Rolandas Rastauskas: "Laikau save miesto paukščiu pajūrio danguje"
Literatūra, deja, irgi jau seniai virto preke spartiems vartotojų poreikiams tenkinti. Tūlas rašytojas aptarnauja rinką - ir nieko daugiau Dideliems vardams blogi vertimai į egzotiškas kalbas tik širšės įkandimas, mažiems į pagrindines - gali sugadinti viską Kultūrinė uostamiesčio panorama kartais atrodo perdėm susmulkėjusi, trūksta "smūginių" zonų. Žinau, kad toks mano požiūris daugeliui nepriimtinas, bet noras būti geram visiems, ypač kultūros politikos srityje, numarina daugybę įdomiausių sumanymų.
"Jeigu viską galėčiau kartoti, turbūt rinkčiausi kiną. Arba instaliacijų meną, o gal net mediciną", - sako poetas, dramaturgas, eseistikos pradininkas Lietuvoje Rolandas Rastauskas, šiuo metu - Klaipėdos universiteto docentas, gyvenantis Palangoje. Šiais metais grando kūryba įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Dabar jis sau linkėtų išbandyti naujus instrumentus.
Kelių balų stiprumo vėjas įsisiautė dūšioje, gavus Nacionalinę premiją?
Galvojome, kad didžiulis laimėjimas būtų patekti ir į antrą turą. O kai likome trise, kažkas, neslėpsiu, sukirbėjo. Bet trumpam. Galiausiai likome dviese. Iš karto pagalvojau apie tuos, kurie tos premijos jau niekada negaus: Vaidotą Daunį, Gintarą Beresnevičių, Ričardą Gavelį. Pagalvojau apie visą mūsų eseistų cechą, kuris sovietmečiu buvo tiesiog neįsivaizduojamas. Laureatų klube turiu daug gerų pažįstamų, kurie vis patraukdavo per dantį - na, kada pats ateisi į mūsų Grūtelį? Yra ir kita medalio pusė - niekad nepriklausiau vadinamajam literatūros ir meno "isteblišmentui", nors ir turiu skiltį "Verslo klasėje". Paradoksalu, bet ligi šiol laikau save marginalu. Miesto paukščiu pajūrio danguje. Šįryt kaip tik stebėjau žuvėdrų ir varnų kovas žiemos lauke.
Už kokius literatūros reiškinius ar kitus nuopelnus būtumėt skyręs premiją pats sau?
Sau skirčiau nebent komandiruotę į Čadą (juokiasi)... Nominuotas buvau už tris "Apostrofos" leidyklos išleistas knygas: "Kitą pasaulį" (I. Simonaitytės premija, Literatūros ir tautosakos instituto premija. - Red. past.), "Metimą" ir "Privačią teritoriją" (patenka į geriausių 2010 m. knygų suaugusiems penketuką. - Red. past.).
Taip pat mane norėjo "kelti" Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Buvo nutarta, kaip pasakytų Oskaras Vaildas, pasitenkinti geriausiu - literatūra. O tiksliau - eseistika ir poezija. Nusvėrė pirmoji. Beje, viena rimta institucija kažkada rengėsi nominuoti "Kitą pasaulį", bet dėl techninių nesklandumų nespėjo to padaryti. Štai šitą "plytą" turbūt laikyčiau svariausiu savo darbu - jau minėtas G. Beresnevičius ją itin aukštai vertino. Kita vertus, pastaruoju metu dirbu įvairiose srityse - su džiazo muzikantais, šiuolaikinio meno kūrėjais, parodų ir festivalių kuratoriais, aktoriais. Tos veiklos "fonas" komisijos irgi turbūt imtas domėn.
Nacionalinė literatūra lyginama su europine ne pirmosios naudai. Ar tai vėl dėl mūsų kompleksų?
