Rūta Ščiogolevaitė: kas slypi po geležinės ledi kauke?

Griežta, šalta ir visada turinti savo tvirtą nuomonę - toks kitados užduotas televizijos vaidmuo Rūtai Ščiogolevaitei (33), panašu, prilipo visam gyvenimui. Pati dainininkė ir televizijos laidų vedėja teigia, kad būti tokiai tėra jos tiesioginis darbas. Namuose ji švelni, namų židiniu besirūpinanti žmona ir mama. O motiniškų rūpesčių šiandien R.Ščiogolevaitei išties netrūksta. Juk rugpjūtį ji su vyru Rolandu Damijonaičiu susilaukė dukrytės. Tačiau tai neatbaidė veiklios moters nuo darbų televizijoje. TV3 eteryje dainininkė ne tik teisėjauja "Lietuvos talentų" projekte, bet ir veda pokalbių laidą "Ginčas be taisyklių".

- Šiemet jau kelintą kartą būsite TV3 projekto "Lietuvos talentai" teisėja. Ko ieškosite šį kartą?

- Šiame projekte labiausiai ieškome tokių žmonių, kurie sudomintų žiūrovą. „Lietuvos talentai“ yra televizijos šou, todėl dalyviai turi būti ne tik talentingi, bet ir įdomūs žiūrėti.

- Kas jus šiame projekte dar gali nustebinti?

- Labiausiai stebina netikėtumas ir originalumas. Smagu pažiūrėti į kontrastus. Kartais į sceną išėjusi gražiai pasipuošusi, gražiai dainuojanti panelė yra kur kas mažiau įdomi negu koks nors netikėtas talentas. Toks kaip, pavyzdžiui, buvo Mikas.

- Kokių dalyvių savybių pasigendate? Palyginti, pavyzdžiui, su "Amerikos talentais", mes labai atsiliekame?

- Mes nenusileidžiame kitų šalių talentams, nors ir esame nedidelė šalis. Šiemet, skirtingai nuo praėjusių sezono laidų, kai daugiausiai buvo dainuojančių ir šokančių dalyvių, bus labai įvairių talentų. Deja, kol kas negaliu išduoti, kas stebins labiausiai.

- Ar pati savo karjeros pradžioje eitumėte į tokį šou?

- Be abejo. Eičiau į visus šou. (Šypsosi.)

- Šiemet pirmą kartą stojote prie pokalbių laidos vairo. Su žurnalistu Kristupu Krivicku vedate TV3 pokalbių laidą "Ginčas be taisyklių". Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

- Prisipažinsiu - ryžtis tokiam žingsniui reikėjo drąsos. Kadangi prodiuseriai ir valdžia patikino, kad šitam vaidmeniui manęs reikėjo tiesiog kaip žmogaus, turinčio savo nuomonę, o ne kaip profesionalaus žurnalisto, sutikau. Be to, laidos kūrėjų parodytas pasitikėjimas lyg ir įpareigojo pačią labiau pasitikėti savimi.

- Kaip apskritai reaguojate į viešą nuomonę apie jus? Juk aptarinėjama esate jau daugybę metų, aptarinėjamos jūsų sėkmės ir nesėkmės, jūsų veikla ir asmeninis gyvenimas. O gal per šitiek laiko užsiauginote storą odą ir į smalsius praeivių žvilgsnius bei komentarus nekreipiate dėmesio?

- Visiškai nekreipti dėmesio neįmanoma. Nesu medinė. Bet reikia pasakyti, kad norint dirbti šitą darbą reikia šaltesnių nervų. Deja, ne visada man pavyksta tokius turėti, bet toks jau mano darbas.

- Kartą minėjote, kad nulipusi nuo scenos norėtumėte gyventi paprasto žmogaus gyvenimą. Kaip tą gyvenimą įsivaizduojate?

