Rūtos Ščiogolevaitės receptas, kaip rasti vietą po saule

- Būsite viena iš „X faktoriaus“ teisėjų. Jau buvo ne viena atranka. Dainuojančiųjų - į valias. Kas patraukia jūsų akį?

- Svarbiausias kriterijus - X faktorius. Akį patraukia daug dalykų - balsas, išvaizda, elgesys ant scenos, dainos pasirinkimas, vis dėlto nėra vienos formulės, kokiomis proporcijomis tos sudedamosios dalys turi būti. Kitaip visi būtų vienodi ir taptų nebeįdomu.

- Koks žmogus scenoje jums atrodo atgrasus?

- Retai, tačiau pasitaiko pajusti nuo dalyvio spinduliuojantį pyktį, tačiau man atgrasūs tik žiaurūs nusikaltėliai, o ne žmonės, esantys scenoje.

- Ne pirmą kartą teisėjausite televizijos šou. Kas jums sunkiau - pasakyti kritiką ar jos išklausyti?

- Pasakyti nėra lengva, kai turi tam ribotą laiką ir dar stebint pusei Lietuvos. Norėtųsi aptarti kiekvieną dalyvį plačiau, pasakyti kuo daugiau gerų žodžių, o ne vien išvardyti jo minusus, tačiau tai neįmanoma. Aš pati į kritiką reaguoju labai natūraliai, nors tai ir nėra malonu. Studijuoju daugiau kaip 10 metų ir patiriu kritiką kasdien, tai verčia mane tobulėti, eiti į priekį, apgalvoti, ar verta ką nors keisti, ar palikti taip, kaip yra. Tai jokiu būdu manęs nežemina ir negniuždo. O pikti komentarai ir keiksmai nėra kritika, todėl į tai neverta net kreipti dėmesio. Tik ne visada išeina...

- Kaip manote, kuris kelias teisingesnis - televizijos talentų šou ar vis dėlto ieškojimas vietos po saule savo jėgomis - dainuoti nežinomuose klubuose ir po truputį atrasti savo auditoriją?

- Apie tai galima rašyti disertaciją. (Šypsosi.) Tačiau aš manau, kad nė vienas kelias nėra klaidingas. Kiekvienas renkasi sau priimtiną. Dalyvaudamas televizijos projektuose visada turi mažiau laisvės sprendimuose, tačiau iš karto tampi žinomas.

- Ar pati prieš gerą dešimtmetį būtumėte pasiryžusi dalyvauti tokio pobūdžio talentų šou?

- Žinoma. Juk tai yra galimybės! Tada tokių šou nebūdavo. O 2002 m. teko dalyvauti Baltijos šalių dainininkų konkurse FIZZ SUPERSTAR, kurį kelis mėnesius transliavo šalių televizijos. Tai buvo mano pirmoji 2-oji vieta! Dabar tokio pobūdžio talentų šou yra daug.

- Kas pastebėjo jūsų talentą muzikai?

- Tėvai. Mokiausi muzikos fortepijono klasėje, tačiau dainavimas giminėje ilgai buvo laikomas „nerimtu“ užsiėmimu. Atvirai kalbant, nemėgstu girdėti patarimų, duodamų tokiu tonu - lyg sakant „na juk tai akivaizdu, negi nesupranti?“. Tokių išgirstu daugiausia iš žmonių, kurie net neįsivaizduoja, ką reiškia dirbti tokį darbą, gyventi tokį gyvenimą, bet jaučiasi turį teisę spręsti, kaip man geriau elgtis savo darbe. Įsivaizduokite kitą žmogų, aiškinantį jums, kaip dirbti, nors jis nėra tos pačios profesijos atstovas. Mano mama - ilgametė choro artistė. Ji geriau už kitus žino, kiek fizinių ir emocinių jėgų kainuoja ši profesija. Man labai svarbus jos palaikymas ir supratimas. Ačiū, mama.

- Kurioje dar srityje, be muzikos, pavadintumėte save talentinga?

- Talentinga - labai stiprus žodis. Manau, kad, be muzikos, turiu ir kitų gabumų, aistrų, tačiau nemėgstu girtis.

- O kokio talento baltai pavydite kitiems žmonėms?

- Aš baltai pavydžiu kai kurių savybių, charakterio bruožų, bet ne talento. Man ir saviškio užtenka, pusę gyvenimo jį šlifuojant. Galbūt norėtųsi daugiau galimybių savo talentui ar gabumams atskleisti, tobulintis.

- Ką patartumėte jaunam, talentingam dainininkui šiandieniame pasaulyje, kaip nepaklysti ir neišduoti savęs kopiant muzikinės karjeros laiptais?

- Viską daryti tobulai, nepaslysti ir neklysti yra neįmanoma! Ir netgi nesiektina. Ypač artistui. Tik patyrusi šilto ir šalto, sėkmių ir klaidų dainininko siela taps turtinga.

- Kokiems savo principams niekada nenusižengiate?

- Visus savo „Niekada“ jau esu atsiėmusi atgal.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"