Rita Ona Danielienė: "Klaipėdiečiai yra gelmių žmonės"

Galbūt kasdienybės šviesoje ir išryškėja savičiausi mūsų veido bruožai? Kad ir ta jos moteriška svajonė: nusipirkti ne kailinius, bet suvirinimo aparatą...

Vienoje miesto meno galerijų užvakar atidaryta jūsų sukurtų lėlių paroda. Kokias istorijas pasakoja lėlės, ar turi prototipus?

Vizualinio dizaino magistrantūros baigiamajam darbui pasirinkau lėlių temą. Pomėgis sutapo su užuoties išbandymu praktiškai, istorine, psichologine analize. Lėlės turi didelį poveikį, jų sąvoka labai plati: padirbtas pinigų banknotas yra lėlė, yra vudu lėlės, muliažai, padedantys medicinoje, manekenai drabužiams ir automobilių saugumo bandymams. Tai, ką aš darau, yra figūrinė skulptūra, erdvinė iliustracija.

[CITATA]

Lėlės ateina iš gyvenimo, važiuojant autobusu, tūnant namuose ir stebint augančią mažąją dukrą, kuri tampo mano batus, nori pasidažyti ir atrodyti didelė. Kiekviena lėlė turi savo istoriją ir ją pasakoja. Ta "ryža", kurią sakėt esant išraiškingą, gurkšnoja rožių arbatėlę, ji yra gerų manierų žinovė, pati kvepia arbata...

Turiu draugę, kuri išmokė mane velti, ir padariau tarsi poetinę metaforą - avį, kuri mezga kojines iš savo pačios vilnos. Lėlės kalba, yra labai įdomios ir kaprizingos, sakykim, sugalvoji, kokia ji bus, bet proceso metu daro grimasas, keičiasi mimika, judesių išraiška. Sučiauptos lūpos - akys juokiasi, pakeltos rankos ar susigūžusi - tai emocija, parodanti tam tikrą būseną.

Mėgstate teatrą? Ar nekyla mintis sukurti lėlių - aktorių portretų?

Mokykloje lankiau dramos būrelį, vėliau nuėjau į vieną aktorių peržiūrą, bet manęs nepriėmė. Personažas, kurį įkūnija aktorius, yra įdomesnis negu pats aktorius. Aš dariau portretinę lėlę, mažos mergaitės mama su močiute surinko nuotraukas, man jų neužteko, fotografavau pati, ir tai buvo toks didžiulis darbas ir pamoka.

Neretai jaučiamės aplinkybių marionetėmis, mumis manipuliuoja artimiausi žmonės. Ar jums teko taip pasijusti?

Aš manau, kad apskritai viskas, kas vyksta gyvenime, priklauso nuo to, kiek stiprūs tavo norai. Anksčiau salone aptikusi rankų darbo lėlę galėdavau ją apžiūrinėti valandų valandas, čiupinėti - buvo didžiulė trauka. Gyvenimo aplinkybės susiklosto taip, kad tave tiesiog nukreipia ten, kur turi būti.

Žmonės, kurie nori tavimi manipuliuoti, išnaudoja - taip pat tave ir mokina. Draugas, kuris neseniai mane "pavedė" ruošiantis parodai, pamokė, kad viską gali padaryti pats, o pasitikėjimas negali būti toks spontaniškas. Nepalankios aplinkybės aplamdo, bet užsiaugini "skūrą", nagus, ragus - ir išeiti į džiungles tampa drąsiau.

Sakoma, kad moteris, sulaukusi keturiasdešimties, yra atsikleidusi, elegantiška, žino savo vertę. Kaip iš tikrųjų?

Negaliu pasakyti, kad - bum - man suėjo 40, ir esu elegantiška. Tikrai nesu moters etalonas. Gal šiek tiek vyriška. Yra branda, tu nebegali "nusikreizėti" prieš aplinkinius, bet žinau vieną dalyką ir jaučiu savyje: kad tas vaikas, kuris užgimė, nesikeičia. Iš tikrųjų žmogus iki senatvės ir mirties su tuo vaiku viduje eina.

Koks tas jūsų vidinis vaikas?

Jis nori visko daug, viską pačiupinėti, truputį tinginys, kaprizingas, užsispyręs.

