Rūta Pacevičius-Pace: "Man Lietuva - pasaka, virtusi tikrove"

Ponios Rūtos valda yra pristatyta šiemetiniams Lietuvos miško savininkų asociacijos apdovanojimams, kurių metu yra renkami pavyzdingiausiai šalyje tvarkomi privatūs miškai.

Prieš 7 metus priėmėte labai drąsų sprendimą - palikti tai, kas užgyventa ir visiškai pakeisti savo gyvenimą. Kas čia jus pribloškė, kokius gyvensenos, bendrabūvio skirtumus pastebėjote?

Lietuva labai turtinga savo kultūra, niekur nesu mačiusi tokio aukšto lygio menininkų: kompozitorių, rašytojų, dailininkų, ir tai stulbina. Gamta visiškai panaši į kanadietišką. Žmonės Lietuvoje labai pasikeitė, matyti, kad atsipalaidavo nuo įtampos, varžiusios iki nepriklausomybės. Jie tapo vakarietiški gerąja prasme, platesnio mąstymo. Baltijos šalys vėl jaučia milžinišką Putino politikos grėsmę, bet kada gali būti vėl okupuotos. Tokios mažos šalies žmonėms, kad ir kokiai partijai priklausytų, reikėtų labiau susitelkti. Tai sakydama turiu galvoje ir įvykį Kanadoje, kai spalį teroristas nušovė karį, saugojusį paminklą žuvusiems kariams, stovintį priešais parlamentą. Tai po to visų Kanados partijų atstovai apsikabino ir susivienijo. Kanados valdžia labai palaiko visus ten gyvenančius žmones, nesvarbu, iš kur jie atvyko.

Jūsų šeima niekada nebuvo praradusi ryšio su Lietuva, buvote aktyvūs Kanados lietuvių bendruomenės nariai.

Nuo 10 metų išmokau groti akordeonu, dalyvavau liaudies muzikos ansambliuose: Otavoje - ansamblyje "Gyvataras", Toronte - ansamblyje "Gintaras". Kai Londone studijavau sociologiją ir psichologiją, teko ir šokti, dainuoti "Baltijos" ansamblyje.

Mano ir vyro Algirdo šeima, turinti giminystės ryšių su Antanu Smetona, taip pat buvo patriotai. Mudviejų tėvai mus mokė mylėti visų tautybių žmones, sakė, kad blogis yra tik komunizmas. Vyras 12 metų buvo Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkas, visuomenės veikėjas, o aš jį palaikiau visuose renginiuose, priėmimuose. Prisimenu, Toronte buvo toks paviljonų karavanas, kuriame pasaulio tautos pristatė savo kultūrą, aš tada rūpinausi lietuviškosios kultūros sklaida. Kai prasidėjo Sąjūdis, mes su vyru vykome į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, prisidėjome prie tautiečių, kurie JAV vyriausybę ragino pripažinti Lietuvą. 1991-aisiais mūsų namuose viešėjo Vytautas Landsbergis, Gediminas Vagnorius, Kazimira Danutė Prunskienė, Jurgis Jurgelis.

Dirbau vyro telekomunikacijos ir rinkodaros kompanijoje teisininke, konsultavau testamento, palikimo, įvaikinimo klausimais. Vyras jau nuo 1989 metų keliaudavo į Lietuvą, ypač dažnai, kai reikėjo tvarkyti emigrantų palikimo tautiečiams dokumentus. 2007 metais ir aš atvykau į protėvių žemę, padėjau mamai Laimutei Gudinskas atsiimti palikimą, jos tėvui priklausiusias valdas. Mamai dabar 80 metų, ji yra energinga, vairuodama automobilį skrieja greitkeliu, prižiūri savo darželį Toronte, jai sunku viską palikti, tad savo tėvo palikimą dovanojo man.