- Norėčiau nebūti po didinamuoju stiklu. Juk, pavyzdžiui, paprastam žmogui gyventi be užuolaidų - nėra problemų. Gal kas nors ir stabtelėtų, pasižiūrėtų pro langą, sau pakomentuotų, kad viskas matyti, bet tuo ir baigtųsi. O gyvenimas be užuolaidų žmogui, kuris kelia šiokį tokį susidomėjimą jau vien dėl to, kad yra žinomas, sukeltų daug nereikalingų problemų. Atsitiktiniai praeiviai ne tik ilgiau sustotų dirstelėti pro langą, bet ir daugiau aptarinėtų, o paskui gal ir kokias nors nuotraukas išsiųstų į spaudą. Tad skirtumas akivaizdus.

- Jei vienai dienai vis dėlto taptumėte niekam Lietuvoje nežinoma ir niekas gatvėje jūsų neatpažintų, ką tokią dieną veiktumėte?

- Nesupraskite manęs neteisingai - nėra taip, kad dėl žinomumo sau draudžiu ką nors veikti. Veikiu viską, ką veikčiau ir nebūdama žinoma. Galbūt tik psichologinis komfortas būtų didesnis. Kai tave nuo lentynos iki lentynos kokiame nors prekybos centre sekioja krizenantys vaikai, jautiesi lyg po didinamuoju stiklu - nuolat stebimas. Tai nėra malonus jausmas, nes tikrai nesu iš tų, kurios pasidažiusios eina šuns išvesti.

- Jūsų besiklausant susidaro įspūdis, kad iš to žinomumo - vienos bėdos. Vis dėlto kokių pranašumų turi žinomumas?

- Yra ir pranašumų. Jei žmogus man ir mano darbams jaučia simpatiją, su juo lengviau bendrauti tvarkant kokius nors reikalus. Pavyzdžiui, einant pas gydytoją ar pan. Bet gali būti ir visiškai atvirkščiai. Jei žmonės nesimpatizuoja, bendrauti tampa sunkiau.

- O ar jaučiate tam tikrą pareigą savo klausytojams, žiūrovams?

- Per tiek laiko jau išsiugdė įprotis, kad nuolat turi galvoti, ką darai. Norisi mažiau save demonstruoti. Kita vertus, negali nuolatos būti įsitempęs. Gyvenime esu toks pats žmogus kaip ir visi kiti. Tie patys rūpesčiais, ta pati buitis. Viskas taip pat. Nematau jokio skirtumo.

- Viešumoje jūs griežta, truputį arogantiška ir visada tiesiai šviesiai savo nuomonę sakanti moteris, o namuose, minėjote, esate jautri, švelni ir namų židiniu kruopščiai besirūpinanti mama bei žmona. Kaip gimė tas kitas jūsų vaidmuo? Ar taip išėjo natūraliai, ar sąmoningai siekėte viešumoje atrodyti būtent tokia?

- Kitados televizijoje man buvo duotas toks vaidmuo. Turėjau būti griežtesnė. Nuo tada ir prilipo.

- Nesigailite?

- Aš apskritai stengiuosi gyvenime kuo mažiau gailėtis. Bet problema gal būtų ta, kad Lietuvoje žiūrovai įpratę žmogaus vaidmenį televizijoje sutapatinti su jo asmenybe ir gyvenime. Pavyzdžiui, užsienyje į tai reaguojama daug švelniau, labiau suprantama, kad tai tik vaidmuo, kad tokia yra televizijos žmonių darbo specifika. "Lietuvos talentuose" mano tiesioginis darbas yra turėti savo nuomonę, bet tainereiškia, kad visur kitur aš turiu vaikščioti ir visiems sakyti: tu gauni "taip", o tu gauni "ne". Tai būtų absurdiška. Juk žmogus negali būti toks pats visur. Jis vienokias savybes turi darbe, kitokias užduotis kaip mama ar žmona. Aš savo darbe tiesiog atlieku savo pareigas.

- Ar sau esate tokia pati griežta kaip ir kitiems?

- Aš nepasakyčiau, kad kitiems esu griežta. Yra vos keletą dalykų, kurių nemėgstu, bet tai nereiškia, kad demonstruoju savo nepasitenkinimą visur ir visada. Žmonės, kurie mane gerai pažįsta, žino, kad esu gana tolerantiška, ir neturi problemų su manimi bendraudami. O svetimi žmonės arba kokie nors nepatyrę ar tyčia provokuojantys žurnalistai natūralu, kad nesulaukia didžiulio mano švelnumo ir bičiulystės.