Tačiau su amžiumi atsiranda skepsis, pasibodėjimas. Kaip save išplėšti iš rutinos, neprarasti gebėjimo į pasaulį žvelgti su nuostaba?

Reikia domėtis, džiaugtis mažmožiais. Vasarą su šeima išvažiavome į Karklę. Tėtis su dukromis žaidė, krykštavo, aš ėjau paplūdimiu, ir pamačiau jūros išplautus medinukus; vartydama juos mačiau visokias figūras - Dieve, koks grožis! Ir parodoje pateiksiu tų pagaliukų. Aišku, būna sunkios dienos, nesiseka, bet tai laikas, kuris praeina. Tu esi toks mažas žmogeliukas, atėjai ir išeisi, o tas medis, smėlis, jūra liks, ir tai guodžia. Pykdamas nieko nepakeisi.

Jeigu jūsų vyras būtų ne menininkas, bet verslininkas ar buhalteris, ar viskas būtų kitaip?

Jis yra žmogus, kuris supranta, žino, kokia tavo diagnozė, ir tave palaiko. Jeigu tai būtų buhalteris, nežinau, ar būtume kartu, nebent jungtų kiti pomėgiai. Bet yra ta vienijanti sritis, mes žinome, nuo ko "kreizėjam".

Betgi menininkai yra egoistai, kiekvienas nori būti "didesnis".

Jeigu mudu gyventume skirtinguose namuose, per upelį - galbūt. Bet kai gyveni vienoj troboj, yra buitis, dukros, katinas, visa tai įsuka, ir egoizmas šiek tiek apsikarpo. Kai turi viskuo dalintis, nebegalvoji: "Aš vienintelis toks."

Bet dauguma menininkių lieka vyro šešėlyje, nes įkvėpimas turi palaukti, kol baigsi velėti žlugtą, virti valgį, slaugyti sergantį vaiką...

Ir skalbiam, ir verdam; va, dabar parbėgsiu namo, dar reikia padaryti kelias lėles, gal sėdėsiu per naktį. Reikėtų pagyventi vyro kailyje, o paskui - moters, tada galėtum palyginti. Gal moteriai duota greičiau atlikti tam tikrus darbus, juos paskirstyti, kažko atsisakyti. Pagaliau ir technikos apsčiai yra. Bej, dar neturiu indaplovės...

Buvo laikas, kai parodai kūrėte grafikos darbų ciklą "Adomas ir Ieva", kuriam pozavo jūsų vyras Sigitas.

Kūriau grafikos ciklą "Angelai", prireikė šiuolaikiškai interpretuoti Ievą ir Adomą, vyriškos figūros. Sigitas man pozavo toks, koks yra - ne superatletas, be raumenų kvadratukų ant pilvo. Jam patiko, įsiliejo į procesą. Ieva buvau aš, prieš piešiant mane fotografavo. Tie darbai išsilakstė po kitų žmonių namus, taigi pirmoji žemės pora išsiskyrė.

Rašytojas Viljamas Folkneris savo herojės lūpomis kalba, jog santuoka yra dangus arba pragaras, ir jokios saugios skaistyklos per vidurį, kur galėtume laukti, kol pradėsim gražiai elgtis, valdytis arba jausti gėdą ir atgailauti.

Gali palaukti, nukreipti dėmesį į dalykus, kurie tave džiugina, pasinerti į darbus, pasijausti reikalinga - kas iš to, kad sėdėsi ir žliumbsi? Yra ir minučių rojuje, ir pragaro valandų - visas spektaklis, filmas, cirkas... Tik gyvenimui baigiantis galėsiu pasakyti, kas tai buvo.

Įdomu prisiminti tuos pragaro ratus, pasijuokti?

Tie ratai per dvidešimt nugyventų metų atrodo įdomūs, anuomet buvai toks nebrendyla, emancipuotas, karštakošis, be jokio santūrumo. Metams bėgant "apsizulina" tie du akmenukai, įmesti į vieną maišiuką... jeigu jo nesuplėšai.

Su vyru kuriate interjero dizainą. Jis sugalvoja spiralinius laiptus, oazes kambario erdvėje; kur ten jūsų ranka? Koks naujųjų lietuvių skonis?

