos darbais ar pareigomis. Dažnai sukuosi virtuvėje, kai žmona tuo metu dirba kompiuteriu. Ji net suremontuoti kai ką sugeba geriau nei aš. Daug svarbiau yra tai, kam kiekvienas iš mūsų atstovauja šeimoje. Ir tai specifiniai dalykai: moteris šeimai suteikia dvasios, gyvybės, šilumos.

Sabine: Tėčio vaidmuo yra tarsi vairavimo instruktoriaus: vaikas vairuoja, o tėtis visada yra šalia - padrąsina, parodo pasitikėjimą, pritarimą. Automobilis - šeimos gėrybė, bet tėvas, žinodamas, kad jis gali būti sudaužytas, vis tiek patiki jį vaikui.

Jean-Marc: Vaikui reikia tėvo autoriteto.

Bet ne kiekvienas tėtis - autoritetas. Dažnas mėgina jį užsitarnauti jėga.

Jean-Marc: Tai jau autoritarizmas. Tikras autoritetas siekia auginti kitą. Tai gero linkėjimas, nieko bendra neturintis su jėgos demonstravimu. Iš tiesų vyras turi nemažai jėgos, kuri gali pasireikšti kaip prievarta. Moters prigimtyje to nėra, jos paskirtis - nuraminti, suminkštinti vyrą. Šeima - ta vieta, kur turėtume sudėti visus savo ginklus.

Daugybė šeimų nepajėgia to padaryti.

Jean-Marc: Klausimas - ar nori? Dažnoje šeimoje visą dieną įjungtas televizorius, garsiai plyšauja muzika - triukšmas nepalieka vietos dialogui, visa tai sukelia agresiją. Mes parodome poroms būdus atsikratyti prievartos, agresijos, įveikti sutuoktinio baimę. Sabine, ar tu manęs bijai?

Sabine: Ne. Nors jis niekuo ne geresnis už kitus. Aš irgi. Iš tiesų Jean-Marc labai lengvai užsiplieskia, bet mes mokėmės bendravimo, mokėmės išgirsti vienas kitą.

Kartą mūsų namuose apsigyveno vieniša mama, alžyrietė. Išbuvusi pas mus šešis mėnesius, ji man sako: "Žinai, Sabin, norėčiau ištekėti tik už prancūzo." Kai paklausiau kodėl, ji atsakė: "Jau pusė metų gyvenu pas jus, o tavo vyras dar nė karto tavęs nemušė! Geri tie prancūzai."

Kuo užsiimate savo šaly?

Sabine: Dirbame dviejose asociacijose: viena iš jų teikia pagalbą sutuoktiniams ir kitiems žmonėms, išgyvenantiems kančią, kita - moterims, susiduriančiomis su sunkumais priimant naują užsimezgusią gyvybę, išklausome moteris, patyrusias abortą. Turėdami daug išklausymo patirties, rengiame mokymus apie žmogiškąją prigimtį, ypač apie tai, kas vyksta ne proto, bet širdies srityje.

Jean-Marc: Siekiame, kad poros atgautų viltį, jog įmanoma išlikti drauge. Amerikoje kartais susitinkame su poromis, kurios ruošiasi skirtis dar prieš tuokiantis. Bet tai niekaip nesiderina su santuokos idėja. Nuspręsti gyventi kartu tai reiškia ne paskolinti save kitam, bet įsipareigoti ir atiduoti.

Sabine: Bet kitą reikia priimti kaip dovaną ir pačiam stengtis būti dovana, kurią kitas norėtų priimti. Mes padedame sutuoktiniams norėti dovanoti save kitam.

Kaip jums patiems sekasi tai daryti?

Jean-Marc: Kartais santuoka lyginama su dviem kampuotais deimantais, kurie metams bėgant apsigludina. Tam, kad sušvelnėtume, neskaudintume vienas kito, reikia laiko, reikia pereiti krizes, kurios augina porą. Bet nieko nėra maloniau, kaip paimti į rankas nugludintą akmenį. Pirmuosius septynerius metus mūsų poroje buvo tiek daug aštrių kampų, mums taip skaudėjo... Po dešimties metų santuokos vos neišsiskyrėme. Kai jau, rodos, buvome viską išbandę, įvyko tai, ko neįmanoma paaiškinti. Dievas mus ištraukė už ausų, - juokiasi.