Atvykusi norėjau suprasti, kaip čia žmonės mąsto, gyvena, kokie jų norai. Mačiau ateities perspektyvą, radau veiklos ir negalvojau įdėti pastangų, darbo, o paskui viską parduot ir pabėgti. Žinojau, kad lietuviai, per raudonąjį marą ir terorą pasitraukę į Ameriką, pradėjo nuo nulio, gydytojai sunkiai dirbo fabrikuose, anglies kasyklose, ir tikėjo, jog užsidirbs, prasigyvens, išleis vaikus į mokslus. Jiems niekas nebuvo per sunku. Emigravę lietuviai įkūrė pranciškonų ir Anapilio parapijas, pastatė bažnyčias, turėjo savo kapines. O juk ir mano močiutė išvyko su vienu lagaminu...

Koks buvo jūsų artimųjų kelias į nepažįstamą, svečią šalį?

Mano senelis Juozas Vilimaitis, gimęs 1897 metais, buvo Lietuvos karininkas, jam teko dalyvauti I pasauliniame kare. Vėliau, gavęs Lietuvos kariuomenės stipendiją, išvyko studijuoti į Vieną, aukštąją veterinarijos mokyklą. Kai jau dirbo Kretingos apskrities veterinaru ir vyko žemės reforma, jis Kašučiuose įgijo palivarką iš Sakelių giminės - 81 hektarą žemės, ežerą, ir įkūrė pavyzdinį ūkį: medinį dvarą su pagalbiniais pastatais, mišką, sodą su skirtingos rūšies vaismedžiais, keletą arklių, kuriais kinkyta karieta mano močiutė važinėjo į kaimyninius kaimus. Jis Kašučių ežere veisė žuvis, girdėjau legendą, kad vyrai jame buvo sugavę žmogaus dydžio lydeką.

Žinau, kad močiutė Elena Baltaplaukytė buvo aktorė, įvairiose pjesėse ji vaidino Lietuvos liaudies teatre, bet vėliau jai teko rūpintis šeima, dirbo telefono operatore ir dalyvavo moterų organizacijos, slaugiusios ligonius ir padėjusios vargšams, veikloje.

Užėjus sovietams, seneliai sužinojo, kad yra įtraukti į sąrašus žmonių, kuriuos numatyta sunaikinti arba ištremti į Sibirą, tad susiruošė išvykti, tik nesitikėjo, kad tokia slogi padėtis truks pusę amžiaus, galvojo, kad tik kelis mėnesius. Ir mano mama, kuriai prasidėjus II pasauliniam karui tebuvo 15 metų, su tėvais iš Klaipėdos uosto laivu, kuriuo keliavo sužeisti vokiečių kareiviai, išvyko į Daniją, vėliau - į Šveicariją, paskui - į Kanadą. Ten tėvas dirbo fabrike, o mama 35 metus dienomis ir naktimis ligoninėje dirbo slauge.

Jūsų senelis mirė, kai jums tebuvo 2 metai. Bet nekelia abejonių, kad jūsų gyslomis teka šio, be galo mylėjusio gamtą, žmogaus kraujas. Su pasišventimu rūpinatės jo palikimu. Gal pradėkime nuo Kašučių ežero, apie kurį sklando šitiek legendų - tikrų ir išgalvotų.

Manoma, kad tai yra vienas giliausių Lietuvoje karstinės kilmės ežerų, nes visos jo pakrantės tarsi išgrįstos juodais akmenimis. Tad sklando mitai, jog čia buvo nukritęs meteoritas, kad požeminiai šaltiniai jungia ežerą su Platelių ežeru, pagaliau - jog čia yra nugrimzdęs tankas. Vienas žurnalistas, net neprisistatęs, kas jis toks, rašė, kad užpelkėjusioje Kašučių ežero dalyje yra surasta kūlgrinda - XIII amžiuje buvęs slaptas akmenimis grįstas kuršių kelias per pelkę. Tai buvo sensacijos ieškojimas, istorikai, archeologai, su kuriais nuolat bendrauju, to nepatvirtino. Nieko vertas ir to žurnalisto parašymas, esą tą ežerą su visa kūlgrinda aš parduodu.

