Romualdas Čepauskas: inžinierius, dailininkas, šachmatininkas...

Ką prisimenate iš vaikystės metų gimtojoje Skaudvilėje?

Vaikystė buvo sudėtinga: karo laikotarpis, pokario, kolektyvizacija... Už trijų kilometrų nuo miestelio buvo karinis oro uostas, ir kai ore susitikdavo rusų ir vokiečių lėktuvai, aš, dar mažas, žiūrėdavau pro pirkios langą. Mama Sofija labai gerai kalbėjo vokiškai, ir kai vokiečių dalinys stovėjo dėdės kaime, ji vertėjavo. Gali būti, jog močiutė buvo vokiškos kilmės.

Tėvukas buvo diplomuotas siuvėjas, drabužių dizaineris, turėjo savo siuvyklą su pavarde ant iškabos. Siuvo vyriškus kostiumus, frakus, smokingus. Vokiečių laikais joje ant sienos kabėjo Hitlerio portretas. Pas mus užeidavo Skaudvilės komendantas, vokiečių karininkas, ir kartą, kai su tėvu, o jis buvo karšto būdo, aštriai pasikalbėjo, jis išbėgo iš virtuvės su kirviu ir komendanto akivaizdoje sudaužė fiurerio paveikslą. Komendantas galėjo už tai nušauti tėvą, bet apsisuko ir ramiausiai išėjo.

Kai siuvykloje kabėjo jau Stalino portretas, karininkai iš aerodromo ateidavo su audiniais, kad pasiūtų šventines uniformas. Vieną dieną rogėmis atvažiavo stribai, išsivežė tėvą, ir jis trejus metus išbuvo tremtyje Sachaline, nežinia už ką.

Kodėl jūsų tėveliai persikėlė į Klaipėdą?

Grįžęs iš tremties, tėvas susirado darbą celiuliozės-kartono fabrike, buvo siuvyklos vedėjas. Pas jį siūdintis atvažiuodavo žmonės iš partijos komiteto, buvo apdovanotas medaliu "Za otvagu" su Stalino atvaizdu, šį medalį aš juoko dėlei ilgai saugojau. Tėvas mirė būdamas 44 metų, likau be jo dvylikametis. Būdavo, kad ir nepavalgydavau, o jeigu tekdavo, tris kartus per dieną maitinomės margarinu ir duona su arbata.

Gyvenome Šermukšnių gatvėje ankštame kambarėlyje, su broliu miegodavome palėpėje. Atsimenu, žiemą susirgęs inkstų uždegimu, kamavausi apie metus.

Būdamas 15 metų pradėjau sportuoti, norėjau tapti lengvaatlečiu. Tapau Lietuvos šuolių į tolį čempionu, pakvietė į respublikinę rinktinę. Žaidžiau šachmatais - tėvas buvo išmokęs. Kartą su broliu radome kortų malką, o tėvas buvo labai giežtas, sudavė mums siuvėjo liniuote per rankas ir paliepė išmokti žaisti šachmatais. Po šiai dienai nepažįstu kortų.

Patekau į Lietuvos jaunių rinktinę, žaidžiau tuometiniame Leningrade Tarybų sąjungos moksleivių pirmenybėse, ten sutikau būsimus pasaulio čempionus - Noną Gaprindašvili, kuriai tada buvo tik 10 metų, bet jau buvo matyti didelis talentas, Michailą Talį, Borisą Spaskį. Savo gyvenime ranką spaudžiau aštuoniems pasaulio šachmatų čempionams.

Klaipėdoje gyvenate nuo 1948 metų. Koks anuomet buvo miestas?

Atrodė liūdnai - vieni griuvėsiai. Atsimenu, mus, mokinius, vesdavo Danės upės krantinės tvarkyti. Pokariu, kai prasidėjo stalininė statyba, kone verkdavau žiūrėdamas į pastatus. Išnyko arkiniai langai, lipdiniai, daug kas sudarkyta, bažnyčios nugriautos... Turiu sukaupęs daug knygų apie Klaipėdą, jose ir liko tas manasis miestas.

Iki šiol esate entuziastingas Klaipėdos šachmatų klubo narys.

Man liūdna, kad narių yra vos 32. Aš nenurimstu, noriu, kad šachmatų klubas "Bokštas" būtų miesto centre, juk yra laisvų patalpų mokyklose - galima įrengti atskirą įėjimą. Mums siūlė patalpas uosto pastate, prie Biržos tilto; jeigu reikės ką įrengti, su senais draugais statybininkais padirbėsime.