- O kokių dalykų nemėgstate?

- Nemėgstu svetimų žmonių familiarumo ir vėlavimo.

- Jei save reikėtų apibūdinti kaip kokį nors muzikos kūrinį, koks muzikos kūrinys jūs būtumėte?

- Koks nors labai didelis ir kontrastingas. Tai turėtų būti koks nors įvairių stilių miksas.

- Vis dėlto esate ne tik televizijos laidų vedėja, bet ir dainininkė. Kas šiuo metu vyksta jūsų muzikinėje karjeroje?

- Absoliučiai nieko.

- Neapmaudu dėl to, kad jūsų didžioji aistra - muzika - liko nuošalyje?

- Ne. O kaipgi gali būti apmaudu, kai tai susiję su vaiku?

- O kaip aktorystė? Išbandėte ir šią veiklą, ar dar turite kokių nors planų pasirodyti vėl aktorės amplua?

- Norų ir planų tikrai labai daug. O šiuo metu kaip tik filmuojame serialo "Giminės po 20 metų" tęsinį. Aš taip pat jame vaidinu.

- Kaip jums ta aktorės duona, ar ji prie širdies, ar reikia peržengti per save?

- Labai prie širdies. Vaidinti man yra didžiulis malonumas ir svajonė.

- Vis dėlto, kaip suprantu, pagrindinis jūsų gyvenimo vaidmuo yra mama. Neseniai susilaukėte dukrytės Anabelės. Kokiais principais vadovaujatės auklėdama savo vaikus?

- Skaitau knygas, šį bei tą bandau pritaikyti iš ten gautos informacijos.

- Jūsų vyresnėliui Adomui jau šešeri. Ar jis jau rodo kokių nors polinkių į muziką ar kitą meno sritį?

- Aš pasakyčiau, kad jis apskritai yra gabus įvairioms sritims. Kol kas dar neišryškėjo vienas pomėgis. O mes stengiamės neapkrauti jo įvairiais būreliais.

- Du vaikai, vyras, namai, darbas... Kaip nepaskęstate rutinoje?

- Paskęstu. Jei atvirai, neturiu jokio recepto, kaip gelbėtis nuo tos rutinos, kita vertus, net ir nebandau gelbėtis, nes žinau, kad taip ir turi būti. Rutina - juk ne liga, nuo kurios reikėtų gelbėtis.

- Kaip su vyru dalijatės buities rūpesčiais? Ar esate ta, kuri laukia vyro namuose su vakariene, ar kartais su vakariene jis laukia jūsų?

- Dalinamės, padedame vienas kitam. Tuo labiau kad nesamdome jokių auklių. Mūsų vaikai auga su tėvais. Kai esu užsiėmusi aš, vaikus prižiūri vyras ir atvirkščiai.

- Gal žinote receptą, ko reikia tvirtai šeimai?

- Neįsivaizduoju.

- Gal romantiškų smulkmenų, siurprizų? Ar pati esate romantiška asmenybė? Ar jums svarbios malonios smulkmenos, mylimojo siurprizai?

- Taip, esu romantiška. Manau, kad svarbiausias dalykas dviejų žmonių santykiuose yra dėmesys vienas kitam, o kokia forma - tai jau smulkmena.

DOSJĖ

Rūta gimė 1981 m. birželio 25 d. Šiauliuose.

Karjerą pradėjo 1996 m. - būdama 15 metų išleido pirmąjį solinį albumą.

Kelis kartus dalyvavo nacionalinėse atrankose į "Euroviziją", bet nė karto nepavyko laimėti.

Rūta įvairių televizijos projektų teisėja - "Lietuvos talentų", "Chorų karų", "Muzikos akademijos".

Paskutinį albumą išleido 2012 m. "Tai - gyvenimas. Just Life".

2008 m. su šokėju Deividu Meškausku susilaukė sūnaus Adomo.

Praėjusią vasarą ištekėjo už verslininko Rolando Damijonaičio. Rugpjūtį jiedu susilaukė dukros, ją pavadino Anabele.