Rūta Kukulskytė: "Iš pradžių pasėdėk ant akmens"

Škotijos Glazgo universitete Rūta studijuoja prancūzų kalbą ir muziką. Šiemet baigia paskutinį kursą. "Atvažiavau čia prieš beveik penkerius metus sau košės į galvelę įsikrėsti, iššūkių patirti. Norėjau išeiti iš saugios, pažįstamos aplinkos, per pasaulį ir save pažinti. Nė akimirkos nesigailiu, kad gavau progą studijuoti Škotijoje, bet dabar kitiems sakau: dar prieš išvažiuojant reikėtų tvirtai žinoti, kodėl būtent tai darai, nes be rimtos motyvacijos labai lengva pasiklysti."

Klajonių mokykla

Rūta, per kiek laiko nukrenta idealizmo akinukai?

Išvažiavau išties dėvėdama rožinius akinius, tad studijų pradžia Škotijoje buvo kažkoks nesusipratimas. Tik per porą metų susivokiau, ką aš čia veikiu, ir tik tada galėjau eiti abiem kojomis.

Jei atvirai, tai nebuvau tvirtai apsisprendusi, ką noriu studijuoti. Stojau į dalykus, kurie man patinka. Dabar, manau, rinkčiausi kursą, kur būtų daugiau antropologijos ir dar daugiau muzikos. Beje, šios sritys prasiveržė į mano bakalauro darbą. Tai įdomiausias iki šiol rašytas mano darbas.

Trečias studijų kursas buvo tikra dovana: jį praleidau prancūziškojoje Reunjono saloje Indijos vandenyne, Prancūzijos užjūrio regione, 800 km į rytus nuo Madagaskaro. Tenykštėje profesinėje mokykloje mokiau anglų kalbos ir pati sėmiau į save viską iš prancūziškųjų, kreoliškųjų ir visų kitų spalvotųjų aruodų. Puikiai išmokau prancūzų kalbą. Mane supo ir globojo nuostabūs žmonės, daug saulės, - buvau dėkinga už kiekvieną išaušusią dieną. Per tuos metus tiek dvasios šilumos prisipildžiau, kad, ko gero, būtent šis laikas mane sustiprino labiau nei iššūkiai Škotijoje, kurių taip idealistiškai siekiau.

Esate nerimstanti klajoklė.

Taip, keliauju ir su draugais, ir su šeima, ir viena. Ir mašina, ir "tranzu". Pagrindinis kelionės atributas - palapinė. Dažnai nakvojame tiesiog paplūdimy ar miške - bet kur, kur gražūs vaizdai. Kai keliauju viena arba klajojame su draugais po egzotines šalis, tokias kaip PAR, Lesotas, apsistojame "hosteliukuose" arba pas vietos žmones.

Kuriame pasaulio kampelyje radote tai, ko ieškojote?

Man atrodo, keliaujant svarbu ne šalys, o patirtys. Patinka visur, kur yra kalnai, ir visur, kur sutinku paprastų, neabejingų žmonių. Galima keliauti į įdomiausias vietas, bet su jomis neužmegzti jokio ryšio. Man labai patiko Portugalija, o dar labiau - Gruzija, Armėnija, ką jau kalbėti apie Lesoto Karalystę Pietų Afrikoje... Visos šitos šalys tapo artimos, nes ten sutikau be galo gerų žmonių. Jų istorijos ir kartu praleistas laikas ne tik džiugino, bet ir mokė - tai vienas iš svarbiausių dalykų, kodėl apskritai daug keliauju.

Ryškų įspūdį paliko Reunjono sala, nes ten praleidau beveik metus. Ji tikrai ryški - savo spalvomis, ugnikalniais ir saule. Tačiau kad ir kaip įdomu būtų raškyti gojavos uogas ar "surfinti", vis tiek pasiilgau ąžuolų, kopų, juodos duonos ir to palaimingo lengvumo, kuris ateina, kai esi namie.

Kaip atsidūrėte Afrikoje?

Į Pietų Afrikos Respubliką nukeliavau per Kalėdų atostogas - tuo metu dirbau mokytoja Reunjono saloje. Keliavome su dar dviem draugėmis - jaunomis mokytojomis. Praleidome ten penkias savaites.

Daugiau skaitykite dienraščio "Vakarų ekspresas" priede "Šeštadienis"