Kurį laiką teko vadovauti klubui, jis buvo žinomas toli už Lietuvos ribų, rengėme tarptautinius įvairaus rango turnyrus, teisėjaudavau, organizuodavau festivalius. Į Klaipėdą suvažiuodavo 300-400 aistruolių.

Kompiuterių anuomet nebuvo, lenteles ranka piešdavau pats. Iš rengiamų turnyrų išlaikėme savo klubą, niekada neprašiau pinigų iš sporto komiteto.

Anksčiau šachmatų čempionatų finalai vykdavo kavinėje "Balta ir juoda", kur interjeras atitiko dvasią, bet kavinė išsikėlė, tai dabar kolegos persikėlė į buvusias "Neptūno" restorano patalpas. Kai tik klubas bus įkurtas naujoje vietoje, aš tikrai jam nupiešiu juodai baltą paveikslą.

Kokią galvą reikia turėti, kad numatytum genialius šachmatų figūrų ėjimus?

Aš šachmatus laikau ne tik sporto, bet ir meno šaka. Manoma, jie VI amžiuje atrasti Indijoje, vienam radžai paprašius pavaldinių sukurti žaidimą, kuriam reikia įžvalgų, drąsos ir išminties. Šachmatais žaidė Napoleonas, Leninas, garsūs kompozitoriai. Yra tiek knygų apie šachmatus, jog gali sudaryti didžiulę biblioteką, kiekvienas ėjimas turi savo teoriją. Gal nustebsite, bet galima žaisti ir nematant lentos - esu tai daręs. Pasaulio rekordą pasiekęs vengras Flešas yra lošęs iš karto su 22 varžovais nematydamas lentų; varžovai jam tik pranešdavo ėjimus. Vėliau, girdėjau, tokį žaidimą uždraudė medikai, nes dėl nervinės ir mąstymo įtampos gali išprotėti. Aš esu žaidęs prieidamas iš eilės iškart prie 20 lentų.

Kokių dar turite pomėgių?

Mėgstu padainuoti. Beje, buvau kviečiamas dainuoti į Klaipėdos muzikinį teatrą, dainavau estradiniame ansamblyje pas Arvydą Paltiną.

Dar mokydamasis trečioje klasėje susidomėjau architektūra. Bet architektūros man nepavyko baigti, nors mane daugelis vadina architektu... Per daug nesispyrioju. Studijavau statybos inžineriją, vadinu save inžinieriumi su architekto genais.

Architektais tapo jūsų sūnus Ramūnas ir dukra Aida, žentas, dabar ir vaikaitis Tadas studijuoja architektūrą - visa dinastija.

Sūnus gyvena Austrijoje, dabar yra užsiėmęs, projektuoja gražiojo Zalcburgo senamiestį. Kai studijavo Dailės akademijoje, 1989 m., atvažiavo žinomas architektas Vagneris iš Austrijos ir parinko stažuotei užsienyje gabesnius studentus. Sūnus išvažiavo būdamas trečiakursis ir ten liko. Nelankė nei ketvirto, nei penkto akademijos kurso, bet atvažiavo gintis diplominio darbo, atsivežė už save aukštesnį dangoraižio maketą. Diplominio pristatymą studentai sutiko plojimais, bet profesorius Čekanauskas, TSRS liaudies architektas, atėjo išmetęs taurelę ir suraitė trejetą; gal supyko, kad projektą parengė savarankiškai, be jo žinios. Sūnus nevedęs, užkietėjęs vienišius, o dukra su šeima gyvena Almatoje. Abu su vyru projektuoja vilas, kas antrą dieną skraido lėktuvais po visą pasaulį, nes reikia užsakyti baldus.

Stulbinamai piešiate, darote šedervų kopijas juvelyro tikslumu, fotografuojate...

Tai didžiulis malonumas. Piešiu Vilnių, arklius, geriančius iš šaltinio, Lietuvos kunigaikščius, turiu daug piešinių iš viešnagės Venecijoje, kai važiavau su Klaipėdos architektais į pasaulinę architektūros parodą.

Nė vieno paveikslo nesu pardavęs, bet dažnai dovanoju. Mokyklos draugas inžinierius elektrikas ateina padėti - aš jam leidžiu išsirinkti paveikslą.

Neturiu molberto, piešiu ant stalo, pasidedu braižymo lentą. Galiu sukurti siužetą, bet mėgstu kopijuoti pasaulinio garso dailininkus: Pikasą, Van Gogą, Gogeną, Dega, bet ne tokiu formatu ir technika, kaip jie - tik ekspresija persiduoda. Menotyrininko Petro Šmito klausiau, ar tai labai blogai, o jis atsakė: "Tik tu daryk!" Ir iš tiesų puikus užsiėmimas: užmirštu visus rūpesčius...