SENELIAI. Rūtos Pacevičius-Pace senelis Juozas Vilimaitis buvo Lietuvos karininkas. Vėliau dirbo Kretingos apskrities veterinaru, Kašučiuose įgijo palivarką - 81 hektarą žemės, ežerą ir įkūrė pavyzdinį ūkį. Močiutė Elena Baltaplaukytė buvo aktorė, įvairiose pjesėse ji vaidino Lietuvos liaudies teatre, bet vėliau jai teko rūpintis šeima, dirbo telefono operatore ir dalyvavo moterų organizacijos, slaugiusios ligonius ir padėjusios vargšams, veikloje.

Prieš kelerius metus Karinių jūrų pajėgų kariai, narai ir kiti savanoriai su šeimomis švarino ežero dugną ir jo pakrantes.

Taip, jie ištraukė 40 maišų šiukšlių. Narai Kašučių ežero dugne aptiko unikalų juodą akmenį, kurį sunku pajudinti, nes tai gali būti meteoritas, rado ir po II pasaulinio karo paskandintų šaudmenų. Gali būti, kad karo palikimo yra ir daugiau, tik man buvo pasakyta, kad norint ieškoti ir iškelti daugiau radinių, reikia tai suderinti su Lietuvos kariuomenės vadovybe.

Kol kas paprašiusi Darbėnų seniūnijos seniūno sulaukiau jo pagalbos, kad būtų sutvarkytas paplūdimys, įrengtas tualetas, šiukšlinės. Norisi padaryti viską, kad žmonės galėtų džiaugtis ežeru ir jo turtais - jie mėgsta čia žvejoti. Man nerimą kelia ir IX-XII amžiaus Kašučių senkapiai, besiribojantys su mano valdomis. Juodieji archeologai sunkiąja technika senkapius nuniokojo, pasigviešę archeologinių vertybių iškasė gilias duobes, išniekino kapus ir išvežė akmenis. Paveldosaugininkai ir teisėsaugininkai apie tai žino, rado ir vieną kaltininką, kuris, manoma, išvežė akmenis, bet, pažadėjęs juos grąžinti, dar to nepadarė.

Pirmieji jūsų planai senelio žemėje buvo imtis ūkininkavimo, tvarkyti jums priklausančius miškus.

Tam, kad geriau susipažinčiau su miškotvarka, baigiau miškininkystės kursus. Džiaugiuosi susipažinusi su patyrusia miškininke Palmira Lipskiene, kuri man įkvėpė meilę miškui ir daug išmokė, kaip jį ugdyti, apsaugoti nuo kenkėjų. Išmokau, kaip retinti medžius, kad brandūs medžiai gautų šviesos, kaip atnaujinti mišką, nes manasis buvo labai senas, dauguma pušų - žaizdotos, išsausėjusios, nes iš jų žmonės ėmė sakus. Išmokau ir kaip apsaugoti mišką nuo bebrų, kurie buvo išnaikinę dalį beržyno.

Bendrauju ir su kitų miškų savininkais, tarp kurių radau ir giminaitį Jokūbą Margenį iš Šiaulių, jis Šiaulių girininkijoje dirbo beveik 50 metų. Išėjęs į pensiją veda kursus miško kirtėjams. Jis savaitę praleido mano miške, stebėjo, kokia kirtėjų apranga ir technika, patarė, kaip elgtis, kad nebūtų padaryta žalos ir net kokios firmos darbininkus pasirinkti.

Kiekvienas miškas turi skirtingų savybių. Gaudama pelno iš savojo kirtimo gautus pinigus investuoju į savo žemę. Miškas man toks artimas ir pažįstamas kaip savas daržas. Tai - gyvas, širdžiai brangus kūnas.

Ar galvojate, kad jūsų dukros ir sūnus kada įsikurs prosenelio žemėje?

Žinoma. Šiuo metu dukros daro karjerą didelėje savo tėvo firmoje, kur dirba 150 žmonių: Aleksa yra advokatė, Janina dirba rinkodaros skyriuje, o sūnus Stasys dar studijuoja geografiją. Mano svajonė yra atstatyti buvusį senelio medinį dvarą ant ežero kranto su ūkiniais pastatais ir jame įsikurti, nes iš tikrųjų jaučiuosi sugrįžusi namo.