Kartu renkame medžiagą, deriname spalvas, darome brėžinius. Gal aš tiek daug ten nešmėžuoju, bet mes diskutuojame, sprendžiame kartu. Tos saulės turime mažai, nuotaika subiurusi, tad lietuviai nori, kad interjeras būtų šiltas ir jaukus. Dažniausiai būna eklektika, maišyti stiliai - klasikiniai elementai su minimalizmu. Grynai klasikinį stilių renkasi brandesni žmonės.

Ekscentriškesnė gal buvo mūsų studija, kai pinigų atidėję turėjome nedaug; reikėjo sugalvoti, kaip paslėpti plyšius ir dėmes. Skutome grindis, lubas uždenginėjome lėlių veidais, kūrėme jaukų chaosą, kad per trumpą laiką viskas atrodytų "cool". Ir taip atrodė.

O jūsų namai?

Pusiau namai, pusiau studija. Ne iš tų, kurie parėję apsiauna šlepetes, išsiverda arbatos, sėda prie televizoriaus, ir ramu. Pas mus nuolat vyksta kūrybiniai procesai, judėjimas: eskizai, lėlės, skudurai, servetėlės, mažosios žaislai...

Ar dalijatės atžalomis: ši - į mane, toji - tavo?

Elžbieta, kuriai penkeri, su tėčiu perka putoplastinius kardus, kariauja, galynėjasi, plaukoja baseine, jodinėja žirgais. Nuo mažens stovėdavo prie molberto, sakydavo, kad toks jos darbas; dabar nebetapo, o lipdo. Kartais susėdam kartu palipdyti. Tėtis jai - karalius, autoritetas, o jis moka toks būti. Kai grįžta, įspėja, kad jei ilgai sėdės prie kompiuterio, akytės bus raudonos. Paruošia jam valgių iš platelino: "Šiandien bus tavo gimtadienis".

Kai pirmagimė Beatričė paliko lizdą - išvažiavo studijuoti į Dailės akademiją Vilniuje, buvo labai keista. Dabar tapyba nebėra aliejinė, yra medijos, išraiška kitokia, dailininkas nebėra tipas su berete prie molberto. Dukra bando žmones, skirtingų charakterių dėstytojus, kitą miestą, kur nėra tėvų nei močiutės. Esame draugės, šnabždamės: "Tik tėčiui nesakyk."

Viena moteris pasakojo, kad kai su vyru kūrė verslo imperiją, klestėjo ir jausmai, o kai nieko nebetrūksta, atsivėrė tuštuma, vyras susirado meilužę.

Buvo visko, studentai būdami graužėme plutą. Visgi turi būti sielų bendravimas, dalijimasis - ar tu sėdi ant taburetės, ar ant minkšto krėslo. Reikia abiem judėti viena kryptim. Kažkada tie žmonės turėjo užduoti sukurti namus, ir kai tai įveikta, pasidarė nuobodu; vadinasi, nebuvo tarpusavio kūrybos, santykių, rūpesčio, ko kitas nori. Gal reikėjo pagyventi vienkiemyje dviese? Mes gyvename dabartimi. Yra tikrų draugų, kurie palaiko ir taip pat turi kuo pasidalyti, iš šalies mato, ar juokingai atrodom, ar graudžiai. Draugė sako: "Gal tu pasidažyk?.."

Viena žinoma juvelyrė interviu moterų žurnalui sakė, kad Klaipėda - darbininkų, jūreivių ir prostitučių miestas, negyvas senamiestis...

Man viskas gerai, jeigu esu čia, kur gimiau. Gal mano būdas toks, kad visko užtenka. Svečias, atvykęs iš toliau, nustebo, kad vidurnaktį gatvėse nėra žmonių. Man patinka, kad tas senamiestis nėra prigrūstas. Kai pas dukrą Vilniuje pabuvom - žmonės juda, šneka visom kalbom, šurmulys, makalynė. Pavargau. Jūra nėra mirusi, smagu, kai matau horizontą, lygumą, jaučiu tą vėją... Kiti nervinasi, kai į veidą purškia lietus; juk tai grožio procedūros - jaunėji, gražėji. Yra inteletualių žmonių, kaip tas dailininkas Taurinskas, mano mokytojai, kiti unikalūs menininkai, tik gal jie yra gilesni ir paslėpti kaip jūros galmėse, neplaukia paviršiumi. Kad iš gelmių išgriebtum perlus, reikia pačiam panerti.