Geros literatūros, patikėkit, niekur nebūna per daug. Literatūra, deja, irgi jau seniai virto preke spartiems vartotojų poreikiams tenkinti. Tūlas rašytojas aptarnauja rinką - ir nieko daugiau. Šūsnys romanų panašūs į teleserialų scenarijus. Tai greito maisto atmaina. Tokiame fone kai kurie mūsų autoriai atrodo visai garbingai. Štai prieš porą metų nedidelė lietuvių eseistikos antologija Švedijoje buvo pastebėta ir gerai sutikta. Tarptautines premijas yra gavusios L. S. Černiauskaitė ir R. Šerelytė. Esu įsitikinęs, kad deramai išversti D. Kalinauskaitės, G. Radvilavičiūtės, G. Beresnevičiaus bei K. Sabaliauskaitės tekstai irgi neliktų nepastebėti. Poezija, deja, sunkiai prigyja kitomis kalbomis, bet dėl to nesumenkėja dieviški K. Navako, A. Marčėno ar D. Kajoko talentai. Pagrindinė problema - vertimų kokybė. Mes dirbame su pustoniais, intonacijomis, vakariečiui nelengvai įkandamais kontekstais. Pamenu, kaip mano vertėjui į švedų kalbą reikėjo aiškinti vos ne kiekvieną užuominą ar asociaciją. Dideliems vardams blogi vertimai į egzotiškas kalbas - tik širšės įkandimas, mažiems į pagrindines - gali sugadinti viską.
Jumyse, regis, gajus vidinis juokdarys, esate saviironiškas, o ne kiekvienas tai sau leidžia. Ir dar, rašydamas nevengiate žargono, nešvankybių, bet keistu būdu visuma lieka dvasinga.
Kažkada rašiau, kad mėgstu nusikeikti, bet negaliu pakęsti keikūnų. Mėgstu sceniškumą, bet ne obsceniškumą. Žargonas irgi turi savo madas, paskui kurias suspėti neįmanoma. Tiesiog mėgstu maišyti įvairius stilius - nuo to jau niekur nepabėgsiu. O koks tas dvasingumo matas, prašau priminkite, a?
Ar neapmaudu, jog geležinė uždanga užkirto ir Jūsų, rašytojo ir teatralo, laisves, daugybę prarastų patirčių, kurias išgyvenęs būtumėte prisipildęs dar daugiau kūrybinių syvų?
Biografijoje, kaip ir istorijoje, deja, nėra "jeigu". Nepamirškime, kad ir šiapus geležinės uždangos sukurta vertingų kūrinių - ypač poezijos bei teatro srityse. Su proza ar daile jau sudėtingiau - bet kokios tabu zonos falsifikuoja patirtį ir paralyžiuoja ištarmę. Jeigu viską galėčiau kartoti, turbūt rinkčiausi kiną. Arba instaliacijų meną. O gal net mediciną. Matote, kaip nelengva pasirinkti net atbuline data.
Sakėte: "Niekada neturėjau jokių didaktiškų tikslų, švietėjiškų kėslų"; kokių rašydamas turėjote?
Kalbėdamas savo vardu ir vengdamas plačių apibendrinimų norėjau užgauti kitų vaizduotės stygas. Perteikti suvokėjui ne tiek savąjį mintijimą (minčių turi daugelis), kiek savąjį matymą (o mato visi dažniausiai tą patį ir taip pat). Netgi - savąjį girdėjimą. Sukurti tokią privačią teritoriją, į kurią galėtumei ateiti kaip į atrakcionų parką.
Kai atvažiuoja garsus rašytojas, tai nuo kalno skaito pamokslą: kokie lietuviai pavydūs, nepaslankūs, menkos savivertės, homofobai. Ką galėtumėte pasakyti, kas pakeltų mūsų savivertę?
Pasakyčiau paprastai: jeigu padedam sėkmingai apsikuopti airiams, galėtume padėti ir saviems. Airiai čia juk neatvažiuos! Savivertę labai pakeltų nauja padorių ir protingų politikų karta, tačiau suprantu, kad tokia artimiausiu metu mums "nešviečia".
Ar dabar kas nors pasikeis, tarkime, dialogas su publika, monologai? Ar tas pripažinimas, šlovė Jums tas pats, kas sudegantis šiaudų kūlys?