Sabine: Padėjo pokalbis, atleidimas ir malda. Aš iš naujo įsimylėjau savo vyrą.

Kas ta santuokinė meilė?

Jean-Marc: Kai susipažįstame, kitas atrodo nuostabus, be jokių trūkumų. Greitai paaiškėja, kad jis nėra tobulas: nesupranta manęs, mane žemina, sako man tai, ko niekam kitam neišdrįstų pasakyti, laiko beveik daiktu. Ir aš galvoju - ar aš nesuklydau? Kartais tokioje situacijoje poros nusiplauna rankas.

Nuo pirmo poroje patirto siaubingo nusivylimo prasideda tikroji meilės istorija.

Tai ypatingas laikas įrodyti savo meilę. Tai ne "aš tave myliu", bet "noriu tave mylėti". Meilė ne kokia uogienė ar cukrus. Dažnai tai kai kas sunkaus, kartaus, kova, bet tik ne vienas su kitu.

Ar jūs tarpusavyje konfliktuojate?

Jean-Marc: Turėtume atsikratyti įsivaizdavimų, kad krikščioniška šeima - ypatingos ramybės vieta, kur viskas taip gražu, nes tuomet mintis apie konfliktą bus visiškai nepriimtina, o konfliktai - neišvengiami ir būtini porai augti. Tačiau tai nėra pykimasis, pešimasis ar santuokinis karas. Konfliktas atsiranda, kai nesutariama dėl principinių dalykų, pavyzdžiui, vaikų auklėjimo, pinigų, laisvalaikio ar seksualinio gyvenimo.

Neįmanoma, kad moteris ir vyras visada norėtų tų pačių dalykų.

Jean-Marc: Nereikia vengti konflikto. Kartais reikia pastangų prakalbinti sutuoktinį, neigiantį konfliktą.

Sabine: Vienas pažįstamas kunigas mums pasakojo apie porą, kuri vengė bet kokio konflikto, ir galiausiai, kad išvengtų karštų diskusijų, namuose turėjo du atskirus šaldytuvus.

Kaip jums pavyksta suderinti darbą, vaikų auklėjimą ir dar rasti laiko vienas kitam?

Jean-Marc: Svarbu susitarti, kam teiksime pirmenybę, o kas gali palaukti. Įsivaizduokime, kad turime užpildyti didelį akvariumą: pirmiausia į jį dėsime didžiulius akmenis, po to - mažesnius, po to pilsime smėlį, ir tik pabaigoje - vandenį. Reikia susitarti, kas tie akmenys, o kas - vanduo.

Kas jums yra tas vanduo?

Sabine: Pavyzdžiui, papuošalų dovanojimas. Neįmanoma to daryti kiekvieną dieną.

Kokio amžiaus jūsų vaikai?

Sabine: 35, 34, 33, 22 ir 17-os. Pirmi trys vyresnieji jau turi savo šeimas.

Kokių laikėtės vaikų auklėjimo taisyklių?

Jean-Marc: Pagrindinė taisyklė - kad namuose būtų kuo mažiau suvaržymų, nes kai taisyklių per daug, jų visų tiesiog neįmanoma laikytis. Tačiau svarbu, kad tų taisyklių, kurias nustatome, būtų laikomasi.

Antra - numatyti šeimoje pabuvimą su kiekvienu vaiku atskirai. Kiekvienam vaikui, gyvenančiam kartu su broliais ir sesėmis, reikia asmeninio tėvų pripažinimo. Mes vieną dieną vieną, kitą dieną - kitą vaiką kviesdavomės, pavyzdžiui, į restoraną papietauti ir jam parodydavome, kad šį vakarą rūpinamės tik juo.

Sabine: Per savo gimtadienį vaikas namuose - karalius: daro tai, ką nori, valgo tik tai, ką labiausiai mėgsta. Viena mūsų dukra per gimtadienį valgydavo tik krevetes ir kaštonų putėsius. Na, ir mes visi turėdavome valgyti tą patį, - juokiasi.

Jean-Marc: Dar mūsų šeimą išsaugojo momentai, kai susirinkdavome visi draugėn. Tokios akimirkos nebuvo dažnos, nes aš labai daug dirbau, bet jos mus sutvirtino, sutelkė.

Sabine: Kartais žiemą svetainėje sukrisdavome visi ant čiužinių priešais židinį, stebėdavome ant sienų liepsnų šešėlius ir pasakodavome vienas kitam, ką matome.