Labai vertinu tuos, kurie apdovanoti nepasikeitė, negana to - ėmė dirbti dar energingiau, nepabūgo išbandyti naujų instrumentų. Štai šito sau labiausiai ir linkėčiau. Nemanau, kad kritiškumas ir opoziciškumas daugeliui nūdienos reiškinių ims ir išgaruos. Mano klasė - Cortazaro pusėje. Sykiu viliuosi, kad kai kuriems projektams atsiras lėšų, kurių ligi šiol nuolat stigdavo. Kad Eglė Deltuvaitė ir Gytis Skudžinskas pagaliau išleis mano teatrinį albumą. Kad "Deguonis" pasirodys DVD formatu. Kad "Apostrofa" išleis mano jaunystės prozą su paveikslėliais. Kad su Š. Naku, M. Urbaičiu ir P. Geniušu įgyvendinsime senus sumanymus. Be abejo, dabar galėsiu žymiai savarankiškiau rinktis kelionių maršrutus. Sykiu nesupykčiau, jei bibliotekose padaugėtų norinčių atidžiau perskaityti mano knygas.
Savo esė, kur klajoja daugybė pasaulio įžymybių sielų, nuolat atsigręžiate į kraštiečius: Raimundą Urboną, Beną Šarką, pagaliau Jus jaudina net Mažvydo alėjos nykuma. Tai duoklė artimui ar tiesiog Jūsų gyvenimo dalis?
Tai duoklė savo biografijos partneriams, be kurių prieš 20 metų negalėjau įsivaizduoti gyvenimo pajūryje. Be jau minėtų personažų turėčiau minėti Remigijų Treigį ir grupę "Doooooris", "Prarastąją kartą", Baroti galeriją, savo darbščiuosius kolegas universitete: profesorius ir eilinius lektorius. Skaudžiai išgyvenau Kęsto Žilinsko teatro baigtį, apskritai Klaipėdos teatrinę padėtį. Kultūrinė uostamiesčio panorama kartais atrodo perdėm susmulkėjusi, trūksta "smūginių" zonų. Žinau, kad toks mano požiūris daugeliui nepriimtinas, bet noras būti geram visiems, ypač kultūros politikos srityje, numarina daugybę įdomiausių sumanymų.
Kiškis bėga vejamas vilko, menininkas tarsi metafizinis kiškis, nuolat bėgantis nuo savęs. Ar sunku save ištverti, turint omeny Jūsų, esteto, jautrumą?
Kartais tikrai nelengva. Tada klausausi muzikos. O jos klausantis, kaip sakydavo Leninas, tampi toks geras, kad norisi vaikučiams galvytes glostyti. Nors šitas judesys nūnai Lietuvoje labai nemadingas.
Ką šiuo metu rašote ir šiaip ką veikiate?
Ką tik buvau pakviestas į Nacionalinio teatro meno tarybą. Visuomeniniais pagrindais, žinoma, bet nuo to galvosopis nesumažėja. Šito teatro likimas - mažytis viso krašto situacijos modelis. Sykiu dalyvauju dviejose šiuolaikinio meno parodose - "Idealios perspektyvos triukai" (J. Meko centras/Šiaulių dailės galerija) bei "Formalizmas" (ŠMC). Ant stalo 200 neišverstų Č. Milošo eilučių, nauja I. Vyrypajevo pjesė ir subraukytas A. Škėmos "Baltos drobulės" egzempliorius. Sausio mėnesį turėsiu autorinį vakarą Liuksemburge. Vasaris irgi bus nelengvas.
Dosjė
Rolandas Rastauskas gimė 1954 metais. Išleido eilėraščių knygas "Albumas", "Tinginio raudos", "Aktorius pasitraukia", "Metiams", parašė pjeses "Lenktynių aitvaras", "Talmantas Žuvėdra", "Bermudų trikampis". Rašė scenarijus teatrui, vertė, turėjo savo skiltį "Atgimime", vėliau - "Lietuvos ryte", išleido du esė rinkinius - "Kitas pasaulis" ir "Privati teritorija".
Rašyti komentarą